Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės meilės istorija tapo legendine. Skaitydami jų vienas kitam rašytus laiškus, galime žavėtis, kaip popieriuje išlieti jausmai net praėjus šimtmečiui geba pasėti širdyse švelnumą, priverčia naujai pažvelgti į savo mylimuosius, o jų dar neradusius – ilgėtis ir viltis sutikti.
Istorijos pradžia
Sofija ir Mikalojus Konstantinas susitiko 1907-ųjų rudenį. Puikiai išsilavinusi, kaip rašo amžininkai, išskirtinio grožio 21-erių Sofija tuomet jau garsėjantį ir vis daugiau visuomenės dėmesio sulaukiantį Mikalojų Konstantiną sutiko viename renginyje Vilniuje. Pamačius tapo aišku – „Tai jis“, – pasakiau sau“, – po šio susitikimo laiške bičiulei rašė Sofija.
Tiesa, panašiai kalbėjo ir Mikalojus Konstantinas. Nors abu turėjo gerbėjų (Sofija prieš tai buvo susižadėjusi, Mikalojus Konstantinas turėjęs kitų moterų), susitikus abejonių neliko. Pažintis mezgėsi toliau – Sofija pasižadėjo mokyti M. K. Čiurlionį lietuvių kalbos. Tiesa, pamokos užsitęsdavo ir vis dažniau virsdavo iki aušros trunkančiais pasivaikščiojimais po Vilnių ir nenutrūkstamais pokalbiais. Sofija tapo ir genialiojo kūrėjo mūza. Meilės pakylėti žmonės kartu kūrė ne tik bendros ateities vizijas, bet ir dalijosi planais atgaivinti, puoselėti lietuvių tautos kultūrą, meną.
Laiškuose gyvi pokalbiai
Įsisiūbavus jausmams, pora Palangoje atšventė sužadėtuves ir pirmąją 1909 metų dieną susituokė. Tačiau laimingą mylimųjų laiką kartu trumpino M. K. Čiurlionio kelionės. Ilgesys ir stipriausių jausmų vienas kitam antplūdžiai išsiliejo laiškuose. Juose mylimieji ne tik „atakavo“ vienas kitą švelniausiais meilės žodžiais, bet ir dalijosi svajonėmis, diskutavo, kūrė bendrus planus, toli peržengiančius idilišką šeimos ratą. „Džiaugiuosi be galo, kad tu esi mano vienintelė, kurios aš nuo vaikystės ilgėjausi ir galvojau, ir sapnavau, ir svajojau, ir su kuria dabar jau eisime drauge su šypsena lūpose lyg ir keliais akmenuotais, lyg ir pievomis žydinčiomis. Nebijau gyvenimo, nesibijau dėl mūsų, bendrai užstosime ir palaikysime kits kitą, dirbsime tikėdami geresne žmonijos ateitimi, tikėdami savimi, kad pradėsime nors po vieną plytelę prie rūmo, šimtais amžių statomo.“
Kaip „tikra“ pora Sofija ir Mikalojus Konstantinas laiškuose ir pasiginčydavo, ir flirtuodavo, ir švelniai pašiepdavo vienas kitą. „Įdomu, ką tu su savo tapytoju darysi? Irgi skonis, fe! Reikėjo geriau su žveju susipažinti. Nėra geresnio už žvejį, sakau Tau“, – savo mūzą meiliai erzino M. K. Čiurlionis.
Tuo metu, kai ir televizija, ir internetas būtų atrodęs lyg apokalipsei prilygstantis stebuklas, laiškai buvo vienintelė galimybė išlaikyti gyvą partnerių ryšį. Mikalojaus Konstantino ir Sofijos laiškai – ne buitinių smulkmenų aptarimas, bet gyvas, nuoširdus vyro ir moters pokalbis, be to meto laiškams būdingo dirbtinio oficialumo.
Moderni šeima
Dar XIX a. šeimos buvo kuriamos toli gražu ne jausmų pagrindu, o visų pirma siekiant pratęsti giminę, vadinasi, ir išlaikyti, plėsti turtą. Nuostabu, bet tokia šeimos samprata, kokia egzistuoja dabar, kai pagrindinė santuokos priežastis ir sąlyga yra meilė, susiformavo gana neseniai. Palyginti su kitomis praėjusio amžiaus pradžios šeimomis, Čiurlionių pora skyrėsi: abu partneriai buvo labai išsilavinę, aktyviai dirbo profesinėje srityje, buvo įsitraukę į visuomeninę veiklą. Nors tada vis dar buvo įprasta, kad moterys yra globojamos vyrų, o ištekėjusios atsiriboja nuo visuomeninių reikalų, rūpinasi tik buitimi ir vaikų auklėjimu.
Sofijai netrūko nei erudicijos, nei išsilavinimo. Tėvai, garbingi bajorai, materialiai vertėsi sunkiai, tačiau dukters mokslams skyrė ypatingą dėmesį. Mokslai Rygoje, vėliau Krokuvoje, medicinos, filosofijos, literatūros studijos sukrovė tokį žinių kraitį, kad mergina išmanymu ir iškalba galėjo nušluostyti nosį daugeliui to meto vyrų. Nenuostabu, kad nė kiek ne mažiau nei grožiu Sofija M. K. Čiurlionį patraukė vidinėmis savybėmis. Profesinėje veikloje jiedu darė vienas kitam didžiulę įtaką, kartu kūrė ir dirbo įgyvendindami savo sumanymus. Čiurlionių laiškų tyrinėtojai pažymi, kad mylimieji visų pirma buvo partneriai, viena kryptimi žvelgiantys į gyvenimą, nuolat diskutuojantys, smalsūs ir trokštantys vienas kitą suprasti ir pažinti. Tokie santykiai ir mūsų laikmečiu šeimos psichologų laikomi pavyzdiniais, idealiais.
Neužmirštamas ir neprilygstamas
Kelerių metų krizė Sofijos ir Mikalojaus Konstantino santuokos nesužlugdė. Taip pat ir buitis nespėjo įsismelkti į tą tarsi nuo kasdienybės pakylėtą, rožėmis kvepiančią istoriją. Vos po kelerių santuokos metų M. K. Čiurlionis netikėtai mirė, Sofija liko su jų dešimties mėnesių pirmagime Danute. Iš viso mylimieji bendravo mažiau nei ketverius metus.
Mirus vyrui, Sofija antrąkart taip ir neištekėjo, nors, be abejo, turėjo nemažai pretendentų į savo ranką ir širdį, bet, matyt, nė vienas neprilygo didžiajai meilei. Vargu ar galėjo jai prilygti. Visą gyvenimą Sofija gyveno prisiminimais apie buvusias laimės akimirkas. Viename interviu poros anūkė kalba, kad prieš mirtį močiutė išvydo viziją – Mikalojų Konstantiną, skambinantį fortepijonu. Jei tikėtume pasakomis, kažkur anapus du žmonės dabar paskendę tobuloje, visa apimančioje ir amžinoje meilėje...