Laimingų žmonių ir laimingų atostogų šalis Kosta Rika

Džiunglių gyvybė

Žvelgiau į tamsias džiungles, tikėdamasi, kad pamatysiu ką nors, kas žvelgia atgal. Juoduma nebuvo aklina, virš galvos medžių kontūrai praleido šiek tiek žvaigždžių šviesos, ir, žinoma, vaikščiodami naktį po mišką visi nešiojomės žibintuvėlius. Kaip ir dauguma turistų, į Monteverdės debesų miškų rezervatą atvykau tikėdamasi pamatyti didelius žinduolius, tokius kaip jaguarai, ocelotai ar tapyrai. Tačiau nepamačiau. Beveik niekas nemato. Tačiau jau pirmosios 10 minučių su gidu per trijų valandų pasivaikščiojimą pirmąją naktį įrodė, kad augalai ir vabzdžiai gali būti tokie pat žavūs – ir tokie pat mirtini.

Gidas buvo atsipalaidavęs banglentininkas ir kartu biologas. Jis parodė mums aligatoriaus medį, kurio platūs kūgiški spygliai buvo sukurti tam, kad atbaidytų dramblio dydžio tinginius, kurie dar prieš 10 000 metų klajojo po Ameriką. Jis dar labiau pagyvėjo, kai pakvietė mus pažiūrėti į smaugiančiąją figą, kuri pradeda savo gyvenimą kaip nekalta sėkla, paukščio įnešta į nieko neįtariančio medžio šakas, paskui išauga vijoklis ir nuo viršaus iki pat žemės apgaubia medį šeimininką bei jį uždusina.

Negyvo medžio skylėje, už dygliuotų figų šaknų, gidas pašvietė į oranžinės spalvos tarantulą, sėdintį prie įėjimo ir laukiantį savo grobio. Kodėl jis nemedžioja lauke? Mums paaiškino, kad čia gyvena tarantulinės vapsvos, kurios laukia, kol galės paralyžiuoti tarantulą savo įgėlimu, sudėti į jį kiaušinėlius, o tada vapsvų lervos lėtai suės dar gyvą vorą iš vidaus. Gana kraupus miškas, tiesa?

Gamtinis rojus

Beveik 30 procentų Kosta Rikos žemės ploto skirta nacionaliniams parkams ir rezervatams – tai vienas didžiausių rodiklių tarp visų šalių. Į šiaurės vakarus nuo Kosta Rikos sostinės San Chosė esantis Monteverdė, įsikūręs Tilarano kalnuose, yra eko-turistų Disneilendas. Žaliuojantys debesų miškai ir 1 000 endeminių augalų rūšių Monteverdėje – tai lyg piligriminė kelionė į gamtą. Pridėkite ekologiško sūrio gamyklą, kavos plantaciją ir keletą aukščiausios klasės viešbučių, kurie stengiasi pralenkti vienas kitą savo tvarumo programomis ir atsinaujinančios energijos projektais, ir Monteverdė turės visas žodžio „žalias“ reikšmes (Monteverde iš ispanų kalbos reiškia „žalias kalnas“).

Kadangi turistai greičiausiai nepamatys visų laukinių gyvūnų, kurių norėtų, pastaraisiais metais atsirado privačių zoologijos sodų: šikšnosparnių džiunglės, varlių tvenkinys, drugelių sodas, serpentariumas. Tikrieji džiaugsmo teikėjai kelionės metu yra kolibriai. Juos retai sutiksite rezervate, tačiau už jo ribų yra įrengtos cukriniu vandeniu maitinamos lesyklėlės. Jau vien pavadinimai priverčia nusišypsoti: žalčialunkiai briliantai, violetiniai kalnų brangakmeniai, variniai smaragdiniai! Na, o įspūdingiaui buvo violetiniai baltomis uodegos plunksnomis ir vaivorykštiniais kūnais! Aplink lesyklėles kolibriai dūzgė prie mūsų ausų lyg sraigtinių lėktuvų eskadrilė. Nenuostabu: šie paukščiai, kurių maistas – tik nektaras, o širdies ritmas siekia apie 1200 dūžių per minutę, gyvena nenutrūkstamoje cukraus karštinėje.

Ieškoti gyvūnų gamtos draustinyje – tai tarsi žaisti kazino: žinai, kad šansai ne tavo pusėje, bet kai laimi, jautiesi fantastiškai. Reikia įdėti nemažai pastangų, net jei nori pamatyti varles – jos susilieja su aplinka. Mėlynoji džinsinė varlė (raudona su mėlynomis kojomis) buvo ne didesnė už nykščio nagą, o stiklinių varlių kūnai buvo visiškai permatomi. Deja, jas abi teko apžiūrėti ne laukinėje gamtoje.

Vis dėlto, Kosta Rikoje labia pasiteisina taisyklė „Kuo labiau stengsitės surasti sunkiai pasiekiamus gyvūnus, tuo mažiau jų pamatysite.“ Ar ne maloniau ramiai sėdėti, geriausia hamake, su šaltu gėrimu rankoje, ir laukti, kol gyvūnai ateis pas jus? Laukinių gyvūnų paradas – įprastas įvykis daugumoje Kosta Rikos ekologinių namelių. Ankstyvą rytą čia pasirodo kojotai, beždžionės kapucinai, paukščiai ir drugeliai, o po jų – tinginiai, driežai (Jėzaus driežai, kurie „vaikšto“ vandeniu) ir mažytės varlės. Iš paskos seka rėksnės beždžionės, tapyrai, šarvuočiai ir tarantulai. Štai tukanas gali skristi per slėnį kiekvieną dieną ankstyvą rytą ir vėlyvą popietę. Jį atpažinsite iš to, kaip jis atrodo, kai skrenda – tukanai skrenda šiek tiek pasvirę, kad subalansuotų savo didelius ir sunkius geltonos, žalios ir mėlynos spalvos snapus. Šių egzotiškų paukščių gerklės ir krūtinės yra ryškiai geltonos, o kūnas juodas. Manoma, kad atogrąžų miškuose ir žemumose Centrinėje Amerikoje ir atogrąžų Pietų Amerikoje gyvena 37 tukanų rūšys. O didžiosios katės, ocelotai ir jaguarai? Deja, jie pasirodo vieną kartą per žalią mėnulį. Bet gal jums pasiseks labiau?

Paprastas laimės receptas

Kosta Rikoje visur girdėsite ir matysite frazę „Pura Vida“. Terminas „Pura Vida“ Kosta Rikoje vartojamas jau daugiau nei 50 metų, tai lyg šalies reklaminis šūkis. Išvertus į lietuvių kalbą jis reiškia „tyras gyvenimas“ arba „paprastas gyvenimas“, tačiau tai ne tik frazė – tai gyvenimo būdas.

Iš kur kilo ši frazė? Ji imta plačiau naudoti 1956 m., kai buvo išleistas meksikiečių filmas „Pura Vida!“. Filme pagrindinis veikėjas visą laiką kartojo sau, kad išliktų optimistiškas, laimingas ir kupinas džiaugsmo, nepaisant visų neigiamų jį supančių aplinkybių.

Kosta Rikos gyventojai (tikosai) šį terminą vartoja norėdami pasisveikinti, atsisveikinti ar net pranešti žmonėms, kad viskas gerai! Jie jį vartoja kasdien ir daro taip įtikinamai, kad vien nuo tų žodžių tampa laimingi. „Pura Vida“ reiškia, kad žmonės turi būti dėkingi už tai, ką turi gyvenime, užuot kreipę dėmesį į neigiamus dalykus. Nesvarbu, kaip blogai jums atrodo, kito žmogaus gyvenimas gali būti kur kas mažiau laimingas nei jūsų. Gyvenimas per trumpas, kad jaudintumėtės ir nerimautumėte! Ne veltui daugelyje Laimės indeksų Kosta Rika būna aukščiausiose vietose. Kosta Rikos gyventojai mano, kad jei daugiau „užsieniečių“ suprastų šią sąvoką, pasaulis būtų daug laimingesnis.

Pura vida pasireiškia yra šalies valdyme. Kosta Rika neturi kariuomenės. Po pilietinio karo, 1949 m., vyriausybė nusprendė, kad švietimas, ligoninės, kultūra ir parkai yra svarbiau nei ginklai ir kareiviai. Vietiniais nusikaltimais rūpinasi miesto policija. O federalinė vyriausybė išlaiko 70 žmonių, vadinamų „komandosais“ grupę, jie apmokyti ir gali 24 valandas per parą bei 7 dienas per savaitę reaguoti į nepaprastąsias situacijas šalyje. Užtat Kosta Rika yra saugiausia šalis Centrinėje Amerikoje. Tiesa, ir brangiausia. Bet juk už komfortą reikia mokėti.

Kosta Rika yra žinoma ir kaip viena geriausių nuotykių turizmo vietų. Banglenčių sportas, žygiai į ugnikalnius, plaukimas srauniomis upėmis, vaikščiojimas medžių viršūnėmis, leidimasis virvėmis, kanjoningas, nardymas Karibų jūros regione ir dar daugybė kitų adrenalino kupinų pramogų. Bet tai jau atskiro pasakojimo verta tema.

Patarimai keliaujantiems į Kosta Riką:

• Jei galvojate, kad Centrinės Amerikos šalys pigios, tai Kosta Rika yra brangi. Dienos turas kainuos apie 100 eurų, maisto kainos – kaip Europoje. Gal tiksliau, kaip JAV – čia visur karaliauja doleris, dažnai net kainos nurodomos tik JAV doleriais.
• Kosta Rika yra mažesnė už Lietuvą, tačiau per savaitę jos tikrai neapvažiuosite. Kelionės čia užtrunka dvigubai (o kartais ir dar daugiau) nei rodo jūsų GPS.
• Jei norite sutaupyti, nebijokite lietaus sezono (balandis – lapkritis). Dažniausiai lyja naktimis, o kainos gerokai sumažėja. Užtat jei keliausite piko metu – užsakykite nakvynės vietas iš anksto, nes gali tekti imti ne visai tai, ko tikėjotės.