„Laimos“ klubas: Nekalti apsėdimai

Kaip išvengti pirkinių manijos (Lietuvos futbolo federacijos rinkodaros specialistė Vaida Grikšaitė-Česnauskienė), socialinių tinklų priklausomybės (teniso treneris ir modelis Simas Kučas), kaip gyventi atsidavus žaliavalgystei ir vegetarizmui (dainininkas Edgaras Lubys) ir kaip keičiasi kasdiena bei savaitgaliai, kai sportas tampa šventa rutina (rašytoja Monika Budinaitė-Žadeikienė)?   

– Nikotinas, alkoholis, narkotikai, azartiniai žaidimai, seksualinės perversijos, turto manija... Tai tik dalis žmones luošinančių priklausomybių. Vieni joms lengvai pasiduoda, kiti nesunkiai atsispiria. Ar psichologinis polinkis įnikti į kokią nors veiklą yra nulemtas?

– Monika: Žmogaus polinkiai, kaip ir temperamentas, aistros, yra paveldimi arba susiformuoja dar vaikystėje. Natūralu, kad vieni vaikai prisiriša prie vienokių žaislų, kiti – prie kitokių, o ką jau kalbėti apie uždraustus vaisius: traškučius, kokakolą ar kramtomąją gumą. Aš ilgą laiką buvau priklausoma nuo riedučių – rytą vakarą, žiemą vasarą. Ar lytų, ar snigtų...

– Edgaras: Kai paauglystėje prie manęs prilipo gitara, atkrito ir teatras, ir orientavimosi sportas... Ir nuo tada, išskyrus muziką, neliko nieko šventa. Pasidariau jos valdomas ir toks likau. Gimdami mes atsinešame tam tikrus kodus, kurie lemia didesnį ar mažesnį ko nors potraukį. Vieni esame ramesni, kiti azartiškai ir aistringai puolame išmėginti siunčiamų malonumų; vienus tenkina rami gyvenimo tėkmė, kiti jos neįsivaizduoja be aštrių pojūčių.  

– Vaida: O aš tokių užburiančių pomėgių neturėjau – tik didžiulį nevisavertiškumo kompleksą, kad esu pernelyg liekna. Labai nemėgau mokyklos: joje mane lydėjo patyčios, buvau pravardžiuojama (žalga, kartimi, džiūsna). Geriausiai jaučiausi namie, taigi savotiškai buvau priklausoma nuo namų sienų: jos mane saugojo, tarp jų jaučiausi savimi.

– Simas: Ar jūs įsivaizduojat, ką reiškia aštuonerių metų vaikui kas vakarą eiti miegoti apsikabinus laimėto teniso turnyro taurę? Jei šalia mažo žmogaus atsiranda suaugęs, gebantis sudominti, uždegti, vaikas visada taip įsitraukia, kad pomėgis jį tiesiog užvaldo.  

– 80 proc. feisbuko lankytojų neištveria nė paros jame neapsilankę; kas minutę 100 tūkst. žmonių ten tampa draugais. Feisbuko erdvėje demonstruojama teigiama asmeninio gyvenimo patirtis daugelį palaužia psichologiškai, kai jie susiduria su rūsčia kasdienybe, viešumu, kritika, nes tai gniuždo, verčia užsisklęsti. Antai Kinijoje vienas jaunuolis, bėgdamas nuo socialinių tinklų priklausomybės, nusikirto plaštaką...

– Monika: Nežinau, prie ko mus prives informacinės technologijos, tačiau pagaunu save, kad net atostogaudama nesiskiriu su išmaniosiomis priemonėmis. Ne tik aš – visa šeima per atostogas pusryčiauja palinkusi prie savo „iPad“. Turiu du feisbuko profilius: vieną – asmeninį, kitą – kaip rašytoja, ir be abiejų šiandien neįsivaizduoju gyvenimo. Negana to, didžiąją savo knygų tekstų dalį parašau net ne „Word“ programa, o feisbuke ir mobiliajame telefone. 

– Vaida: Kai mes, futbolininkų šeimų kompanija, per vieno iš vaikų gimtadienį po „oficialiosios“ dalies pajutom visišką tylą, net išsigandom: kur dingo klegesys? Žiūrim, kitame kambaryje kiekvienas kas sau prie savo kompiuterinių žaidimų palinkęs – jokio bendravimo. Supratom, kad tai mums, tėvams, rimtas signalas. Nuo tada mudu su Deividu sūnų buvimą internete labai dozuojam, stengdamiesi sudominti judriaisiais žaidimais, iškylomis į gamtą. Kai šeimos nariai bendrauja vangiai, kai vieni kitiems nerodo dėmesio, mažiesiems nieko kito nebelieka, kaip ieškoti komunikacijos ir alternatyvios veiklos internete. Jeigu su Deividu ištisai mirktume kokiuose nors portaluose ar socialiniuose tinkluose, rodytume prastą pavyzdį savo vaikams. Tada bet kokie draudimai, bet kokios pastangos mėginti neduoti „iPad“ tik dar labiau juos erzintų. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl sėkmingi žmonės atrodo itin paprastai?

– Edgaras: Panašiai elgiasi rūkantys tėvai: savo kenksmingą įprotį dažnai nuo vaikų slepia, o atžaloms skleidžia moralą apie rūkymo žalą. Kas iš to, jei žodžiuose nėra tiesos ir jėgos. Vaikai puikiai tai jaučia. Nenatūralūs ir nenuoširdūs santykiai neturi perspektyvos. Man feisbukas reikalingas tik dėl muzikinės karjeros ir kaip galimybė pasidalyti kokia nors pozityvia naujiena, pavyzdžiui, apie tinkamą gyvenimo būdą, sportą, mitybą. Tačiau niekada „nepostinsiu“ vaizdų iš savo šeimos gyvenimo: dukros nuotraukų, buitinių situacijų, kaip antai, kokį skanų tortą išsikepėm – visi žiūrėkit... Žodžiu, mano viešumas ten yra labai minimalus.  

– Monika: Rašydama knygas (jų jau trys), beveik visą laiką praleidžiu kavinėse: įdėmiai stebiu, kaip šioje aplinkoje po interneto erdvę naršo vyresniųjų klasių moksleiviai ar studentai. Susitinka grupė draugų, susėda prie to paties staliuko, kai kurie – prie gretimo, tačiau visi tarpusavyje komunikuoja internetu. Jų susitikimas trunka dvi tris valandas. Laukiu laukiu, kada pradės šnekėti, bet – tyla... Tiesa, yra ir kita kategorija, kuri mėgaujasi plepesiais, ginčais, kažką rašinėja, paišinėja, žodžiu, realiai bendrauja ir, kaip suprantu, priešinasi bet kokiai IT invazijai. Man visai ne gėda prisipažinti, kad esu priklausoma nuo telefono žinučių ir feisbuko, nes rytą labiausiai norisi kavos ir sužinoti, ką man kas nors parašė, kas nutiko draugų gyvenime. Jei kas atimtų tokią galimybę, susierzinčiau, supykčiau, pavadinčiau tai pasikėsinimu į asmeninę laisvę. Atsimenu, per radiją pranešė, kad kurį laiką neveiks feisbukas, o tą dieną buvo mano gimtadienis – vaje, pagalvojau, taigi negausiu sveikinimų... Matot, kokia į galvą šovė pirma mintis. Pagaliau socialinis tinklas – pats didžiausias apkalbų katilas. „O tu matei feisbuke?..“ – juk taip dažniausiai pasilabinusios pradedam pokalbius su draugėmis. Sugedus mobiliajam telefonui, savaitę negalėjau bet kurią akimirką įlįsti į šį tinklą, bet taip gerai jaučiausi... Tačiau po kurio laiko neiškenčiau, matyt, tas „gerai“ buvo „per gerai“, tad vėl grįžau prie senų įpročių – štai kokia priklausomybė! Kitiems svarbu į draugus priimti tik pažįstamus – aš nekeliu sau tokio reikalavimo. Štai šį rytą prieina jūsų fotografas ir sako: „Tu esi tarp mano draugų.“ Žiūriu, bet šio žmogaus iš interneto tikrai nepažįstu.  

TAIP PAT SKAITYKITE: Ko tikimės, tą ir gauname, arba Kaip mūsų lūkesčiai kuria realybę

Feisbukas yra kaip būdas mėgautis gyvenimu ištisą parą. Ir tik nesakykit, kad kas nors esat abejingas gautiems „patinka“ ar gražiems komentarams. 

– Simas: Feisbukas – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kai dirbau teniso treneriu, šis socialinis tinklas padėdavo bendrauti su treniruočių dalyviais, pritraukti naujų klientų. Tuo periodu stengiausi nepublikuoti asmeninio gyvenimo – tiesiog maniau, kad mano, kaip vaikų trenerio, statusas įpareigoja išlaikyti solidumą ir diskretiškumą. Labai grauždavausi, jei kas įkeldavo kokio nors vakarėlio nuotrauką. Tačiau nuo praeito lapkričio, kai trenerio darbą kuriam laikui atidėjau (visi stebėjosi, kaip galėjau atsisakyti tokio pelningo užsiėmimo, nors dirbdavau po 12–15 val. per parą) ir tapau modeliu, pajutau didelį poreikį lieti savo emocijas, nevaržomai bendrauti su draugais būtent feisbuke ir instagrame. Taip, man labai malonu įsidėti ir matyti savo gražias nuotraukas, atliktas profesionalių fotografų su profesionaliais stilistais, man didelis „kaifas“ pasidaryti asmenukę su draugais vakarėlyje ar klube ir tuo įspūdžiu pasidalyti su kitais, kurių mano feisbuko paskyroje gerokai per pusantro tūkstančio. Feisbukas yra kaip būdas mėgautis gyvenimu ištisą parą. Ir tik nesakykit, kad kas nors esat abejingas gautiems „patinka“ ar gražiems komentarams. Argi ne malonu ir patiems ką nors parašyti, pagirti, pakritikuoti, pasipiktinti? Juk tie klikt visada pakelia nuotaiką, pozityviai stimuliuoja.

Virtualiame pasaulyje esu gal kiek rimtesnis, atsakingiau reiškiu nuomonę nei realiame. Pastarajame kartais jaučiuosi visiškai „nurautas“ ir nenuspėjamas: štai užsinorėsiu su guminiu lynu šokti nuo televizijos bokšto ir niekas manęs nesutramdys. Aišku, po akimirkos šuolis jau puikuosis instagrame (juokiasi). Baisiausia – dvylika valandų skristi į Ameriką, nes tada neturi jokio ryšio. Ir toks niežulys užeina... O esi lėktuve... Viduje, regis, katės pjaunasi.    

– Sveika gyvensena, įskaitant vegetarizmą ir žaliavalgystę, tapo madingu kraštutinumu (o gal stipriu vidiniu poreikiu?) tiems, kurie jau išsibuvo bohemiškuose vakarėliuose. Bet ar naujas prieraišumas netapo kitokios rūšies priklausomybe, turinčia aiškią ideologiją?

Besaikis seksas taip pat yra labai didelė priklausomybė, o gal ir liga. Apskritai žmogus, kurio tikslas – kuo visapusiškiau patenkinti savo instinktus, mano akimis, prilygsta gyvūnui. 

– Edgaras: „Jis – sektantas, pažiūrėkite, kokios paklaikusios akys, kažkoks nenormalus, jis liūdnas todėl, kad alkanas, nes nevalgo mėsos“, – nepatikėsite, kiek daug girdžiu ir feisbuke skaitau netolerantiškų vertinimų. Laimei, su jais susitaikiau ir išmokau į juos nekreipti dėmesio. Kiti mėgina pajuokauti: „Jei nevalgai mėsos, negeri, nerūkai, tai gal ir seksas tau nebūtinas?“ Nebūtinas – bent jau tiek, kiek kiti įsivaizduoja, kad jo mirtinai reikia. Į tai turiu aiškų atsakymą: besaikis seksas taip pat yra labai didelė priklausomybė, o gal ir liga. Apskritai žmogus, kurio tikslas – kuo visapusiškiau patenkinti savo instinktus, mano akimis, prilygsta gyvūnui. Nepatenkinęs jų, neišmokęs valdyti juslių būna piktas ir ant savęs, ir ant kitų.

Manau, vyras turi būti linkęs į asketizmą, stojiškas, praustis šaltu dušo vandeniu. Vyras moteriai turi būti vyras, o ne kažkas „pusiau“. Esu iš tų, kuriems ilgainiui atsibodo naktinis gyvenimas su alumi, kokteiliais ar vynu, atsivėrė akys ir susiformavo naujas požiūris į gyvybę. Nevalgyti mėsos ir žuvies dabar man taip natūralu, kaip anksčiau sėdėti prie didkepsnio. Tai neįvyko per vieną dieną. Ir to nepaskatino koks nors autoritetingas guru ar pasaulinio garso žvaigždė, nuo narkotikų persimetusi prie žalių kokteilių. Kai susipažinau su Živile, savo žmona, dar valgiau žuvų patiekalus, tačiau šiandien jau ir to atsisakiau, o mano pavyzdžiu pasekė ir ji. Pagaliau – numečiau daug kilogramų: juk kam ant strėnų nešioti bekoną ar peniukšlį? Jei norite, vadinkite tai vienos šeimos religija, tačiau abu su žmona savo sielos ir kūno pokyčiais esame labai patenkinti ir jaučiamės laimingi. Kas gali būti pozityviau, nei jausti, kad tavo emocijos ir kūnas nuo lengvumo tiesiog skraido. Dabar negalėčiau tiksliai pasakyti, kas konkrečiai įkvėpė. Gal šiek tiek paveikė gyvenimas Islandijoje. Būtent ten pajutau, kad mano santykis su aplinka, su gamta labai konfliktiškas, kad esu teršėjas, naikintojas ir vartotojas. Pildamas į automobilį degalus, pirkdamas odinius batus, nūnai jau pagalvoju ir apsvarstau būsimus savo veiksmo padarinius.  

– Simas: Gyvenimo būdas, ypač mityba, labai priklauso nuo žmogaus, su kuriuo gyveni. Kažkada draugavau su mergina, kuri irgi buvo vegetarė ir taip skaniai gamindavo, kad išgaravo visos mintys apie didkepsnius. Bet kai dabar dienos lekia „kavinių režimu“, pietų ar vakarienės be mėsos neįsivaizduoju. Pica – ne man. Prieš penkerius metus mokiausi Jungtinėse Valstijose, nuo tenykščio maisto svoris pasiekė 92 kg, laimei, jau atsikratyti pavyko dvidešimties. Ir dar: pastebėjau, kad meditacijomis, žaliavalgyste ir kitomis šiandien madingomis gyvenimo formomis užsikrečia tie, kurie grįžta iš egzotiškų kraštų – Indijos, Indokinijos, Afrikos.  

TAIP PAT SKAITYKITE: „Laimos“ klubas: Įvaizdis - dar ne viskas

– Monika: Jau ketverius metus nevalgau mėsos, dabar mėginu atsisakyti dar ir žuvies – ne todėl, kad tai neva madinga. Priežastis grynai ekologinė: pernelyg jautriai reaguoju į skerdžiamus ar kitaip žudomus gyvūnus. Tokios gastronominės permainos vyksta tikrai neskausmingai. Nors kasdien bėgioju po 10 km, lankau sporto klubą, tačiau nereikia jokių papildomų medžiagų, kad sveikai ir energingai jausčiausi. Visa bėda, kad mano šeimoje visi „plėšrūnai“, todėl nuolat tenka ką nors mėsiško gaminti, o man net kvapas atgrasus. Su vyru mėginame sutarti, kad skerdieną parduotuvėje pirks jis. Bent jau tiek ir bent jau taip atsitolinsiu (šypsosi). Jaučiuosi, matyt, panašiai, kaip nerūkantis žmogus pirkdamas cigarečių rūkančiam. 

– Vaida: Kad ir kaip gerbčiau jūsų vegetariškas idėjas, Parmos kumpio niekada neiškeisiu net į delikačiausius saldumynus. Be kepsnio gyventi man nepavyksta, būna silpna, jaučiuosi neturinti jėgų. O štai mano Deividas puikiai išsiverčia su riešutais ir kruopomis, sūnūs – irgi į tėvą: išrinks iš lėkštės garnyrą ir tik tada knibinės kotletus. 

– Dar viena nūdienos manija ir mada – sportas. Regis, vis didėja prieraišumas jogai, neįsivaizduojame dienos be sporto klubų svarmenų, bėgimo parkuose...

Esu visiška sportavimo auka: septyni kartai per savaitę. Baisiausios būna tos atostogos ir tos kelionės, jei kur nors išvykusi neturiu galimybės apsiauti sportbačių. 

– Monika: Prisipažinsiu – esu visiška sportavimo auka: septyni kartai per savaitę. Baisiausios būna tos atostogos ir tos kelionės, jei kur nors išvykusi neturiu galimybės apsiauti sportbačių. Pirmiausia renkuosi judėjimą gamtoje, bet jei oras prastas ar šaltas, einu į klubą. Priklausomybę nulėmė speficinis mano gyvenimo būdas: dirbu su tekstais po šešias valandas per dieną, jaučiuosi labai užsidariusi, tad poreikis kur nors išsiveržti ir išsikrauti – begalinis. Esu išmėginusi grupines treniruotes, lankiau boksą – tikrai patiko, tačiau bėgimą pasirinkau kaip laisvę, kaip nepriklausomybę nuo trenerio, kitų žmonių ir grafiko. Be to, bėgiodama atsikratau nereikšmingų minčių, sugalvoju daugybę būsimų knygų siužetų. Šeimoje ir vyras yra pamišęs dėl sporto – dviem turėti judėjimo sindromą kur kas lengviau. Kadangi auginame mažametį vaiką, savaitgaliais tenka rinktis: aš bėgioju šeštadieniais, Adomas – sekmadieniais. O kad tas potraukis stiprus, akivaizdu: jei tik dieną nepasportuoju, pasidarau irzli, pikta, priekabi. Sunkiausia, jei judėjimą pristabdo gripas ar šiaip peršalimas. Tada namie nerandu sau vietos. Draugai jau žino, kad, pakviesta į vakarėlį, dėl rytdienos bėgimo atsisakysiu vyno. Gal kam nors iš šalies atrodo, kad prarandu gyvenimo malonumą, tačiau jaučiuosi atvirkščiai – tik atradusi jį. Turiu draugę, kuri absoliučiai nesupranta sportavimo džiaugsmo, kuriai didžiausias „kaifas“ – parūkyti, pasėdėti su šampanu, eiti apsipirkti. Ji visiška mano priešingybė, tačiau susitikusios randam bendrų temų ir mūsų draugystė dėl to nė kiek nemąžta.  

– Edgaras: Nubėgęs keturis maratonus, prieš kiekvieną jų intensyviai treniravęsis (po 130 km kas savaitę), šią žiemą nutariau pailsėti. Liguisto poreikio bėgioti neturiu, ilgi nuotoliai tiesiog leidžia patikrinti fizinių ir dvasinių galimybių ribas, tačiau kartais pradedu savęs klausti: „O kam man tas maratonas?“

– O priklausomybė nuo pirkinių? Psichologų jau įrodyta, kad pirkimas – vienas pagrindinių ir vienas nesėkmingiausių būdų kovoti su stresu ir nepasitikėjimu savimi. Žmonių nesustabdo net gresiančios skolos: apie 10 proc. amerikiečių ir 2 proc. lietuvių turi pirkimo maniją.

Šiandien galbūt esu šiek tiek priklausoma nuo audinių parduotuvių ir „Burda Style“ žurnale siūlomų pasisiūti modelių: jie mane vilioja išskirtinumu.

– Vaida: Kai dirbau modeliu, domėjimasis naujomis kolekcijomis buvo labai natūralus, kaip ir noras išmėginti vieną ar kitą gaminį. Tačiau liguistos priklausomybės nejaučiau ir „vitrinų laižymo“ sindromo neišgyvenau. Neslėpsiu, grįžti namo su pirkiniais visada malonu, tačiau niekada nesu įsigijusi tokių prekių, kurios yra vien tik paskutinis mados klyksmas. Taip pat niekada nesigailėjau už kokybišką daiktą sumokėjusi solidesnę sumą. Manau, vienas iš pirkimo manijos požymių – kitą dieną aplankantis jausmas, kad vis dėlto ši ar kita prekė nedžiugina, gaila veltui išleistų pinigų, tačiau vis tiek norisi dar ką nors įsigyti. Anksti sukūrusi šeimą, atradau daug prasmingesnių dalykų – jie mane atitraukė nuo vitrinų. Požiūrį į pirkinius pakeitė ir darbas Edinburgo „Harvey Nichols“ parduotuvėje: joje atsidūriau, kai Deividas žaidė viename Škotijos klube, o aš norėjau patobulinti anglų kalbą – išmokti kalbėti su škotišku akcentu. Taigi toje butikų Mekoje, apsupta garsių mados vardų, per pusmetį supratau, kad nereikia pulti visko įsigyti. Šiandien galbūt esu šiek tiek priklausoma nuo audinių parduotuvių ir „Burda Style“ žurnale siūlomų pasisiūti modelių: jie mane vilioja išskirtinumu. Panašiai gundo vienetiniai juvelyrų darbai – įdomiems papuošalams atsispirti nelengva. 

– Simas: Dukart per metus apsilankau viename Olandijos miestelyje, Rurmonde, garsėjančiame „nerealiais išpardavimais“. Patikėkit: dieną praleisti jame renkantis drabužius, batus, aksesuarus – tikras malonumas. Užburia pati pirkimo su nuolaidomis atmosfera. Ten randu viską: nuo klasikinių kostiumų iki labai „dizaineriškų“ bohemiško stiliaus apdarų. Mados pasaulis visada mane traukė. Kiti, ypač vaikinai, išskyrus gėjus, bijo prisipažinti, kad jiems patinka gražūs ir stilingi daiktai. O man jie net labai patinka ir nematau čia jokios tuštybės. Matuotis, derinti įvairius variantus, būti sau pačiam stilistu – savotiškas teatras. Sako, tik moterims būdinga frazė: „Neturiu, kuo apsirengti.“ Nesutikčiau. Būna momentų, kai per greitai atlieku spintos reviziją, daug ką išdaliju ar išvežu į kaimą ir tada: „O ką rengtis?“ Taigi „shoppingas“ vėl neišvengiamas (šypsosi).

TAIP PAT SKAITYKITE: Grožis ir protas: kokias studijas renkasi garsūs modeliai?

– Vaida: Beje, mano vyrui tai irgi nėra svetima. Jis gal net labiau nei aš nesibodi matuotis, derinti vieną drabužį su kitu, skiria laiko prie veidrodžio pasidaryti šukuoseną. Tačiau jam tai pavyksta be jokių ypatingų pastangų, tarsi vienu rankos mostelėjimu. Išeina į treniruotę toks pasitempęs, kad sutikti draugai klausia: „Kur taip pasipuošęs išsiruošei?“ 

– Monika: Per dvi minutes „nuskenavusi“ parduotuvės asortimentą, iškart galiu pasakyti (nes visada labai tiksliai žinau, ko man reikia), ar yra joje ką pirkti, ar ne. Taigi tikrai neužgaištu. Drabužinei atnaujinti paprastai pakanka iki 40 min. – paskui prekės mane ima varginti ir erzinti, viskas pasidaro nebegražu, niekas nebepatinka. Jokio malonumo. Tai ženklas, kad metas eiti namo.