Laura Čepukaitė-Paulauskienė: „Dabar uždainuoju nebent draugų vakarėliuose“ (papildyta kovo 17 d.)

Žmonės, su kuriais susiduri dabartinėje veikloje, spausdami ranką atpažįsta Laurą, energingai traukusią „Little by Little“?

Nereikia net pažindintis, nes visiems atrodo, kad mane puikiai pažįsta. Kur kas lengviau užsimezga pokalbis. Nors jau penkeri metai, kai nebedainuoju...

Kaip užlipai į sceną?

Baigiau muzikos mokyklą ir, aišku, sukosi mintis studijuoti džiazo dainavimą, bet... Tada būtų reikėję važiuoti į Klaipėdą, o mano draugas ir dabartinis vyras Donatas jau mokėsi Vilniuje. Tad pasirinkimas buvo akivaizdus – tik sostinė:  taip atsidūriau tuometiniame Pedagoginiame universitete, ėmiau mokytis geografijos. Tiesa, greitai jau nesigailėjau taip ekspromtu pasielgusi, nes studijos labai patiko. O savaitgaliais aš ir Donatas važiuodavome namo į Uteną repetuoti su grupe. Ilgainiui „Relanium“ tapo populiari tarp studentų, pradėjo kviesti koncertuoti. Pinigai nebuvo dideli: pradėjome nuo dėžės alaus, paskui prašydavome kelių šimtų litų. Tai buvo svarus priedas prie stipendijos – galėjau nusipirkti madingų drabužių (juokiasi).

Kai laimėjote „Eurovizijos“ atranką Lietuvoje, jau dirbai krašto apsaugos sistemoje...

Darbui tai netrukdė, susitikimai su žurnalistais vykdavo per pietus ar po darbo, fotosesijos – vakarais. O kai atėjo laikas važiuoti į „Euroviziją“, išėjau atostogų. Jei savaitės viduryje pasitaikydavo koncertas, nesvarbu, kad kiti likdavo linksmintis, aš grįždavau namo – bet kokiu atveju aštuntą ryto turėdavau būti darbe.

Paskutinis koncertas – 2007-ųjų sutiktuvės viename Vilniaus kazino. Gavome neblogą, vieną didesnių honorarų. Ir tuo baigėme.

Nekilo minties atsidėti tik muzikai?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekada nesvajojau gyventi tik iš muzikos. Minčių buvo. Svajonių – taip pat. Bet nesaugumo jausmas visada stabdė ir mane, ir mano vyrą. Esame apie tai diskutavę šimtus kartų. Apie egzistuojančius kelius – komercinį ir nekomercinį... Pirmasis nežavėjo (išimtis tebuvo „Eurovizija“), o antrajam, matyt, nebuvome subrendę ryžtis.

Retą mėnesį užsidirbdavome daugiau iš muzikos, nei gaudavome atlyginimo. Juk mes grojome gyvai. Nebuvome grupė, kuri turėdama kompaktą per vakarą apvažiuotų kelias vietas ar mokėtų didžiulius pinigus vien už užpakalių pakrutinimą. Mūsų auditorija buvo visai kita. 

Kaip padėjote tašką?

Gal jau buvome išsisėmę ir muzikuoti neatrodė taip įdomu... Ėmiau dirbti turizmo srityje, nauja veikla tiesiog užvežė. Prasidėjo ir nesutarimai grupėje, išsiskyrė kūrybinės idėjos. Kaip šeimoje būna – nesutapo charakteriai. Mes su Donatu susituokėme.... Paskutinis koncertas – 2007-ųjų sutiktuvės viename Vilniaus kazino, kurio tema – Džeimso Bondo vakarėlis. Gavome neblogą, vieną didesnių honorarų. Ir tuo baigėme. Ašaros nebyrėjo, nes sprendimas brendo jau gerą pusmetį. Vėliau vos kelis sykius lipau į sceną viena, kartą – su kitais muzikantais. Ir viskas: dabar uždainuoju tik draugų vakarėliuose. Kol buvau dainininkė, prašymų padainuoti tada, kai atėjau tik linksmintis, vengdavau. Paskui kaip tik pasidarė smagu ir labai paprasta, o anksčiau reikėjo perlipti per save.

Dainininkės karjera daugiau davė ar atėmė?

Įžvelgiu tik pliusų. Kaip užsigrūdinau per „Euroviziją“... Užgriuvo tiek dėmesio, pasipylė tiek pagyrų ir kritikos, kiekvienas reiškė nuomonę, kaip turėčiau atrodyti, kaip turėčiau dainuoti. Užsiauginau labai storą odą. Iki šiol tai man padeda. Koncertuojant labai išsiplėtė pažįstamų ratas. Ne su vienu tada sutiktu žmogumi dabar tenka matytis darbo reikalais. Dar išmokau bendrauti su žurnalistais. Nebijau jų. Išmokau valdyti ir scenos baimę, nors prieš viešą kalbą iki šiol jaudinuosi labiau, nei prieš eidama dainuoti.

Dabar studijuoju doktorantūroje ir rašau mokslo darbą. O juk dar esu mama...

Namuose liko muzikos instrumentų?

Po keturmetės dukros Patricijos lova guli klavišiniai. Išsitraukiame, kai ji paprašo, pagrojame ką nors vaikiško. Dar yra gitara. Turime sukūrę dainų naujam albumui, jis net buvo įrašomas. Gal kada nors...

Kai dukra paaugs, žavi keturiasdešimtmetė vėl paims į rankas mikrofoną?

Jei prisikaups tiek noro, kodėl ne? Kol kas jo nėra... Studijuojant muzikuoti buvo labai patogu, nereikėjo galvoti apie jokį laisvalaikį. Per visas šventes – užsiėmę, koncertuodavome. Dešimt metų nereikėjo nė susimąstyti, kur švęsime Naujuosius metus: juk ten, kur bus koncertas. Kai staiga viskas baigėsi, supratome, kad nežinome, kaip reikia švęsti... Ką veikti laisvalaikiu?.. Vyras vadybininkas nusipirko motokroso motociklą ir pasinėrė į lenktynes. Mano laisvalaikis skirtas mokslams. Augindama Patriciją baigiau dar vienas studijas, gavau tarptautinio turizmo administravimo magistro diplomą, dabar studijuoju doktorantūroje ir rašau mokslo darbą. O juk dar esu mama...

Nedainuoji net duše?

Niūniuoju duše ir mašinoje. Tačiau automobilyje tik tada, kai važiuoju viena, kai galiu visiškai atsipalaiduoti ir neerzinti aplinkinių, tarkim vyro ir dukros.