Laiškas mamai. „Ačiū, kad padėdavai atsikelti, kaskart alkūnėms pabučiavus asfaltą“
Mama kiekvieno žmogaus gyvenime vaidina bene svarbiausią vaidmenį, tačiau kiek dažnai mes jai dėkojame? Tikriausiai pernelyg retai. Būtent dėl to portalas Ji24.lt skelbia laiškų konkursą „Ačiū tau, Mama!“. Dar vienas laiškas brangiausiam žmogui...
Visus konkurse dalyvaujančius laiškus rasite ČIA.
Mano brangiausioji Mamyt,
Tu žinai, kad nemoku daugžodžiauti apie tai, ką jaučiu, bet taip pat žinai, kad mano širdis jaučia stipriai. Tai Tavosios didelės, jautrios, atjaučiančios ir nuolat nerimstančios širdies mažytę kopiją – gražiausia, ką turiu – gimdama atsinešiau į šį pasaulį.
Gyventi skubėjau, tad mūsų pirmasis susitikimas įvyko dar tik skleidžiantis Tavo mylimoms alyvoms – visai prieš pat Motinos dieną. Nors dėdės ir tetos baltais chalatais sakė, kad Tave pamatyti turėjau tik liepoms nužydėjus. O kaip tada nerimavo Tavo širdis...
Juk, pasirodo, nebūtina bėgti paskui skubantį pasaulį, kad pamatytum ir įsitikintum, koks jis gražus.
Vis būgštavo, ar vis dar savo odos rūbelio nepriaugusi ir todėl it senučiukė susiraukšlėjusi juodaplaukė karalaitė gyvens.
Gyveno, nes jautė, kaip stipriai ją Mamos širdis myli, kaip trokšta, kad mažylė taip skubėjusi gyventi galėtų tuo gyvenimu ir džiaugtis.
Tu šiandien matai, kaip Tavo mažoji džiaugiasi kiekviena taip skubėto patirti gyvenimo diena. Ir jau visai nebesvarbu atrodo, kad vos gimus tą gyvenimo tempą teko prilėtinti, kad Tavo pagrandukė augo ir vystėsi ne visai tokiais tempais ir ne visai taip, kaip protingų dėdžių baltais chalatais schemose ir grafikuose parašyta.
Ir jau mažiau Tavo didelę, jautrią širdį skauda, kad daug vėliau žengti pirmieji nerangūs Tavo mažylės žingsniai net ir jai suaugus netapo itin tvirti. Juk, pasirodo, nebūtina bėgti paskui skubantį pasaulį, kad pamatytum ir įsitikintum, koks jis gražus.
Tad ačiū Tau, Mama, už tai, kad išmokei matyti grožį kiekvienoje smulkmenoje ir gėrį kiekviename žmoguje. Už tai, kad buvai šalia ir padėdavai atsikelti kiekvieną kartą alkūnėms ar keliams vaikystėje pabučiavus asfaltą.
Už tai, kad vis dar padedi atsilaikyti, kai gyvenimo takai suklupus mėgina nubrozdinti stipriau. Už tai, kad išmokei nebijoti bandyti, nebijoti siekti, nebijoti kristi, nebijoti susižeisti.
Juk žaizdos užgyja, o randai pasakoja istorijas. Istorijas, kurios primena, kad net jei ir prireiks daugybės bandymų, pasiekti galiu viską. Nesvarbu, kad iki kiekvieno tikslo kelias ilgas.
Žinau, kad visose mano kelionėse mane palaikysi, didžiuosies kiekvienu laimėjimu ir visad skatinsi kiekvieną savo gyvenimo akimirką būti geresniu žmogumi.
Tavo dėka supratau, kad neprivalau būti tobula, jog mylėčiau save ir būčiau mylima kitų, bet privalau kasdien tobulėti vardan savęs ir tų, kuriuos myliu.
Su meile,
Tavo dukra
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Ačiū tau, Mama!“.
Daugiau apie konkursą ir jo sąlygas rasite paspaudę ant šios nuorodos.
Konkurse gali dalyvauti merginos ir vaikinai, moterys ir vyrai, kurie norėtų viešai paskelbti savo laišką Mamai ir padėkoti jai už pirmąją šypseną, kuria ji sutiko jus atėjusį į pasaulį, nors tos akimirkos ir neprisimenate.
Už pirmą garsesnį žodį, kuris skatino susimąstyti ir pagalvoti. Už priekaištingą jos tylą, kai iškrėtėte eilinę kvailystę, o tik vėliau pastebėjote, kad mamai tai kainavo gilesnę raukšlę veide ar per anksti pabalusius plaukus... Išliekite savo jausmus brangiausiam žmogui ir laimėkite rėmėjų isteigtus grožio prizus.
