Iš Tokijo olimpinių žaidynių parvežti medalį šiuolaikinės penkiakovės čempionė Laura ASADAUSKAITĖ-ZADNEPROVSKIENĖ (37) pažadėjo vienuolikmetei dukrai Adrianai. Pažadą išpildė – jos sidabras tapo ypač brangus visai Lietuvai, nes vienintelis pelnytas šioje olimpiadoje. Kokia šios ir daugybės kitų Lauros pergalių kaina, kaip niekas kitas žino nuolat šalia esantis jos sutuoktinis ir treneris, Europos ir dukart pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionas Andrejus ZADNEPROVSKIS (47).
Po kiekvienos tokios pergalės kyla didžiulė dėmesio banga. Turbūt jau iš patirties žinote, kada viskas nurims ir galėsite grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo?
Laura: Pamenu, po Londono olimpinių žaidynių 2012-aisiais, kai laimėjau auksą, interviu, fotosesijos, sporto renginiai, posėdžiai ir konferencijos truko du mėnesius. Du mėnesius! Prisipažinsiu, galvojau, galą gausiu... Žiūriu, kad ir šįkart iki rugsėjo 10-os ar 15-os susitikimų jau priplanuota. Bet tada buvau ne viena medalininkė – penkiese parvežėme apdovanojimus. Dabar aš – viena. Lyg ir buvau tam pasiruošusi, bet bijau net galvoti, kiek čia ta dėmesio ir viešumo banga tęsis. Pati košę užviriau, pačiai ir semti (juokiasi). Tokį dėmesį atlaikyti nėra paprasta, be to, jis kuriam laikui išmuša iš įprasto gyvenimo ritmo. Per visus tuos renginius ir susitikimus kelintą dieną negaliu net kasdienio kroso nubėgti. Jau ir vaikui mokykla prasideda...
Andrejus: Bet mūsų sporto šakoje sužvaigždėti nelabai pavyksta – esame ne krepšininkai ir ne futbolininkai (juokiasi)... Dėmesys nurims, viskas grįš į vietas, o mes – į treniruočių aikštelę.
Vis prisimenu per žinias matytą jautrią akimirką, kaip sugrįžusią iš olimpiados mamą oro uoste pasitinka dukra ir ilgai ilgai nepaleidžia iš glėbio. Turbūt tai – pati nuoširdžiausia meilės ir tikėjimo žmogumi išraiška, joks medalis tam neprilygs. Gal ir šis interviu bus reta proga pasikalbėti ne vien apie sportą, bet ir apie jūsų šeimą.
Laura: Kad mūsų gyvenimas ir šeimoje daugiausia sukasi apie sportą. Kol kiti skundėsi, kad karantinai trukdo gyventi, mes tą laiką išnaudojome kaip galimybę pabūti kartu. Gyvename prie parko, todėl daug vaikščiojome miškais, kalnais. Vakarais žiūrėdavome kokį kino filmą, žaisdavome, skaitydavome. Kai tik atsirado galimybė, pradėjau dukrą kartu vestis į baseiną – kad galėtume drauge sportuoti. Lengva nebuvo, nes ir pati turi treniruotis, ir dar vaiką prižiūrėti – zyziantį ar nenorintį daryti kokio nors pratimo. Bet sportinis aktyvumas tuo sąstingio laiku buvo labai naudingas – dabar dukra gerina plaukimo rezultatus, viršija rekordus.