Laura Marčiulionis: „Šeimos laimei nebūtinos žvakės ir dvimetrinės orchidėjos“ (papildyta gegužės 4 d.)

Taip pat – laiko patikrintą. Jiedu susitiko maždaug prieš šešerius metus, kai Laura atėjo laikinai padirbėti Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje. Bet, kaip sakoma, nėra nieko amžinesnio už laikinumą. Ilgainiui išsiaiškino, jog daug dalykų abu mato panašiai, sutampa nuomonės, interesai, prasidėjo bendros kelionės, ir galiausiai – vestuvės Jungtinėse Valstijose, kur mažiau smalsių akių nei dėl krepšinio svaigstančioje Lietuvoje. „Mūsų vestuvės buvo paprastos. Ne geriausiame restorane, jokių krabų kojų, prabangių žiedų. Taip, labai jaudinausi. Drebėjau kaip zuikis. O kitko, kas šilta ir jauku, neišpasakosi. Juk negi Lietuva su tavimi džiaugsis? Žmonės pasakys, kad giriesi.

Labai vertinu paprastumą. Kiekvieno žmogaus. Ir pati sau labiau patinku, kai esu paprastesnė“, – šypsosi Laura ir linkteli sporto baro „Stars and Legends“, kurio direktorė yra, padavėjai atnešti vandens su citrina, o stiklinių – paprastų, ne tų trapių ir elegantiškų, su kojele. Jai išties patinka viskas, kas tvirtai stovi ant žemės, patogu ir... paprasta. Šiandien ji beveik tokia pat, kokia kažkada iš gimtųjų Druskininkų, kur lankė muzikos mokyklą, sportavo, atvažiavo į Vilnių studijuoti teisės Mykolo Romerio universitete: daili garbanė, nuoširdi, kaip didžiuma dzūkų, tebemėgsta grybauti ir bent kartą per mėnesį stengiasi aplankyti tėvus.

Mikelionytės pavardę į Marčiulionis išmainiusi Laura, be naujų dokumentų ir vestuvinio žiedo, kitų permainų neįžvelgia: „Ir, ačiū Dievui, tegul viskas taip ir lieka. Kaip ir anksčiau, velykauti – kiaušinių dažyti ir daužyti – traukėme į Ispaniją, kur Šarūnas turi namus. Pernai kartu keliavo jo sūnus Augustas, kuriam jau dešimt, ir šešerių duktė Urtė. Šįmet turėjome Augustą su draugu.“

Laura, sutik: taip vertinamo privatumo liko mažiau nuo tos akimirkos, kai paparacai judu prieš kokius trejus metus „pagavo“ teniso turnyre Nidoje.

Visada maniau, kad po didinamuoju stiklu būsi tiek, kiek norėsi tapti matomas. Bet jei dirbi savo darbą, savo aplinkoje, per daug viešumoje nešmėžuoji... Mes nesame masinių renginių mėgėjai, nebent kas nors vyksta mūsų bare, ką nors patys organizuojame. Tada juk nepulsi slėptis nuo fotografų. Darome viską, kas nuo mūsų priklauso, kad asmeniniai dalykai netaptų labai vieši. Kai kas nepriklauso – interpretacijos, komentarai, – jie juk nesustabdomi. Bet man niekada nebuvo ir nebus svarbi nuomonė žmonių, kurių nepažįstu ar kurie man nerūpi. Svarbu yra šeima, aplinka, draugai: tau rūpi, ką kas iš to rato pasakys, įsiskaudins, visai neįsižeis. O kiti?.. Jei nori, kad mažiau šnekėtų, tiesiog mažiau suteik toms šnekoms pagrindo, mažiau rodykis, kalbėk.

Bet štai mes kalbamės...

Lyg ir turėčiau dėl to jaustis prieš save kalta (juokiasi).

Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje atsidūrei iškart po studijų?

Taip. Buvo rengiamas pirmasis teniso turnyras „Dubingiai Open“, man pasiūlė imtis organizacinių reikalų. Nieko nežinojau, viskas buvo nauja, bet labai labai įdomu. O paskui jau lyg ir buvo laikas pagal mano planą išeiti į Nacionalinę mokėjimų agentūrą, bet pagalvojau: spėsiu to rimto darbo prisidirbti. Dar kurį laiką likau.

Būna, priešybės traukia, bet, man regis, geriau, kai sutampa požiūriai, pomėgiai, net ir darbas. Apskritai visi santykiai yra nuolatinė kūryba, nesustojantis procesas.

Ką ateidama darbintis žinojai apie savo viršininką?

„Pažinojau“ jį tik kaip puikų krepšininką: su močiute kaime susėdusios prie televizoriaus žiūrėjome 1992-ųjų olimpiadą, 1995 metų Europos čempionatą, paskui – kitas olimpines žaidynes. Žinojau, jog čia yra garsaus sportininko vardu pavadintas viešbutis. Įprasta, kad kas nors suteikia, tarkim, mokyklai, savo vardą, investuoja, bet tiesioginį darbą perleidžia į kitas rankas. Todėl mane gerąja prasme nustebino tai, kaip Šarūnas smarkiai įsiliejęs į paties sukurtą veiklą. Ir kad jam tas tikrai įdomu.

Šarūnas labai universalus, turi didelį žinių bagažą. Jis ne tik išmano apie sportą, bet ir apie verslą, sakyčiau, šioje srityje yra kūrybingas ne mažiau nei krepšinio aikštėje. Supranta ir apie marketingą, dizainą – bet ką. Pirmais metais čia tikrai daug pamačiau, išmokau, gavau auksinės patirties, nes turėjome daug visokių projektų, projektėlių.
Iš jo daug mokausi ir šiandien. Stebiu ir stebiuosi jo sumanumu. Pavyzdžiui, jis sugebėjo apskaičiuoti, kad stalai, kuriuos ketinome statyti bare, bus per platūs. Negaliu nesižavėti tuo gebėjimu numatyti visas smulkmenas, penkiolika žingsnių į priekį. Tai – tikrai Dievo dovana.

Nepaisant darbdavio šaunumo, buvai pasukusi į žiniasklaidą.

Sutikau vieną pažįstamą, kuris pasiūlė dirbti kaip tik tuo metu atidarytame naujienų portale. Nudžiugau: juk puiku, vėl – kažkas nauja! Metai žiniasklaidoje man labai patiko, nes žurnalistai – smagūs žmonės, gal kiek laisvesni už kitus, darbe turi savo nuomonę, požiūrį. Niekur nėra reglamento, kaip dirbti. Į problemą galima žiūrėti ir ją atskleisti taip, kaip pačiam atrodo. Kitaip nei teisininkai, kurie nagrinėdami bylą turi laikytis įstatymo raidės, nors gal ir galvoja truputį kitaip.

Iki išeinant į portalą simpatija tarp jūsų neužsimezgė?

Gyvenau savo gyvenimą, turėjau draugą, Šarūnas buvo su šeima, tad apie simpatijas kalbos būti negalėjo. Bet dirbant drauge buvo atsiradę bendrų pažįstamų. Per juos abu ir susibėgome jau ne kaip viršininkas ir pavaldinė, nes metus pas jį nebedirbau, o kitaip.  Tada vėl buvo Dubingių teniso turnyras, viena darbuotoja išėjo į dekretą, atsirado vieta. Taip viskas ir įsisuko: žiemoti važiuojame į Ameriką, pavasarį grįžtame. Kažkaip natūraliai viskas susiklostė, todėl nėra datos, nuo kada mudu kartu. 2010-aisiais ėmėmės sporto baro „Stars and Legends“, atsirado dar daugiau bendrų reikalų...

Kaip reagavo tėvai, sužinoję, kas dukters širdies draugas?

Jie gerbia mano pasirinkimą. Jei man viskas gerai, jie tikrai džiaugiasi kartu.

Dabar, po vestuvių, spauda pažingsniui išnarstė Šarūno asmeninį gyvenimą, darsyk išvardijo moteris, vaikus. Pačiai jo istorija nebuvo stabdis, kliūtis meilei?

Juk būtų nenormalu, jei tokio amžiaus žmogus neturėtų praeities, vaikų. Tada gal būtų apie ką pamąstyti?.. O dabar?.. Kas čia keista? Juk kiek įvairiausių likimų aplink, kiek visko patyrę tie, apie kuriuos nerašo, kurie nėra žinomi? Antra žmona, trečias vyras, šeštas vaikas... Statistinio lietuvio istorija bus ne mažiau įdomi. Mūsų santykiai ir santuoka nėra išimtis. Visi sutariame civilizuotai.

Jo atžalų mamos – šaunios, gražios moterys, puikiai tvarkosi savo gyvenimus. Geriausias to atspindys – vaikai, kaip jie išauklėti, kokie puikūs, tvarkingi, protingi, pagal amžių savarankiški. Su jais bendrauti – vienas malonumas. Vyriausioji Šarūno duktė Kristė jau suaugusi. Ji labai šilta, stipri asmenybė, sėkmingai tvarkosi, iš San Fransisko persikėlė į Niujorką – Kolumbijos universitete studijuoja magistrantūroje, dirba „Apple“ kompanijoje.

Kaip Šarūno vaikai į tave kreipiasi?

Vardu, o kaip dar galėtų? Aš jiems labiau draugė, tikrai nesiimu auklėti – tam yra tėvas. Kiekvienas žmogus, ar pats ateina į naują aplinką, ar kas kitas į jo susikurtą erdvę patenka, tai gali pateikti labai sureikšmintai arba labai ramiai. Džiaugiuosi, kad mums pavyko antrasis variantas. Nereikėjo pyktis su vaikais – juk kiek istorijų šeimose, kai kitiems atrodo, jog pas juos atėjo teta ragana. Ir kokia ji bebūtų gera, atlaidi, miela, vis vien teta ragana ir liks.

Kažkaip natūraliai viskas susiklostė, todėl nėra datos, nuo kada mudu kartu.

Gal darbo kolektyvas ėmė žiūrėti kitaip, kai direktorė tapo ir savininkiene?

Jei vienu metu būčiau tapusi ir darbuotoja, ir žmona, gal būtų buvę kokių nors reakcijų. Bet juk viskas nėra nauja. Stengėmės viską daryti kartu nuo pat baro įsikūrimo, kiek galėjau, tiek padėjau – dvi galvos visada geriau nei viena.
Dabar dirbu kaip dirbusi, rūpinuosi tais pačiais dalykais kaip anksčiau.

Kaip ir visi darbuotojai, gauni nustatytą atlyginimą?

Taip, gaunu atlyginimą, kaip ir visi. Kaip ir visi, moku mokesčius valstybei.

Valgote dažniau savo bare ar namuose?

Dažnai – čia. Išragaujame viską, ir tikrai skanu. Pusryčių kartais važiuojame į miestą, tik Vilniuje mažai kur galima anksti pavalgyti. Daug kur – tik nuo dešimtos ar net vienuoliktos.

Papiktinsi Lietuvą: kokia žmona – vyrui pusryčių neparuošia?!

(Juokiasi.) Nemažai prisigaminau Ispanijoje, nes ten turėjau tris vyrus: Šarūną, Augustą ir metais vyresnį jo draugą. Abu pastarieji – augantys, salotomis jų labai nesužavėsi. Nesakau, kad mane uždarė kepti ir virti namuose – jokiu būdu, bet kartą du per dieną ką nors paruošdavau. Laimė, visi mes paprasti, viską valgome, nereikia šedevrų galvoti. Mano vyrą pradžiugina ir paprastos kopūstų salotos. O kai nėra vaikų, išvažiuojame anksti rytą, namo dažniausiai grįžtame jau po vakarienės.

Iš ko susideda šeimos laimė?

Viskas priklauso nuo dviejų žmonių. Manau, svarbiausia – mokėti džiaugtis tuo, kas yra šiandien, šalia. Nebūtinos žvakės, dvimetrinės orchidėjos, reikia tik paprasto santykių džiaugsmo. Jei tau miela, malonu ir gera su žmogumi, bet kas – tie patys trečiadienio ar ketvirtadienio pusryčiai kur nors – gali puikiausiai džiuginti. Kartais pakanka pasikalbėti. Ar patylėti. Aišku, svarbu, kad nei vienas, nei kitas negalvotų: „Aha, jis tyli, nes ką nors blogai galvoja, dėl ko nors supyko ar esu tokia neįdomi, kad neturi man ką pasakyti?“ Bet jei esi rami dėl to, kad jis tyli, o jis ramus, kai tyli kartu su tavimi, vadinasi, viskas gerai.

Šeimos pagrindas – abiejų draugystė ir panašumai. Juk nėra taip, kaip tuose vestuviniuose posmuose: mylėsim amžinai, ir nesvarbu, kokios audros praūš. Viskas svarbu. Būna, priešybės traukia, bet, man regis, geriau, kai sutampa požiūriai, pomėgiai, net ir darbas. Apskritai visi santykiai yra nuolatinė kūryba, nesustojantis procesas.

Bendrysčių judu turite daug – kad ir pomėgį sportuoti.

Tik Lietuvoje sunku tam rasti laiko. Kartais pasiseka sustabdyti save ir pasakyti: į darbą galima išvažiuoti kad ir devintą, o atsikėlus septintą reikia nuveikti ką nors dėl savęs, pavyzdžiui, išeiti į Vingio parką. Bent keturiasdešimčiai minučių, o geriausia – valandai. Nebėgame maratonų – tiesiog vaikštome, kartais truputį risnojame. Pajudėti – tarsi pirmas puodelis kavos, tikras atsibudimas. Ir rytas būna tikrai kitoks.
Ispanija, kur nuvykę laiko turime daugiau, virsta savotiška sporto stovykla. Rytais vaikštome, bėgiojame, popiet Šarūnas žaidžia padelą – ispaniškąjį tenisą. Tai tarsi lauko teniso ir skvošo junginys – aktyvus, užvedantis sportas. Pati jo dar neišbandžiau. Rimčiau ketinu imtis teniso.

Tenisą Šarūnas pradėjo žaisti anksčiau nei krepšinį. Ko gero, turi neblogą trenerį?..

Taip, pirmas sportas – kaip pirma meilė. Treneris jis puikus. Tik nuvažiavus kad ir į Dubingius reikia pasiruošti, nusiteikti ne kur nors lėkti, o apsiauti sportinius batus ir pamušti kamuoliuką.

Jis, kairiarankis, vis dar stipriau rakete mosuoja kaire?

Abiem – puikiai. Ir raketes sugeba perimti iš vienos rankos į kitą žaisdamas. Atimk iš jo judėjimą – nebesusikalbėsi. Tiek metų atidavęs sportui, nebegali sustoti. Ir man tas artima, svarbu.

Kad ir apie ką kalbėtum, skleidi gerą emociją. Visada buvai tokia džiaugsminga, lengvai bendraujanti?

Nepasakyčiau, kad skubu su žmonėmis draugauti. Ir į pasaulį taip žiūrėjau ne visą laiką. Buvo momentų, kai viskas atrodė daug sudėtingiau. Tikrai vieną dieną neatsiverčiau. Tiesiog pamažu, savaime, ėmiau suvokti, kad kiekviena situacija bus lengvesnė, paprastesnė, jei žiūrėsi geranoriškai. Gal tiesiog tai asmenybės brendimas? Šiandien didžiausia tiesa man atrodo senas posakis, jog reikia džiaugtis, kai esi sveikas, o visa kita bus gerai savaime. Kiek bebūtum svarbus, gražus, madingas, kiek ko beprikauptum, viskas praras prasmę, jei neturėsi sveikatos.

Apskritai man keistas tas beprotiškas žmonių siekis turėti daugiau, nei gali, tas vartotojiškumas, lindimas į paskolas, kad turėtų ko nors dar daugiau. Tada visi gyvena įtampoje, skuba, lekia... Saulė juk šviečia visiems viena, nesvarbu, važinėji už skolintus pinigus pirkta kosmine mašina ar senutėle paprasta. Aš stengiuosi neskubėti, nors, tikrai būna, nesusidėlioju visko, nespėju. Ir, žinoma, taip negalvočiau, nekalbėčiau, jei turėčiau penkis darbus ir šešis vaikus. Bet juk ir toje situacijoje būtų kuo džiaugtis...

Kaip įsivaizduoji savo šeimą po kelerių metų? Su mažais Marčiulioniukais?

Kodėl gi ne? Tai natūralus procesas kiekvienos moters, kiekvienos šeimos gyvenime. Tikiuosi ir labai noriu būti gera mama, noriu kad mūsų vaikai užaugtų geri, dori žmonės.