Vasaros pirmosiomis dienomis trečiojo vaikelio – sūnaus – susilaukę Laura ir Šarūnas Mazalai saulėtą sekmadienį artimiausius šeimos draugus sukvietė į nedidelę, bet jaukią krikštynų šventę. Vos dviejų mėnesių Matijų šeima nusprendė pakrikštyti ne sostinėje, kurioje gyvena, o nedideliame Vėžaičių miestelyje, netoli jūros.
„Šįkart norėjosi jaukios, nedidelės šventės artimiausiųjų glėbyje. Vis galvojome, kur tikrai galėtume atsipalaiduoti ir būti savimi. Geresnės vietos už vyro tėvų sodelį-kiemelį nesugalvojome, – šypsodamasi Žmonės.lt pasakojo Laura Mazalienė. – Grįžę iš sostinės niekur nenorime judėti, tik būti pas tėvelius – jie ir mano tėveliai gyvena pajūry. Bažnytėlę parodė vyro mama. Sužavėjo jos mažumas, jaukumas, aura... Nemėgstu didelių erdvių, tad šįkart viskas lyg pagal užsakymą“.
Laura atskleidė, kad Matijaus krikšto tėvais tapo judviejų su Šarūnu geriausi draugai. Ir tai tik parodo, kokia tvirta draugystė juos sieja. Pasak Lauros, šeimoje jie turi tradiciją – krikšto vardą visuomet renka vaikelio krikšto tėvai.
„Man tai tarsi pasitikėjimo gestas. O Matijus po krikšto taps Matijumi Luku“, – pasakojo ji.
Matijus dar visai nedidelis, tad reikėjo gerai apgalvoti šventinę aprangą. L. Mazalienė pasakojo, kad Lietuvoje šventinių rūbų kūdikėliams rasti itin sunku.
„Sūnui norėjau sukurti princo, atklydusio iš praeities, stilių: šortukai, ilgos kojinės... Teko ilgai ieškoti, nes Lietuvoje turime labai nedidelį asortimentą tokių rūbų. Visgi, mums pavyko. O aš šįkart kreipiausi į lietuvių kūrėjus „A round“ ir krikštynų dieną vilkėsiu žydros spalvos suknelę“, – kalbėjo moteris.
Paklausta, kuo jų šeimai ypatinga krikštynų diena, L. Mazalienė patikino, kad jiems religija ir tikėjimas itin svarbūs.
„Krikštynos man pati tyriausia ir gražiausia mažo žmogaus šventė. Šiuo metu dažnai eskaluojama, kad vaikas turi teisę pats pasirinkti tikėjimą. Aš esu kiek senamadiška šiuo klausimu. Man be galo jautru, ką vaikams gali perduoti tėvai. Tikėjimas ir meilė yra vieni jų, – pasakojo ji. – Galbūt mes turime kitokį tikėjimo suvokimą. Tai ne tik bažnyčia, jos kanonai. Tikėjimas man asocijuojasi su meilė žmogui, pagalba, atrama. Be tikėjimo gyvenimas netenka prasmės. Tą prasmę mes norime dovanoti savo vaikams“.
