Abu esate kultūros pasaulio atstovai. Ar tai apsunkino jūsų šeimos situaciją ir besibaigiančius metus? O gal kaip tik geriau vienas kitą suprantate ir palaikote?
Modestas: Žinoma, palaikome, kaip be šito. O metai buvo įdomūs, tokių dar nebuvo. Man jie tik įrodė mūsų trapumą, ribotumą. Iš serijos „planuok, žmogau, o Dievas iš to pasijuoks“. Kultūros industrija be planų negali gyventi, jie siekia maždaug du tris sezonus į priekį. Ir kai šis kortų namelis pradeda byrėti, tai kelia labai daug streso, reikalauja papildomos energijos norint viską suvaldyti.
Visi gyvename viltimi, kad netrukus viskas įgaus natūralią tėkmę, stos į mums įprastas vėžes. Nes laikas dabar ir be virusų yra įtemptas: pasaulis lyg iš naujo pradeda pervertinti vertybes – kultūros reikšmę, humanitarinę paradigmą, civilizacinį kodą. Pradeda siūbuoti kultūros ir kultūringumo samprata, poreikiai. Toks jausmas, kad stovime ties kažkokį buką ekonominį pragmatizmą ir humanitarinę idėją skiriančia praraja. Ar peršoksime ją? Jei taip, kurioje pusėje atsidursime? Truputį neramu man pažvelgus žemyn...