Laukiniu šokiu publiką pakerėjusi Ugnė Volkevičiūtė: „Jei esi tik graži, nesi išskirtinė“
Ugningą pasirodymą per Gedimino Žilinsko parodos „Wild“ pristatymą Vilniuje surengusi šokėja atėmė žadą ne tik vyrams, bet ir moterims. Aistringi jos judesiai, išraiškingas veidas ir plastiškas kūnas nepaliko abejingų. Nepažįstantiems šios merginos kaipmat kilo klausimas – kas ši ūmi gražuolė, taip primenanti karingąją amazonę? Žmonės.lt kviečia susipažinti, tai – Ugnė Volkevičiūtė, kuri šokį vadina savo gyvenimo aistra.
Iš Kauno kilusi 20-metė U.Volkevičiūtė jau trejus metus draugauja su Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininku Mindaugu Katelynu, šiuo metu studijuoja Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje, tačiau nuo mažens merginos gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su menu – dramos studija ir šokiais.
– Tavęs nematome dažnai šmėžuojančios vakarėliuose, esi profesionali šokėja?
– Esu profesionali šokėja, tiksliau, ja buvau. Man tik 20 metų, bet iš jų 15-a šokau. Viskas vyko labai greitai ir prasidėjo labai anksti. Dalyvavau hiphopo, streetdance, showdance šokių čempionatuose. Esu bandžiusi šokti įvairius šokius. Su šokių grupe „F.U. One“ esame tapę Lietuvos čempionais. Pati esu šokusi televizijos projektuose, „Išsipildymo akcijoje“, pasirodžiau per TV3 televizijos sezono atidarymą, per „Mis Lietuva“ rinkimus. Esu šokusi su dainininkais – su Sasha Song, Rūta Ščiogolevaite, „G&G Sindikatu“... Dalyvavau projekto „Tu gali šokti“ atrankose prieš porą metų, į finalinius etapus nepraėjau, nes turėjau rimtą traumą. Šokis – mano aistra, didžioji mano gyvenimo dalis. Šokis stipriai prisidėjo prie to, kokia aš esu. Vakarėliuose dalyvauju retai, einu tik ten, kur yra man įdomūs žmonės. Man nereikia bendrauti su žmonėmis dėl patogumo, nenoriu pasirodyti.
– Kokia tavo pagrindinė veikla, kai pasitraukei iš profesionalių šokių pasaulio?
– Aš studijuoju tarptautinį verslą anglų kalba. Studijos man labai patinka, turiu didelių planų, kai kurie susiję ir su šokiais.
Neketinu būti matoma ir šokti kiekviename renginyje. To nereikia. Reikėjo to, ką padariau.
– Kiek laiko šokiams beliko tavo kasdienėje darbotvarkėje?
– Šoku laisvalaikiu, dėl savęs. Vaikštau į treniruotes, sportuoju, bet dabar šokis užima kur kas mažesnę mano gyvenimo dalį nei anksčiau. Prisidėjo kitų dalykų – mokslai, namai, daugiau laiko skiriu draugams, šeimai, antrajai pusei. Ir nors šokius atidėjau į šoną, esu tikra, kad kai man bus 90-imt metų, vis dar šoksiu. Dabar šokiai man susiję su prisiminimais, sentimentais, visa tai laikau mintyse. Tačiau nors profesionaliai jau antri metai nebešoku, jie mane vis prisiveja. Dėl sentimentų šokau ir Gedimino (Žilinsko,– aut. past.) parodoje. Norėjau bent trumpam sugrįžti į tą prožektorių šviesą, pamatyti tuos žmones. Man to reikia, aš pasikraunu energijos. Aš visada tokia buvau ir man šiek tiek trūko pasirodymų. Tačiau neketinu į sceną sugrįžti su trenksmu, būti matoma ir šokti kiekviename renginyje. To nereikia. Reikėjo to, ką padariau. Mūsų su Gediminu idėja sutapo, galėjau leisti sau pasirodyti toje atmosferoje, aš nenusirengiau, tik šokau. Man buvo labai gražu, man patiko visuma, manau, viskas tiko.
– Apie šokius kalbi su didžiuliu užsidegimu. Jei dabar gautum pasiūlymą dalyvauti televizijos šokių projekte, ar sutiktum?
– Reikėtų labai gerai pagalvoti, nežinau.
– Panašu, kad nesi iš tų, kurios neria į avantiūras stačia galva...
– Aš esu spontaniška, bet ne vėjavaikiška. Visi mano spontaniški poelgiai turi turėti prasmę, nesu iš tų, kurios renkasi negalvodamos. Aš pasitikiu savo nuojauta, jei intuicija kužda, kad prasminga elgtis vienaip ar kitaip, taip ir darau. Nieko nedarau dėl kitų – kad kažkam būtų gražu, kažkam patiktų. Prasmę turiu pajausti pati.
– Daugelis atkreipė dėmesį, kad esi nevisai lietuviškų bruožų, galbūt net panaši į užsienietę. Iš ko paveldėjai išvaizdą?
– Tokių nuomonių esu girdėjusi daug. Šiaip aš esu tikra lietuvė, mano tėtis yra blondinas žaliom akim, mama truputį tamsesnė, bet labai lietuviškų bruožų. Turbūt genai susimaišė ir taip išėjo (šypsosi). Galbūt giminės medyje, prieš kokius 200 metų, būtų galima rasti priežastį, kodėl atrodau būtent taip.
– Per G.Žilinsko parodos pristatymą pasirodei panaši į amazonę. Tai buvo vieno šokio įvaizdis, ar tavyje slypi šiek tiek laukinė moteris?
– To savo pasirodymo nevadinčiau tiesiog šokiu. Svarbiausia ten buvo emocija. Nė vienas judesys nebuvo suplanuotas ar repetuotas, nebuvo sustatyta choreografija. Šokau iš inercijos, vidinio jausmo, to, kas mane supo. Esu įkūnijusi daug tipažų, bet šįkart niekas nebuvo suvaidinta.
– Ar, matydami tavo meilę šokiui, artimieji neskatina tavęs būti šokėja, o ne verslininke?
– Aš turiu didelių norų ir siekių, tad apsiriboti viena veikla man atrodo neprotinga. Juolab visi žino, kad Lietuvoje iš šokio pragyventi neįmanoma. Aš tą galiu patvirtinti. Gali užsidirbti blakstienų tušui ir gražiam megztukui. Honorarai juokingi. Nežinau, kodėl šokis kaip meno sritis Lietuvoje yra vos ne paskutinėje vietoje. Paveikslai, fotografijos, parodos, spektakliai, dainininkai labai vertinami, o šokėjai nevertinami, nors jų yra gerų. O po to visi ir klausia – „kodėl aš tavęs niekuomet nemačiau?“ Aš būdama šokių trenere neišgyvenčiau, tai labai sunkus darbas, reikalaujantis daug fizinės ir psichologinės energijos.
– Kaip užsimezgė jūsų draugystė su G.Žilinsku?
– Jis pamatė mane „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose, kur lankiausi kaip viešnia, prieš dvejus ar trejus metus. Priėjo, pagyrė. Praėjusią vasarą netyčia susitikome, Gediminas pasakė, kad nori mane nufotografuoti. Bendrų planų ir idėjų atsirado kiek vėliau, po to, kai nusifotografavau žurnalo „Laima“ viršeliui.
– Esi graži mergina. Dažna moteris savo išvaizda naudojasi, kad lengviau pasiektų to, ko nori. Ar tu taip elgiesi?
– Naudočiausi išvaizda, jei savyje neturėčiau nieko kito. Aš manau, kad šiais laikais tuščia didžiuotis grožiu ir apie jį kalbėti. Gražių merginų ir moterų dabar yra labai daug. Dirbtinas grožis ar ne, bet jų yra daug. Nesi niekuo išskirtinė, jei esi tik graži. Išskirtinė esi tuomet, jei turi talentą, užsiimi įdomia veikla, turi ką pasakyti, gyveni kitaip. Aš grožio visiškai nesureikšminu.
– Jau ilgą laiką su krepšininku Mindaugu Katelynu esate pora, tačiau judu vakarėliuose kartu nesifotografuojate, su žiniasklaida nebendraujate. Kodėl?
– Mes nesame standartinė, stereotipiška pora. Negyvename pagal nustatytas normas – su kuo bendrauti, kada tuoktis, kada gimdyti vaikus. Gyvename taip, kaip gyvename. Mums viskas gerai, nematome prasmės kalbėti apie savo santykius. Tiek man, tiek jam tai labai brangu ir norime asmeninį gyvenimą pasilaikyti sau. Nuo to, kad garsiai apie tai kalbėsime, laimingesni nebūsime.
G.Žilinsko parodą pristatantis filmukas, kuriame aistringu šokiu žiūrovus uždega dvi merginos (Ugnė neapsinuogina):