„Lamborghini“ iš tatuiruočių verslo įsigijęs meistras Raimundas Miškinis: „Netatuiravau tik liežuvio“

Jau beveik metus Raimundo garaže stovi prašmatnus 2009-ųjų „Lamborghini Gallardo“ kabrioletas. Jį tatuiruočių meistras įsigijo iš santaupų, kurias į taupyklę dėjo daugiau nei penkerius metus.

Išpildė seną savo svajonę

„Tai buvo ilgai brandinta svajonė. Norėjau šio automobilio kokių 10–15 metų. O kai labai nori, tai... reikia“, – Žmonės.lt juokėsi jis.

Per visą šį „taupymo“ laikotarpį Raimundas, sako, sulaukęs ne vieno artimųjų komentaro. Neva, kad tokia investicija – neprotinga, kad automobilis, kad ir koks jis bebūtų, viso labo tėra metalo gabalas, o sutaupytus pinigus verčiau jau išleisti naujam butui ar kitiems svarbesniems pirkiniams.

„Man ir pačiam gal kartais atrodo, kad gal butas teoriškai geriau. Bet tai buvo mano svajonė, todėl kada, jei ne dabar? Juk gyvename vieną kartą, nenoriu senatvėje gulėti ir mąstyti, kad neišpildžiau savo svajonių“, – sakė Raimundas.

Jis sako iki šiol atsimenantis savo pirmą išvažiavimą su 80 tūkst. eurų kainuojančiu automobiliu. „Jausmas buvo varginantis. Iš pradžių dėmesys net kiek gąsdino, vargino. Visi fotografuoja, važiuoja iš paskos, net nejauku. Bet laikui bėgant pripratau“, – šyptelėjo „Lamborghini“ savininkas.

„Mane žavi šios mašinos formos, griežtumas. Kaip sakau, tai – ne bobiškas automobilis. Kai kuriems tai buvo staigmena, bet aš taupydamas per daug ir nesigyriau. Gal todėl paskui pažįstami pamatę prie vairo juokėsi, sako, va, vakar dar dviratį mynei, o čia staiga tokia mašina. Na nieko sau, sako“, – pasakojo Raimundas.

Iš juvelyro – į tatuiruočių verslą

Tatuiruotėmis jis susidomėjo kone prieš 15 metų. Tuomet juvelyro specialybę turintį meistrą bičiulis paragino išbandyti naują veiklą ir sukonstravęs savadarbį tatuiravimo prietaisą pasiūlė – bandyk piešti ant kūno.

Savadarbė adata buvo iš stygos, ją nuspalvinom, varikliukas – iš mago, korpusas iš tušinuko, pro tušinuką perėjo styga – toks principas.

„Kai šiandien prisimenu savo pirmus piešinius, oi, kaip gėda, graudu žiūrėti. Galvoju, mieli žmonės, atsiprašau, kad tokią nesąmonę nupiešiau, norisi perdaryti. Tačiau anksčiau ir pats piešimas kitoks buvo, su tais savadarbiais prietaisais viskas daug sudėtingiau, kalkių nebuvo, apskritai – jokių mokyklų nebuvo. Tiesiog imi ir bandai ant skūros“, – linksmai pasakojo Raimundas.

Tačiau įgimtas kruopštumas ir užsispyrimas vedė meistrą vis giliau į šį verslą. Laikui bėgant jis nė pats nepastebėdamas ėmė įsigyti vis daugiau reikalingų priemonių, jos tobulėjo, daugėjo ir klientų, juos priiminėdavo nebe namuose Druskininkuose, o nuomojamoje studijoje.

Galiausiai po kelerių metų vienas bičiulis pakvietė Raimundą į svečius Anglijoje. „Jis man sako, atvažiuok, gal patiks. Ten irgi dariau tatuiruotes. Pragyventi iš to pačioje pradžioje buvo sunkoka, ėmiausi ir kitų darbų. Po kelis mėnesius dirbau statybose, ekspozicijų rūmuose. Tačiau palaipsniui tatuiravimui skyriaus vis daugiau laiko, kol pradėjau iš to uždirbti“, – pasakojo jis.

Kelerius metus pagyvenęs Londone, Raimundas vėl susipakavo lagaminus atgal – į Lietuvą jį atviliojo jausmai ir čia tuomet gyvenusi jo mergina. „Tuomet pagalvojau, kad jeigu neužsikabinsiu su darbais Lietuvoje – grįšiu atgal. Po trijų mėnesių su ta mergina išsiskyrėme, teko galvoti, ką veikti. Pradžioje likau Druskininkuose, vėliau persikrausčiau į Vilnių, kur gyvenu ir dirbu jau devynerius metus“, – sakė jis.

Vadina geriausia profesija

Šiandien Raimundas drąsiai tikina – iš tatuiruočių darymo galima ne tik pragyventi, bet ir sėkmingai užsidirbti. Kaip pats juokiasi, pinigų užtektų ir šeimai, nors jos neturi, vyras vis dar džiaugiasi viengungišku gyvenimu.

„Geresnės specialybės neįsivaizduoju. Jei moki piešti, jei esi kruopštus – pirmyn. Darbas kūrybingas, kasdien kupinas naujovių, gali improvizuoti... Tokios veiklos galima tik pavydėti“, – šyptelėjo jis.

Klientų Raimundui netrūksta, kasdien į saloną „Infinity Tattoo“ užsuka ir tie, kurie dar tik planuoja savo pirmą piešinį, ir tie, ant kurių kūnų jau beveik nėra neišmarginto odos lopinėlio.

Įdomus faktas – pats Raimundas neturi nė vienos tatuiruotės. Kodėl? „Kai aš labai norėjau, nebuvo gerų meistrų. Neprisiruošdavau važiuoti į kitus miestus, o kai jų atsirado – dingo noras. Be to, turiu labai daug idėjų, todėl bijau, kad kuri nors išpildyta gali greit pabosti. Šiuo atžvilgiu esu nepastovus: man reikia ir rūbą greit pakeisti, ir piešinį“, – sakė jis.

Meistras sako kartais sulaukiantis ir kreivų klientų žvilgsnių, kad šie, atėję paslaugos, nemato nė vieno jo kūną puošiančio piešinio. „Dėl šios priežasties manęs kartais klientai prašo atkalbėti juos. Jei žmogus tikrai nori – atkalbėti sunku, bet jei neapsisprendęs – būna, kad pakalbam ir išeina dar pagalvoti. Tačiau dažniau atkalbu nuo vieno piešinio į kitą. Raginu klientui rinktis pozityvesnius piešinius, todėl jei prašo kokio negatyvo – visada pabandau atkalbėti“, – pasakojo Raimundas.

Sulaukia keisčiausių prašymų

Paklaustas apie tai, su kokiais prašymais dažniausiai žmonės užsuka į jo studiją, Raimundas sako, kad kaip ir visur, tatuiruotės taip pat taiko į madą. „Žmonės masiškai daro tai, kas „ant bangos“: dabar – rytietiški motyvai, o buvo kažkada plunksnelės, žvaigždutės, begalybės ženklai. Dabar šie pageidavimai jau retesni, mada praeina. Visuomet kartoju – nesidarykit madingos tatuiruotės, darykitės tai, kas svarbu pačiam“, – kalbėjo jis.

Pasak meistro, kartais klientai ateina ir su pageidavimais pagražinti odą piešiniu kokiose nors netikėtose vietose. „Oi, kur tik neteko daryti, visur! Nors liežuvio, tiesa, neteko tatuiruoti. O šiaip ir ant lūpos, ir intymiose vietose. Moterys prašo tai kokį kačiuko atvaizdą „toje vietoje“ nupiešti, tai kokio paukščio, ornamentus darosi. Nori sušokti viliotinį savo vaikinui. Būna, ir vyrai paklausia, ar daryčiau. Sakau, jei įsitempsi – darysiu“, – juokėsi.

Raimundas pasakojo, kad neseniai sulaukė vienos poros, kuri į saloną atvyko simboliškai pažymėti savo 30-ųjų vestuvių metinių ir abu drauge išsitatuiravo žiedus.

„Buvo laikas, kai nesuvokiau, kaip apskritai įmanoma paleisti po oda rašalą. Būdavo, kad tas rašalas ir su žaizdom išeidavo, bet išmoksti nebedaryti klaidų, perkandi techniką, žmonės ima vertinti, sulauki pripažinimo“, – sakė jis.