Laimos vasaros romanas: filmo vertas kurioziškas nuotykis su Willy Rodo saloje

Taigi, vedėjui kviečiant naujojo žaidimo dalyvius, greit nuskubėjau ant scenos. Žaidimas buvo toks, kad aš turėjau be žodžių, tik veiksmais pavaizduoti Egėjo jūrą, o bare esantys žmonės turėjo atspėti, ką aš vaizduoju. Jeigu aiškiai pavaizduosi ir kas nors atspės, ką vaizdavai, laimi putojančio vyno butelį, o atspėjusysis – šio gėrimo taurę. Taigi, man bebanguojant rankomis, betrypčiojant ant scenos, pastebėjau bare sėdintį vaikiną su draugais. Jis buvo tiesiog įsmeigęs į mane akis ir seksualiai šypsojosi lūpų kampučiais... Tas vaikinas ir atspėjo, jog aš vaizduoju Egėjo jūrą. Aš gavau prizą, o jis - šampano taurę. Žaidimas baigėsi, sugrįžau prie draugių staliuko. Gurkšnojome laimėtąjį vyną, smagiai leidome laiką, tačiau man iš galvos niekaip neiškrito tas rudaplaukis vaikinas su žavia šypsena.  Ne vieną sykį mūsų žvilgsniai susitiko, ne viena jo šypsena buvo adresuota man.

Padavėja atnešė man kokteilį su sulankstyta servetėle ir parodė, jog tai nuo kampe sėdinčio vaikino su juoda maikute. Tai buvo nuo to žavaus rudaplaukio!

Ant servetėlės buvo užrašyta „Your eyes, your smile, your hair.... Oh my God, she is perfect!“

To ir pakako, kad jausčiau pilve tuos vadinamus drugelius. Šypsena veide buvo tiesiog iki ausų. Nespėjus nieko atrašyti. Jis priėjo, prabilo anglų kalba, prisistatė vardu - Willy ir pakvietė šokiui. Pašokome, susipažinome, tačiau nei vienas nepaklausėme „o iš kur tu?“...

Vakaras baigėsi, žmonės pradėjo skirstytis, o mes susitarėme kitą vakarą vėl susitikti tame bare. Visą vakarą jaučiausi pakylėta, laiminga, draugėms vien apie jį čiauškiau. Labai laukiau sekančio susitikimo. Kitą vakarą mums atėjus į tą barą, radome tik Jo draugus. Jo nebuvo... Nuotaika iš karto subjuro. Užsisakėme stipresnių kokteilių ir stengėmės nesigadinti savo atostogų saloje. Ir... ir visiškai netikėtai pasirodė Jis su didžiule kiparisų puokšte rankose! Įteikė  man tą gražią puokštę ir pasiūlė pasivaikščioti, nes bare buvo tikrai per daug triukšmo.  Net nemirktelėjus pašokau nuo kėdės ir išėjau su Juo.

Jis taip pradėjo juoktis, kad net juoko ašaros pasirodė Jo akyse. Nesupratau, kas čia juokingo, kol jis nepralemeno „Ir aš lietuvis!!!“.

Vakaras buvo pasakiškas. Pūtė lengvas, šiltas vėjelis, Egėjo jūra garsiai ošė, dangus buvo nusėtas tūkstančiu ryškių žvaigždžių..

Pavaikščiojome, gerą pusvalandį pabendravome anglų kalba ir jis paklausė: „O iš kur tu?“. Atsakiau „aš iš Lietuvos“. Jis taip pradėjo juoktis, kad net juoko ašaros pasirodė Jo akyse. Nesupratau, kas čia juokingo, kol jis nepralemeno „Ir aš lietuvis!!“.

Tada jau prapliupome juokais abu. Juk mes visą laiką bendravome angliškai! Tai sužinojus, buvo dar lengviau bendrauti. Valandėlę pavaikščioję nutarėme prisėsti ant gultų, šalia jūros. Viskas buvo taip gražu, taip romantiška.. Kaip gražiame filme, kaip pasakoj...

Labai apsidžiaugiau sužinojus, jog jis vilnietis. Aš kaunietė, tad atstumas tikrai nėra didžiulis. Palydėjo Vilius mane namo ir susitarėme, jog ryte visi kartu susitiksime pajūryje, būtent prie tų gultų, ant kurių sėdėjome.

Taigi, rytą susitikome visi lietuviai. Buvo tikrai labai smagu. Net gera prisiminti. Taip smagiai, linksmai praleidome dar porą dienų ir porą vakarų. Mano ir draugių atostogos baigėsi, taip kad teko atsisveikinti su Vilium, jo draugais ir su Rodo sala.

Apsikeitėme telefonų numeriais, elektroninių paštų adresais ir mes išskridome į Lietuvą. Grįžus daug galvojau apie Vilių. Parašiau jam į el. paštą. Kitą dieną netikėtai sulaukiau sms žinutės. Jis parašė! Iš tos laimės vos ne šokt pradėjau „Maximos“ kasoje. Jis parašė, jog yra Kaune ir jog labai norėtų susitikti.  Žinoma, susitikom.

Jau daugiau nei porą mėnesių gražiai bendraujame, susitinkame, susirašome, susiskambiname, neslepiame, kad abu jaučiame simpatiją. Nežinia, kaip bus vėliau, bet labai džiaugiuosi, kad taip netikėtai, kitame pasaulio krašte sutikau tokį nuostabų žmogų.

Tikėkimės, kad tai neliks tik mano vasaros romanu!

Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!