„Laimingų šunsnukių“ autorius Alexas Monaco – į Monako elito gyvenimą įsiliejęs kaunietis verslininkas

Gyvenimo provokatorius, saviugdos revoliucionierius, rašytojas, verslininkas. Taip Alexą Monaco pristato jo saviugdos knygą išleidusi leidykla. Šiuo metu „Laimingi šunsnukiai“ yra viena geriausiai parduodamų knygų Lietuvoje.

Vaikystėje bendraamžių užgauliotas ir sunkiai pritapęs Alexas tapo sėkmės lydimu verslininku. Prieš dešimtmetį tik savo jėgomis jis įsteigė įmonę, kuriančią įmonių svetaines ir logotipus. Prieš keletą metų verslo keliai Alexą nuvedė į Monaką. Pažintys, aukštuomenės vakarėliai ir netgi pasivažinėjimai dviračiais su kunigaikščio Alberto svita – kūrybingas ir komunikabilus jaunas verslininkas iš Lietuvos greitai įsiliejo į Monako elito gyvenimą.

Ten ir įvyko pirmosios pažintys su sėkmės lydimais, turtingais ir gyvenimu besidžiaugiančiais jo knygos herojais.

„Kartą vienas pažįstamas, kalbėdamas apie daug pasiekusį ir laimingą žmogų, pavadino jį šunsnukiu. Aš paprieštaravau. Pasakiau, kad jis yra ne šiaip šunsnukis, o laimingas šunsnukis“, – apie netikėtai atsiradusį žodžių junginį, kuris vėliau virto knygos pavadinimu, pasakoja Alexas.

Žodis „šunsnukis“ turi neigiamą reikšmę. Ar iš tiesų reikia būti šunsnukiu, kad taptum laimingas?

Kai kas laimingus ir besišypsančius žmones iš pavydo pavadina šunsnukiais: „Ak, tam šunsnukiui tiesiog pasisekė.“ Bet jie tikriausiai klysta. Juk ne visi paštu gavo kaspinu perrištą dėžę ir rado joje laimę. Esu sutikęs žmonių, kurie patys viską pasiekė. Suprasdamas, kiek įdėjo pastangų, negaliu jų vadinti šunsnukiais – juk šis žodis skamba nekaip, tačiau pridūrus „laimingi“ viskas stoja į vietas.

Nuo ko prasidėjo Alexo Monaco istorija?

Visada norėjau turėti savo verslą, bet nebuvo taip paprasta – trūko drąsos. Rodos, 2003 metais išvykau į Angliją – maniau, išvažiuosiu, užsidirbsiu, o grįžęs pradėsiu verslą. Bet jei visą gyvenimą mane būtų lydėjusi sėkmė, tualetų plauti nebūtų tekę. Ir namų tvarkytoju dirbti turbūt nebūtų reikėję. Išvažiavau net nemokėdamas anglų kalbos, bet tvirtai tikėdamas, kad man pavyks. Kai po trejų metų galiausiai užsidirbau tiek, kiek tais laikais turėjo užtekti bendrovei įkurti, grįžau į Lietuvą.

Interneto svetainių kūrimas buvo didžioji mano aistra, dirbau ištisomis naktimis. Pradėjau nuo individualios veiklos. Klientų nebuvo daug, todėl iš pradžių net neimdavau pinigų už darbą. Tada vienas geras pažįstamas parodė, ką turiu daryti, kad mano paslaugų svetainė taptų draugiškesnė „Google“ paieškos sistemoms. Nesu programuotojas, bet man netrūko užsispyrimo – dirbau naktimis, kol pakliuvau į pirmuosius „Google“ puslapius. Pradėjo plūsti užsakymai iš Amerikos, Norvegijos, galiausiai – iš Monako.

Vienas ten gyvenantis lietuvis pasiūlė dirbti su finansų bendrove. Paskui gavau kitą užsakymą, dar vieną... Sulaukiau pasiūlymo ir iš „Monaco Art Gallery“, kurioje kadaise meno kūrinius pirko tokios įžymybės kaip Frankas Sinatra. Vis dėlto su galerijos savininke mums gana sunkiai sekėsi bendrauti, pusmetį niekaip nesugebėjome susitarti dėl projekto.

Vieną dieną ji pakvietė mane į svečius. Atvažiavau, pasikalbėjome akis į akį, tada per naktį sukūriau jai logotipą. Ir viskas ėmė plaukti tarsi savaime: ji supažindino su savo vyru milijonieriumi, paskui susipažinau su dar vienu, su kitu turtingu žmogumi. Prasidėjo vakarėliai su Monako grietinėle.

Ten ir sutikai tuos, kurios vadini laimingais šunsnukiais?

Turėjau garbės leisti laiką su laimingais šunsnukiais, todėl galiu tik juos apibūdinti. Pirmiausia šiems žmonėms nereikia įtikinėti, kad tikrai yra laimingi. Kas nors turbūt mano, kad laimingi šunsnukiai būtinai turi turėti daug pinigėlių. Visai ne! dažniausiai laimingų šunsnukių turtas – prisiminimai, ateities planai.

Jie turi svajonių ir žino, kaip jas pasiekti. Vis dėlto šių žmonių svajonės dažnai būna nesusijusios su tomis, kurių siekia dauguma. Pinigai jiems svarbu, bet jie žino, kad atsirado šiame pasaulyje ne dėl jų. Paradoksalu, bet tie, kurie pinigų turi per daug, dažniausiai net nėra laimingi: jie neturi draugų, o ir nesusikalba nei su moterimis, nei su pačiais savimi.

Aktorius Jimas Carrey yra pasakęs: „Norėčiau, kad visi taptų turtingi, kad įsitikintų, jog ne pinigai yra laimė.“ Deja, mes greitai pamirštame gyvenimo pamokas. Gavę geresnį atlyginimą, aukštesnę poziciją, vėl gyvename svajonėmis apie dar didesnius pasiekimus. Pamirštame mėgautis tuo, ką turime. Esu sutikęs žmonių, kurie turi ir didelių svajonių, ir nepamiršta gyventi šia diena. Jie rado viduriuką tarp verslo ir doro gyvenimo. Šie žmonės yra dosnūs ir nuoširdūs. Kai kurie dirba tik dėl to, kad atiduotų, pasidalytų.

Pats irgi atiduodi?

Nesu Selas – negaliu girtis (juokiasi). Nors suprantu jį – sudėtinga nesigirti gerais darbais. Atiduoti pinigus nesigiriant yra daug sunkiau, nei juos uždirbti. Yra daug sudėtingesnių dalykų, nei stovėti ant scenos ar uždirbti pinigų... Užsidirbti nesunku, daug sunkiau išmokti būti laimingam turint pinigų. Daug sunkiau, nei uždirbti pinigus, yra atleisti žmonėms.

Knygoje atvirai pasakoji apie vaikystę, kuri toli gražu neatrodo tokia šviesi ir laiminga...

Gimiau Kaune, Šilainiuose. Iki dešimties metų buvau laimingas vaikas, paskui, kai persikraustėme į kitą vietą, išmokau būti nelaimingas. Buvo momentų, kai nenorėjau gyventi. Kai kurie žmonės nuolat kartojo, kad esu pabaisa, nevykėlis ir neturėsiu draugų. Mane palaikė tik motina ir kartais, labai retai – tėvas. Gaila, kad mokykloje niekas vaikams neaiškina, kaip tapti laimingiems, niekas nemoko, kaip susirasti draugų, kaip bendrauti su panomis. Viską turėjau išsiaiškinti pats.

O išsiaiškinęs nusprendei rašyti knygą?

Man patiko Monakas ir aš norėjau apie jį parašyti. Sužinojau, kad domenas „monaco“ laisvas, jį registravau, sukūriau svetainę ir pabandžiau parašyti pirmą straipsnį. Kažkodėl jis išėjo motyvacinis. Parašiau kitą – ir vėl buvo motyvacinis. Pradėjau gauti atsiliepimų, padėkų. Ši knyga – tai straipsnių visuma. Joje yra visko – nuo meilės, darbo, karjeros iki draugystės ir gyvenimo tikslo paieškų.

Nesistengiu mokyti, rašau apie tai, ką jaučiu. Kalbu labiau apie tai, kaip atsisakyti blogų įpročių, senų įsitikinimų, abejonių. Viską, ką pasakoju, patyriau pats arba sužinojau iš subrendusių žmonių, ir man patinka dalytis šia informacija. Malonu, kad mano knyga padeda žmonėms atsikratyti purvo, išlįsti iš jovalo, kuriame yra paskendę iki ausų. Teisybę pasakius, knyga ir straipsniai padeda ir man pačiam išsilieti. Kartais jaučiu didelį pyktį žmonėms, kurie su savo gyvenimu elgiasi lyg su kale, todėl rašydamas būnu becukris. Bet mano skaitytojai retai kada išgirsta tikslius nurodymus, kaip elgtis, – nenoriu būti diktatorius.

Kažkada savo paskyroje feisbuke parašiau: 2016 metais išleisiu knygą ir ji vadinsis „Laimingi šunsnukiai“. Taip įsipareigojau sau ir aplinkiniams. Norint ką nors pasiekti – būtina viešai įsipareigoti. Įlįskite į mano svetainę www.monaco.lt, komentaruose įrašykite, ką norite pasiekti ir iki kada. Taip įsipareigosite man. Arba galite apie savo tikslus paskelbti feisbuke ir, tarkime, pažadėti, kad visiems draugams sumokėsite po dešimt eurų, jei tikslo nepasieksite... Aš mėgstu įsipareigoti: kai esi disciplinuotas, viskas einasi lyg per sviestą.

Bet tapti disciplinuotam, jei toks visai nesi, ne taip paprasta?

Su verslo partnere olimpiete ieties metike Inga Stasiulionyte sukūrėme internetinę koučinimo sistemą, ji netgi laimėjo apdovanojimą Masačiusetso technologijų universitete.

Šios sistemos idėja ir yra padėti žmogui tapti disciplinuotam: kiekvieną dieną užduodama pamokėlė, kuriai tereikia skirti penkias minutes. Be to, mokiniai kasdien gauna misiją, kurią privalo atlikti. Šios užduotys visapusiškai lavina žmogų. Ir pats naudojuosi šia sistema. Tiek daug kartų ją naudojau, kad jau moku atmintinai, bet juk treniruotis salėje taip pat nėra taip jau įdomu – tas pats treniruokis, tie patys nuobodžiai atrodantys svarmenys. Tačiau žmonės neturi svarmenų smegenims. Būtent juos su Inga ir sukūrėme.

Savo knygą vadini kokybiško gyvenimo gidu, pasakojančiu, kaip nepramiegoti to, kas iš tiesų svarbiausia. O tu pats dar atsimeni dieną, kai ryžaisi didiesiems gyvenimo pokyčiams?

Bet kokiems didiesiems pokyčiams reikia smūgių. Mano gyvenime tai buvo artimo žmogaus liga. Dar – išsiskyrimas su mergina: pats ją palikau suvokdamas, kad manęs nemyli. Aš esu romantikas ir jei įsimyliu – įsimyliu visa širdimi, bet tąkart privalėjau išeiti.

Negaliu pakęsti bailių, kurie sako savo merginai „prašau, mylėk mane“, „prašau, nepalik“. Šie žmonės yra savanaudžiai, bet suprantu juos, nes ir pats elgiausi panašiai. Buvo metas, kai jaučiausi tuščias ir norėjau krūtinėje esančią tuštumą „užkišti“ moterimi. Moterys irgi taip elgiasi: tuštumą savyje užpildo vyrais, šuniukais, vaikais...

Dabar galiu pasakyti, kad vienišumas – nuostabus dalykas ir nereikia jo gėdytis. Bet jei vis dėlto vienišumas jums trukdo, susiraskite ką nors. Sakote, bandote, bet nesiseka? O kiek skiriate tam laiko? Nueikite bent į kursus „Kaip sužavėti vyrą“ ir nustokite skųstis! Ir nereikia kaltinti nei savo kūno, nei metų... Esu įsitikinęs – jei vieniša moteris man parašytų: „Alexai, surask man vyrą“, tikrai surasčiau. Ir ne bet kokį, o gerą. Reikia tik įdėti pastangų.

Gyvenime turėjau tris dideles meiles ir daugybę trumpučių romanų. Viena mergina skundėsi negražiais plaukais, nors man jos plaukai atrodė nuostabūs. Moterys mano, kad vyrams svarbu, kokios spalvos jų nagai! Pažįstu daug gražių, bet vienišų moterų, o tai reiškia, kad ne grožis ar batelių spalva taria lemtingą žodį. Nesakau, kad grožis trukdo, bet aš juk nelikau su tomis gražiomis moterimis. Yra daugybė moterų – sėkmingų, verslių, bet... vienišų. Ir ne su visomis vienišomis moterimis įdomu. Man patinka tos, kurios gali ir kurioms įdomu būti pirmiausia su savimi.

Anksčiau man patiko savimi pasitikinčios moterys. Bet kai pastarąjį kartą buvau įsimylėjęs, supratau, kad meilė neturi logikos. Taip jau yra: kai myli, smegenys tarnauja širdžiai. Tame nėra nieko blogo.

Knygą pasirašei slapyvardžiu, o daugumoje nuotraukų nematyti tavo veido. Kodėl?

Norėjau susitelkti į svarbiausią dalyką – turinį. Esu gana žinomas žmogus savo srityje ir tai galėjo sužlugdyti mano planą. Planą pradėti viską nuo pradžių – be veido, be vardo, be aplinkinių pagalbos. Daugybė žmonių svarsto: norėčiau parašyti knygą, tik kas ją pirks – niekas manęs nepažįsta, neremia.

Būtent todėl pradėjau viską nuo nulio. Net į savo feisbuko paskyrą nedėjau jokių nuorodų, kad ir artimiausi draugai nežinotų, kas tas Alex Monaco. Nebuvo lengva, bet po gero pusmečio sunkaus darbo žmonės pradėjo dalytis mano pranešimais, straipsniais.

Tai ne pirma tavo knyga. Pirmosios dvi – apie interneto svetainių kūrimą – labiau skirtos šios srities profesionalams, tačiau tavo rašymo dovanos nenuneigsi.

Man niekas gyvenime neišeina lengvai, visada turiu įdėti nemažai pastangų. Kai pradėjau rašyti straipsnius, sėdėdavau prie jų po mėnesį: daug sykių perrašydavau, taisydavau, narstydavau kiekvieną žodelį. Buvau apsėstas noro perduoti savo žinias kitiems ir padaryti tai labai skaniai. Kai norisi sukurti kokybišką, įkvepiantį produktą, kitaip turbūt neįmanoma. Metams bėgant niekas per daug nepasikeitė: ir dabar straipsnius rašau pusę mėnesio, perrašau po kelis šimtus kartų.

Gana įžūlų, provokuojantį rašymo stilių pasirinkai neatsitiktinai?

Turbūt todėl, kad nuo vaikystės esu blogiukas. Nesu tobulas ir geras. Kažkas sako, kad padedu žmonėms. Galbūt. Bet lygiai taip pat spardau jiems subines. Iš patirties žinau, kad smūgiai, kartais net labai skaudūs, padeda susiimti, griebtis veiksmų, pokyčių. Turbūt todėl savo skaitytoją aš terorizuoju, spaudžiu prie sienos.

Neabejoju, atsiras tokių, kurie tikrai pasišiauš: „Kas jis toks, kad aiškintų, kaip gyventi!“

Taip, atsiras – esu tuo įsitikinęs. Bet per savo gyvenimą sulaukiau per daug kritikos, kad sukčiau dėl to galvą. Kaimynystėje gyvenantys vaikai mane apmėtydavo akmenimis, mokykloje taip pat nemėgo. Mačiau daug baisių dalykų. Bet esu dėkingas visiems, kurie mane žemino: nuolatinis galvojimas, kodėl esu nevykėlis, daug ką sudėjo į vietas.

Knygos pabaigoje, be kitų žmonių, padėkojai ir Monako princui už nuostabius vakarus: „Jis moka šypsotis, nėra pasikėlęs!“ Tai koks vis dėlto yra princas Albertas?

Jis labai draugiškas. Renginiuose pats prieina pasisveikinti ir šypsosi. Manau, jis ir yra vienas iš mano aprašytų laimingų šunsnukių, ko nepasakyčiau apie daugybę kitų šalių vadovų....