Laura gėrė tiek, kad vos nenumirė: „Su mintimi, kad reikia gauti dar, eidavau miegoti“

O taip galvojo ir Laura, šiandien pasakojanti savo asmeninę istoriją anonimiškai. Sako, gal kuris perskaitęs susimąstys, pagalvos ir imsis ieškoti pagalbos. „Būčiau labai laiminga, jeigu kam nors mano pasakojimas padėtų. Aš visą laika pripažinau, kad esu priklausoma nuo alkoholio, bet man nepadėjo niekas. Ką bandžiau, vėl pradėdavau gerti, tačiau viską pakeitė liga“, – sakė Laura.

Jos pačios istorija prasidėjo tuomet, kai gimė trečias vaikas – šiandien visi vaikai jau pilnamečiai. Moteris augo šeimoje, kur alkoholį vartojo jos tėtis, o štai mama buvo labai griežta abstinentė. „Kai ištekėjau, man teko patirti visko santuokoje su vyru. Buvo smurto, konfliktų. Jis ir pats gėrė“, – dalinosi Laura, kuriai šiuo metu 44 m.

Sako, kad sirgo depresija, užeidavo panikos priepuoliai, vis atrodė, kad nualps, tad taip ir pradėjo vartoti alkoholį dar gyvendama su vyru. Iš pradžių visai nedaug, tačiau metai bėgo, augo ir kiekiai. Greitai Laura paliko savo vyrą, o tada savaitgaliais vaikus palikdavo pas mamą, o pati iškeliaudavo pas draugus. Su vaikais santykiai šiuo metu geri ir moteris tuo labai džiaugiasi, tačiau dėl alkoholio ji buvo atsisakiusi teisių į juos ir vaikus augino jos mama.

„Būdavo vasara, įvairūs pasisėdėjimai, užkandžiai ir alkoholis. Tad vėliau jau žiūriu, kad ne vaikams duodu eurą ledams, o sau perku buteliuką. Ir iš pradžių viskas atrodė normalu, tačiau žingsnis po žingsnio jau pradedi nekontroliuoti to, kas vyksta“, – dalinosi moteris.

Susipažino su kitu

Ji prisimena, kad vienu metu jos buvęs vyras buvo užsikodavęs nuo alkoholio ir jie kartu dalyvavo vestuvėse. Kadangi Laura negalėjo sustoti gerti, jis jai iškvietė policiją, o kadangi alkoholio būta nemažai, pasirodė ir vaikų teisės. Tuo metu Laura sako sulaukusi pagalbos, o vėliau ją brolis buvo išsivežęs net į Daniją, tačiau grįžo į tą pačią aplinką ir vėl prasidėjo tas pats. Draugai, gėrimai.

„Tada pirmą kartą aš užsikodavau ir išbuvau negėrusi beveik metus. Įsidarbinau kepyklėlėje, bet baigėsi tas laikas. Prisimenu, kad nusipirkau visai lengvą kokteilį ir maniau, kad man nieko nenutiks. Bet vėl užsikabinau ir gėriau ne vieną dieną. Vėliau išbandžiau Minesotos programą“, – dalinasi moteris, vėliau kodavusis gal keturis kartus.

Po nutrūkusios santuokos Laura susipažino su nauju draugu, kuris buvo šalia jos visuose etapuose. Sako, kad pati jau tuo metu gėrė, o kad mylimasis buvo priklausomas nuo narkotikų ji nesupratusi. Vėliau vyras prisipažino, kad jo gyvenime yra narkotikai, o Laura panoro jam padėti. „Būdavo visko. Žinote, du priklausomi žmonės – konfliktų netrūko, buvo ir perdozavimo, ir vienas kito ieškojimo gatvėse. Aš viską mačiau girtomis akimis, jis – apsvaigusiomis nuo narkotikų“, – sakė moteris.

Sako, kad turbūt nežino, koks galėtų būtų baisesnis priklausomas žmogus nei buvo ji. „Eidavau su mintimi miegoti, kad bus bloga ir ryte turiu gauti dar. Ir visada gaudavau alkoholio, nors nedirbau ir gaudavau tik socialinę pašalpą. Aišku, būdavo tokių pačių draugų, kartais skolindavausi, bet iki šiol negaliu pasakyti iš ko aš gerdavau dieną naktį. Galiausiai jau man nebesvarbu būdavo ką gerti – net ir pilstuką. Apgerdavau net ir vyrus. Gėriau tikrai labai dideliais kiekiais“, – dalinosi Laura.

Ji prideda, kad jai pavyko padėti mylimam žmogui išbristi iš narkotikų liūno, tačiau jis tiesiog pakeitė vieną priklausomybę kita. „Po reabilitacijos centro grįžau pas draugą. Jis tuo metu labai gėrė, nes mirė jo mama. Aš taip norėjau, kad jis nebegertų, jog nusprendžiau pagąsdinti, kad vėl pradėsiu gerti. Man atrodė, kad jis išsigąs, kad aš vėl nutrūksiu ir pats nebegers. Bet tai buvo tiesiog saviapgaulė – aš išlenkiau stikliuką ir taip du mėnesius gėriau dieną naktį, o tuomet rugpjūtį papuoliau į ligoninę“, – dalinasi moteris.

Vos nenumirė

Diagnozė – nekrozinis pankreatitas gali būti mirtina. Tokią Laura išgirdo atsidūrusi ligoninėje, kai ją išvežė su skausmais greitoji pagalba. „Aš vis pajausdavau skausmus, tačiau tuo metu labai stipriai nesureikšminau. Tačiau vėliau tas skausmas ūmėjo, nieko nevalgiau, sublogau, pykino, ir vis maniau, kad praeis. Aš iš šono nemačiau savęs, kaip man buvo blogai. Nebepaėjau iki tualeto“, – didžiausią gyvenimo iššūkį prisimena Laura.

Ligoninėje ji praleido labai daug laiko – kone keturis mėnesius. Sako, kad chirurgas jai pasakęs, kad jeigu ne šis kartas jai paskutinis, tai kitas – tikrai. Šie žodžiai jai įstrigo ir labai stipriai palietė, nes supratusi, kad mirtis kvėpuoja į nugarą. „Paskambinau draugui ir pasakiau, kad mirštu. O kas vyko po to, beveik neprisimenu. Man prasidėjo baltoji karštinė ir pradėjo vaidentis. Tai buvo tokia baisi patirtis... Buvau pririšta prie lovos, man darė operaciją... Išvykau į ligoninę sverdama daugiau kaip 90 kg, o grįžau su 62 kg“, – dalinosi Laura.

Ji priduria, kad ir priešui nelinkėtų tokios baisios patirties ir tik tai ją sustabdė nuo tolimesnio gėrimo. Šiandien ji jau negeria 5 metus ir bandosi tvarkytis gyvenimą.

„Kančios yra baisios. Tiek fizinės, tiek psichologinės. Bandau dabar kitiems sakyti nevartoti, pagalvoti, bet turbūt kiekvienam savo laikas ir kelias. O aš juk ir vaikus praradau begerdama. Gerai, kad turiu tokią mamą, jeigu ne ji – tai vaikai būtų vaikų namuose. Po ligoninės negeriu nei lašo ir kaip mano brolis pasakė – „tu bijai mirti“ Taip ir yra. Matyt, ta baimė ir sustabdė. Džiaugiuosi, kad šiandien esu gyva ir negeriu“, – sako Laura.

Neslepia ir dalinasi

Šiandien moteris sako, kad neslepia to, ką jai teko patirti, kokių problemų turėjo. „Man bendradarbiai sako, kaip tu taip? Bet man negėda, tai buvo mano gyvenimo dalis ir praeitis. Aš tik džiaugiuosi, didžiuojuosi savimi, kad išsikapsčiau iš to liūno. Manęs juk niekas nesulaikė, vadinasi, turėjau tai praeiti – visą tą baisų skausmą“, – dalinasi moteris.

Metusi gerti ji pradėjo dirbti ir niekada nebuvo sustojusi – tuo labai džiaugiasi. Laura sako, kad nors ji išsilaisvino iš alkoholio, tačiau gėrimas kartu su sunkiomis lėtinėmis ligomis jos draugui tapo lemtingas. Jis išėjo labai jaunas, būdamas vos 41-erių. Po to viskas vėl apsivertė ir moteris nusprendė išvykti į užsienį dirbti ir gyventi.

„Aš neturiu savo būsto, turiu daug paskolų, kurias nežinau kaip išsimokėti... Tačiau mano gyvenimas žymiai pagerėjo, nes viską matau kitomis akimis. Galiu sau ir vaikams kažką nupirkti, išvykome atostogų, susidėjau dantis. Pasitaupydama galiu gyventi visai gerai. Jeigu mano istorija nors vienam padėtų, būčiau labai laiminga. Juk daugeliui atrodo, kas čia tokio, kad išgeriu. Ne, taip nėra – ne visi gauna antrą šansą gyventi. Ne visiems pavyksta taip, kaip man“, – sakė moteris.