Lankomiausio šalyje meno muziejaus vadovė M.Ivanauskienė: menas itin svarbiu tampa ir karo kontekste

Kultūrinėje veikloje darbuotis pradėjote maždaug prieš dešimtmetį. Kaip per tą laiką pasikeitė Lietuvos gyventojų požiūris į meną ir muziejus?

Vyksta ryškus pokytis – muziejai tampa labiau matomi. MO muziejus nuo pat atidarymo kėlė sau tikslą būti ta vieta, kur keliami klausimai ir ieškoma būdų susikalbėti, o parodomis kviečiama mąstyti, patirti požiūrių įvairovę. Muziejus turi skatinti aktyvią vidinę būseną, kelti klausimus, kviesti į savęs pažinimą.

Meno erdvė yra tam palanki, nes suteikia saugų atstumą nuo kasdienybės šurmulio, galima ramiau, be išankstinių nuostatų, be gynybinės pozicijos prieiti prie sudėtingų klausimų. Prisidėjimas prie pilietiškos ir kritiškai mąstančios visuomenės kūrimo yra vienas didžiųjų mūsų tikslų.

MO muziejus taip pat atliepia poreikį vietų, kuriose galima prasmingai leisti laiką. Tai matome iš augančių ne tik pirmąkart užsukančių, bet ir grįžtančių žmonių skaičiaus. Norime pritraukti ir kultūros ar muziejų dar neatradusius žmones.

Vis užsimenama apie būtinybę muziejus paversti interaktyviais, plėsti kolekcijas. O kas, jūsų manymu, muziejuose yra svarbiausia?

Atmosfera ir galimybė pasijusti kaip namuose, supratimas, kad čia niekas nesmerks ir priims, bus galima autentiškai patirti parodą. Aišku, interaktyvumas taip pat svarbus, juo gali būti pažadinama aktyvi lankytojo būsena. Tereikia rasti tinkamiausią priemonę, nesvarbu, ar tai būtų kažkokia technologija, audiogidas, ar patys kūriniai. Ne mažiau svarbus ir muziejaus darbuotojų atsidavimas.

MO muziejui vadovaujate jau daugiau nei šešerius metus, per kuriuos atidarytas ne tik paties muziejaus pastatas, bet ir teko išgyventi pandemijos nulemtus suvaržymus. Kaip jums pavyko susitvarkyti su tokiais emociniais kalneliais?

Kai prisijungiau prie tuometinio Modernaus meno centro (MMC), jame dirbo vos keli žmonės. Pirma buvo idėja muziejų statyti dešiniajame Neries krante, tačiau po ilgų procesų galiausiai apsispręsta muziejų statyti Pylimo gatvėje buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje.

Tad prasidėjus statybos darbams teko galvoti apie organizacinius dalykus ir parodas, taip pat formuoti muziejaus tapatybę ir kurti vizualinį identitetą.

Kitaip sakant – dalyvauti visuose procesuose ir atsakyti į daugybę klausimų. Nors pasiruošėme, tačiau atidarymo vis tiek laukėme įsitempę – ir dėl aukštų lūkesčių muziejui, ir nežinomybės, ar žmonės atsilieps į mūsų kvietimą. Nors dabar dėl to nekyla abejonių, bet tuomet reikėjo drąsos daryti pokytį.

O karantino išbandymai užgrūdino. Atsidarius 2018 metų pabaigoje, muziejus tik stojosi ant kojų ir staiga visas pasaulis užsidarė, reikėjo perplanuoti ir atidėti parodas, keisti kitus procesus. Tačiau kiekviena problema tuo pačiu duoda galimybę dalykus apmąstyti iš naujo. Supratome, kokią didžiulę naudą muziejus gali turėti emocinei žmogaus sveikatai. Tai aktualu ir Ukrainos karo aplinkybėmis.

Per pandemiją pradėtas MO muziejaus tinklaraštis, tinklalaidės, virtualiai vyko įvairūs renginiai. Ar galima sakyti, kad muziejus jau seniai nebėra apribotas sienomis?

Pandemija grąžino atmintį apie pradinį veikimo modelį – 2009 m. veikla prasidėjo šūkiu „muziejus be sienų“. Ši idėja išliko gyvybinga ir atgyja vis kitais būdais – štai dalis MO muziejaus ekspozicijos keliauja po Lietuvą, bendradarbiausime su kitų miestų kultūrinėmis įstaigomis. Tai yra tvaru, nes sukurtos parodos ir įdėtos pastangos tęs gyvenimą, ir prasminga. Kurti muziejų be sienų padeda ir įvairus virtualus turinys.

Pagal išsilavinimą esate teisininkė. Nors gal ir būtų galima stebėtis, kad atsidūrėte kultūros pasaulyje, tačiau žinant, kad jūsų tėtis buvo vertėjas, rašė poeziją, o mama – lituanistė, gal verčiau klausti, kaip atsidūrėte teisėje?

Šis klausimas tik parodo, kad labai toli nuėjome kaip valstybė. Kai prieš 20 metų reikėjo priimti sprendimą, ką studijuoti, viskas neatrodė taip paprasta. Nors norėjau stoti į filosofiją, teko galvoti ir kaip reikės vėliau išgyventi. Apie teisę taip pat galvojau kaip apie fundamentalų mokslą, padedantį suvokti žmonijos raidą per taisyklių, skirtų sugyvenimui, vystymą ir struktūrą.

Dabar požiūris į profesiją pasikeitė – yra kur kas daugiau galimybių, žmonės laisviau renkasi, nebelieka įsitikinimo, kad profesija turi būti visam gyvenimui.

Dvejojote priimti pasiūlymą tapti direktore, ypač kai jau buvote pravėrusi teisės srities duris?

Ne tik pravėrusi, bet ir daug laiko tam skyrusi – juk studijavau tarptautinį teisės magistrantūroje. Tad reikėjo nemažai drąsos apsispręsti. Galėčiau tai pavadinti ir vidiniu iššūkiu, nes teko keisti ne tik veiklos sritį, bet ir imtis vadovo pareigų neturint patirties.

Vadovui tenka dvigubas krūvis – ne tik suteikti komandai saugumo jausmą, ją mobilizuoti ir įkvėpti didesniems tikslams, bet ir nuolat motyvuoti save, rasti vidinės stiprybės.  Tiesa, dėl tėvų įtakos knygos, teatras, spektakliai ir kinas mane lydi jau labai seniai, tad toks posūkis į kultūrą nenustebino artimųjų.

Siekti aukščiausių tikslų gali padėti ir jūsų pavyzdys – juk dabartinėje organizacijoje karjerą pradėjote kaip savanorė. Ko reikėjo norint užlipti iki aukščiausio laiptelio?

Svarbiausia – prasmės pojūtis, nuoširdus įsitraukimas ir atsidavimas. Taip pat gebėjimas susikalbėti – juk reikėjo ne tik organizuoti procesus muziejuje ir burti komandą, bet ir rasti bendrą kalbą su kultūros, verslo atstovais ar žmonėmis, statančiais muziejų. O tai visiškai skirtingos sritys.

Sėkmingai karjerai reikėjo ir nemažai darbštumo. Motyvacijos dabar prideda ir muziejaus pasiekimų įvertinimas, ir atsivėrusios papildomos galimybės. Pavyzdžiui, ISM universitetas mane kartu su keturiais kultūros organizacijų vadovais pakvietė prisijungti į aukščiausio lygio verslo vadovams skirtas magistrantūros studijas (angl. Executive MBA). Tad atsiranda vis daugiau ir su lyderyste susijusių dalykų, minčių, kaip augti ir auginti ne tik organizaciją, bet ir žmones.

MO muziejuje stiprybės suteikia supratimas, kad dirbame dėl visuomenės. Kaip mūsų organizacijos vertybę nuolat akcentuoju laisvę, juk kiekvienas galime imtis pokyčių: inicijuoti, siūlyti idėjas.

Esame lankomiausias meno muziejus Lietuvoje, bet čia dirba 20 žmonių, neturime prabangos prižiūrėti vieni kitų, todėl MO muziejuje yra daug pasitikėjimo ir asmeninės atsakomybės ne tik dirbti, bet, svarbiausia, prisidėti prie pokyčių. Būtent to ir tikiuosi iš kolegų. O man laimė – ne tik matyti rezultatą, bet galėti augti, tobulėti.

Europos Tarybos rėmuose organizuojamuose geriausių Europos muziejaus rinkimuose 2020 metais MO muziejus buvo pripažintas draugiškiausiu muziejumi Senajame žemyne. O kiek tokia vertybė jums svarbi kolektyve?

Tai motyvacija stengtis toliau ir patvirtinimas, kad žengiame teisingu keliu, veikiame prasmingai. O draugiškumas ir atvirumas svarbus ne tik kalbant apie lankytojus, bet ir komandos viduje. Nemažai ir humoro, juoko, tai padeda ir darbui.

Prisimenu Jono Meko frazę, kad nereikia susireikšminti ir pernelyg rimtai į viską žiūrėti. Kita vertus, dėl draugiškų santykių kartais sunkiau rasti būdus kritiniam požiūriui išsakyti. Visgi kolektyve – sąmoningi ir protingi profesionalai, su kuriais visada gali diskutuoti ir rasti tinkamą sprendimą.

O iš kur jūs pati semiatės įkvėpimo, ar kelionės po svečias šalis neapsieina be apsilankymų parodose ir muziejuose?

Kuriant MO muziejų nebuvo mūsų viziją išpildančių pavyzdžių Lietuvoje, tad, natūralu, teko žvalgytis į užsienį. Aišku, viską tiesiog perkelti čia neįmanoma dėl visai kitokio konteksto. Tad į kitų muziejų praktikas žvelgėme kaip į kryptis, idėjas, kurias konceptualiai vystėme. Noriu kurti tokį MO muziejų, kuriame jungiasi viskas, kas geriausia.

Slidinėjimas, žygiai, skaitymas... Mėgstate įvairų poilsį, tačiau koks labiausiai padeda atpalaiduoti?

Ir teatras, ir kinas, nekalbant apie muziejus... Turbūt geriausiai pravėdinti galvą padeda aktyvi veikla, kai reikia koncentruotis į tai, kas vyksta čia ir dabar, nelieka laiko kitoms mintims. Toks atitrūkimas nuo darbo labai reikalingas. Apie jo svarbą kalbame ir komandoje.

Šeimoje turite įvairių tradicijų. Kurios jums pačios maloniausios ir brangiausios?

Kartu su devynerių ir vienuolikos metų amžiaus vaikais leidžiamas laikas, net kai tiesiog pusryčiaujame ar skaitome. Labai norisi rasti ir daugiau veiklos, kur būtų galima užmegzti pokalbius, jausti vykstančią transformaciją. Tėvų pareiga domėtis ir išlaikyti ryšį su vaikais, todėl reikia nuolat pasitempti, ieškoti sąlyčio taškų.  O tai neįmanoma be smalsumo.

Glosto širdį, kai vaikai pasako, kad pasiilgo MO muziejaus. Manau, kad svarbu ugdyti kultūrinius įpročius nuo ankstyvo amžiaus. Tyrimai rodo, kad platesnį interesų ratą turintys žmonės yra laimingesni, gyvenime jaučia daugiau prasmės, pasaulį mato kitaip.

Noriu, kad vaikai būtų kritiškai mąstantys, gebėtų matyti didesnį paveikslą ir svarbiausia, kad jie rastų prasmę dėl kažko stengtis ir dirbti. Tikriausiai ir per pandemiją dienas pripildyti turinio, rasti stiprybės buvo lengviau kultūra besidomintiems žmonėms.