Jūs – geriausias pavyzdys, kaip po kokio nors įvykio ar pasirodymo žmogus pabunda garsus.
Turbūt tokia yra šlovės akimirka (juokiasi). Bent jau instagramas aiškiai patvirtino: sekėjų gerokai padaugėjo. Buvo apie 27 tūkstančius, dabar – 52 tūkstančiai. Dvigubai! Nesureikšminu pačių skaičių, bet tikrai svarsčiau: juk iki tol ir komedijoje, ir savo laidoje dirbau, ir prie projektų jutube sukausi, o pasirodo, reikėjo vos vieno renginio – ir jau „Laba diena, ar čia jūs?..“
Ir koks jausmas?
Pradžioje – šioks toks šokas, paskui supranti, kad svarbu neišsibarstyti, nes staiga tapai visiems reikalinga. Kita vertus, visi mes – komedijos ar apskritai scenos žmonės – to ir siekiame: norime, kad apie mus sužinotų. Ir jei nesustoji ties pasiektu laipteliu, jei gerai dirbi savo darbą ir lipi toliau, tada nedingsi iš žiūrovų radaro. Pamenu, kai tik pradėjau savo kelią komedijoje, dažnai kas nors klausdavo: „Na, koks tavo planas?“ Sakydavau, kad nieko neplanuoju – tiesiog noriu mėgautis tuo, ką darau, ir mokytis, kad kuo geriau pavyktų. Ir štai, žiūriu, vis daugiau durų atsiveria. O juk dar nėra nė trejų metų, kai aš komedijoje. Žmonės dešimtmečiais dirba, kad užsitarnautų komiko vardą!
Jūsų vaikystės istorija turbūt labiau tiktų dramos veikalui nei humoristiniam pasirodymui...
Kaip pažiūrėsi: savo programoje kaip tik turiu kelis epizodus apie tai, kaip mus tėvai vaikystėje augino, kaip daug ko neišmanė, kiek baimių turėjo... Žmonės juokiasi. Mano vaikystė kitiems atrodo baisi ir skausminga: treji metai vaikų globos namuose, geriantys tėvai