Latvių žurnalistė ir rašytoja Zane Zusta: „Jeigu jauti pašaukimą rašyti, tiesiog privalai tai daryti“

Supratusi, kad nori būti rašytoja, Zane su pirmąja autorine knyga į literatūros pasaulį įsiveržė stipriai. Jos knyga „Ūkė Pūkė grįžta namo“ buvo nominuota Latvijos meniškiausios knygos apdovanojimui. O ir parašyti tiesiog knygos Zane nenorėjo – kartu su savo vyru įgyvendino knygos su lėlių teatru idėją. „Kartu mes esame puiki komanda“, – tikina rašytoja, kurios knygos vaikams, prieš pasiekdamos skaitytojus, pirmiausia turi gauti sūnų palaiminimą.

Kaip prisistatytumėte tiems, kurie nežino, kas esate?

Mano vardas Zane, aš esu iš Latvijos. Gimiau ir užaugau Liepojoje. Jau ankstyvoje vaikystėje pamėgau rašyti – rašiau dienoraštį, laiškus draugams ir kt. Sulaukusi trylikos metų tapau jaunąja žurnaliste ir laisvalaikiu, po pamokų, rašydavau straipsnius vietiniame laikraštyje.

Baigusi mokyklą įstojau į Rygos Stradinio universitetą, jį baigusi įgijau socialinių mokslų ir komunikacijos bakalauro laipsnį. Būdama pirmakurse tapau svetainės TVNET.LV moterų skilties vyriausiąja redaktore. Visus tuos metus dirbau žurnaliste, buvau vienos didelės organizacijos atstove spaudai. Tik prieš šešerius metus supratau, kad iš tiesų aš noriu būti rašytoja. Manau, kad esu labai kūrybinga ir atvira asmenybė.

Kaip tapote vaikų knygų autore?

Prieš šešerius metus mes (aš ir mano šeima) išvykome į Italiją. Toje kelionėje mano sūnus Gustavas pametė savo mėgstamiausią žaislą. Kai jis to žaislo pasigedo, labai susirūpino ir nusiminė. Tuomet mama mane paskatino apie tai parašyti knygą. „Štai, turi istoriją, kuri verta knygos“, – sakė ji. O prieš tai dar nebuvau sugalvojusi, apie ką norėčiau rašyti. Tik žinojau, kad noriu parašyti knygą... Ši idėja net neatrodė tikra, tai buvo svajonė. Taigi grįžusi iš kelionės po Italiją atsisėdau prie kompiuterio ir tiesiog pradėjau rašyti istoriją apie Ūkę Pūkę. Turiu pasakyti, kad buvo gana lengva.

Kas jums labiausiai patinka rašant knygas vaikams?

Auginu du vaikus ir žinau, kas jiems patinka, o kas ne. Manau, turiu ypatingą jausmą ir žinau, kaip išlaikyti vaikų dėmesį. Pirmieji mano knygų skaitytojai buvo mano sūnūs. Ūkės Pūkės istorija jiems labai patiko. Tuomet pagalvojau – jeigu patiko jiems, patiks ir kitiems vaikams! Vaikai yra pati geriausia auditorija, nes jie yra nuoširdūs. Jie nemeluoja. Man tai labai patinka.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Dažniausiai iš gyvenimo. Kai rašiau antrąją knygą apie Ūkę Pūkę, joje vaizdavau savo šeimos namus. O parašiusi knygą supratau, kad joje sudėta daug mano pačios patirties, kas mane įkvepia, skatina galvoti apie tai, kaip mes mąstome ir kodėl. Trečioji Ūkės Pūkės knygos dalis, kuri jau kuriama, bus šiek tiek kitokia nei ankstesnės, bet ją rašyti mane taip pat įkvepia gyvenimas.

Ar sunku suderinti rašytojos ir žurnalistės karjerą?

Ne, visai nesunku. Sunku suderinti rašytojos ir mamos karjerą (šypsosi). Straipsnius paprastai rašau radusi kelias laisvas valandas vidurdienį, kai vaikai mokykloje ir darželyje. Bet rašyti knygas galiu tik tada, kai pajaučiu įkvėpimą. Tada rašymui atsiduodu taip stipriai, jog galima pagalvoti, kad manęs nėra namuose. Labai susitelkiu ties kuriama istorija. Bet, žinoma, vaikai man yra prioritetas. Todėl dažniausiai rašau, kai namuose būnu viena. Svarbiausia – viską susiplanuoti.

Kaip manote, kodėl svarbu skatinti vaikus skaityti?

Kai buvau paauglė, per dienų dienas skaitydavau. Tai svarbu, nes skaitymas ugdo vaizduotę, emocijas, empatiją. Vaikas gali skaityti ir nesutikti su tuo, kas vyksta knygoje. Tada jis ima galvoti, kaip tokioje situacijoje pasielgtų pats. Kai skaitai, tu galvoji. Tėvams svarbu prisiminti, kad mūsų vaikai bando mus atkartoti. Padėk šalin telefoną, paimk į rankas laikraštį ar knygą. Tavo vaikas padarys tą patį. Galbūt ne šiandien ir ne rytoj – būk kantrus ir nesijaudink. Anksčiau ar vėliau tai įvyks. Mano jauniausiam vaikui septyneri metai, bet mes vis dar skaitome kartu. Tai mūsų laikas.

Prisimenu, kai buvau dešimties, gavome dovanų pirmąjį kompiuterinį žaidimą, tad po pamokų dažnai žaisdavau „Super Mario“. Noriu pasakyti, kad šiuolaikinės technologijos nėra didžiausias priešas. Svarbiausia atrasti pusiausvyrą.

Knygoje „Ūkė Pūkė grįžta namo“ skaitytojai randa ir tikrą lėlių teatrą. Kaip kilo tokia idėja?

Teatro idėja priklauso mano vyrui Endžiui. Jis reklamos srityje dirba jau 20 metų ir puikiai jaučia, kuris produktas geras, o kuris ne. Aš esu labai spontaniška ir meniška, o jis – racionalus ir viską apgalvojantis žmogus. Taigi kartu mes puiki komanda. Knyga „Ūkė Pūkė grįžta namo“ – tai ne tik šauni istorija, tai kur kas daugiau. Mano vyras mane skatino patikėti šia idėja ir niekada nepasiduoti, negalvoti, kad to įgyvendinti nepavyks.

Aš šios knygos istorija paremta tikrais faktais?

Atostogaudami užsienyje mes iš tikrųjų pametėme sūnaus žaislą. Ir aš skambinau į Italijos svečių namus ir prašiau jo paieškoti. Deja, rezultatų tai nedavė. Bet kaip aš mėgstu sakyti: liūdną istoriją mes pavertėme smagia knyga! Knygoje yra tokia vieta, kur Kristupo mama sako: „Visada viskas baigiasi gerai, o jeigu ne, vadinasi, dar ne pabaiga!“ Tai mano žodžiai, taip aš mąstau. Labai norėčiau, kad taip ateityje mąstytų ir mano vaikai.

Kaip atrodo jūsų įprasta diena?

Paprastai mano diena prasideda pusę aštuonių. Atsikeliu, pagaminu pusryčius savo jauniausiam sūnui ir nuvežu jį į darželį. Tada grįžtu namo ir pradedu savo kasdienę rutiną. Jeigu tą dieną turiu imti interviu, imu ruošti klausimus ir ieškoti reikalingos informacijos. Taip pat vežu vaikus į meno mokyklą, šokių pamokas, kitus užsiėmimus. Kitą dieną po interviu rengiu straipsnį, dirbu su tekstu. Dviem didžiausiems Latvijos žurnalams rašau straipsnius apie sveikatą. Tai viena mėgstamiausių rašymo temų. Mano tėtis yra gydytojas, todėl medicinos pasaulis man visada buvo labai artimas.

Kuo esate užsiėmusi šiuo metu?

Labai džiaugiuosi tuo, kad ką tik baigiau rašyti naują knygą, skirtą suaugusiesiems. Tai istorija apie dviejų žmonių santykius. Iš jų abiejų perspektyvos. Taip pat rašau trumpas istorijas.

Ką patartumėte tiems, kurie svajoja parašyti knygą vaikams?

Reikia patikėti savimi ir nugalėti savo vidinį kritiką. Jeigu jauti pašaukimą rašyti, tiesiog privalai tai daryti. Vienas mano geras draugas neseniai taip pat debiutavo vaikų literatūros srityje. Nuostabu stebėti, kaip pildosi svajonės. Jeigu esi sugalvojęs gerą istoriją, pasidalyk ja su kitais.

Kalbant apie suaugusiesiems skirtą literatūrą, turiu kelis draugus, kurie pirmieji perskaito mano sukurtus pasakojimus. Tačiau parašiusi knygą vaikams visada pirmiausia ją duodu įvertinti savo berniukams. Jiems nerūpi, kad aš esu jų mama. Jie nuoširdžiai pasako tai, ką galvoja.

Svarbu prisiminti, kad visada bus tokių, kuriems tavo kūryba patiks, ir tokių, kuriems ji nepatiks. Tai normalu, taip ir turi būti. Todėl nereikia bijoti rašyti.