Laura Mazalienė: apie meilę vyrui Šarūnui, gausią šeimą ir užklupusią ligą

Trumpa dosjė

• Zodiako ženklas. Jautis.
• Mėgstamiausia spalva. Kreminė.
• Gražiausias metų laikas. Vasara.
• Svajonių šalis. Tailandas.
• Įdomiausia skaityta knyga. Bronnie Ware „5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant“.
• Įstrigusi daina. „Šiaurės vėjas“ (Giedrė su M. Mikutavičiumi).
• Prietaras, kuriuo tikiu. „Jei kaista ausys, vadinasi, kažkas apkalba.“
• Didžiausia baimė. Prarasti artimuosius.
• Slaptas talentas. Galiu knygas skaityti ne pažodžiui, o pastraipomis.
• Nemėgstamiausias buities darbas. Lyginimas.
• Geriausia patarėja. Intuicija.
• Įdomus faktas apie save. Moku žemaičių tarmę.
• Gražiausias girdėtas komplimentas. „Sugebi priversti klausytis net ir tuos žmones, kurie labiau mėgsta kalbėti.“
• Mėgstamiausia vieta namuose. Dušas.
• Smagiausios atostogos. Tailande su šeima.
• Svarbiausi daiktai rankinėje. Telefonas, vazelinas ir drėgnos servetėlės.
• Ko labiausiai trūksta. Dėkingumo akimirkų.

Laura, auginate tris atžalas. Koks kiekvienos charakteris? Kaip vaikai sutaria tarpusavyje? 

Deimilei 6-eri, Aurėjai – 4-eri, Matijui – 2-eji. Gimdami vienas po kito, jie pasidalijo visą vasarą, tad šis metas mums pats gražiausias (šypsosi). Vaikai be galo skirtingi!

Deimilę jau nuo pirmų gyvenimo metų vadinau brandžia siela. Jos galvoje kirba daugybė gilių klausimų, kurie, pavyzdžiui, sesei visiškai neaktualūs. Nors vyriausioji dukra labai mėgsta bendrauti įvairiomis temomis, kurios kartais neskamba vaikiškai, žaisti su broliu ir sese niekad neatsisako. Tiesa, dažniausiai žaidimai vyksta pagal jos scenarijų, nes juk Liūto ženklo atstovas privalo dominuoti (šypsosi). Deimilė labai mėgsta skaičiuoti, tad su nekantrumu laukia pirmos klasės.

Aurėją dažnai šeimoje vadiname fėja. Ji ne tik šviesi, švelni, bet ir labai taiki mergaitė. Tačiau Aurėjos viduje – tiek energijos! Vos praveriame namų duris, spėk jos ieškoti (šypsosi). Gyvename prie miško, tad karstytis medžiais dukrai viena didžiausių pramogų! Gimusi liepos mėnesį, pradžiugino mano širdį, nes dėl vaikystės patirčių ir draugysčių mano galvoje susiformavo nuomonė, kad Vėžiai be galo draugiški ir puikūs žmonės.

Matijus – mūsų šeimos viesulas (šypsosi). Po dviejų mergaičių vyriška energija mane stebina iki šiol... Ir nors vyrukas mėgsta griauti, bėgti, slėpti, erzinti, kartu jis be galo mielas ir mamyčiukas. Ant nosies (birželį) treji, o mes visur kartu. Vyras net juokiasi, kad kartais manęs nepastebi lovoje, nes Matulis ją okupavęs skersai ir išilgai. 

Kartu vaikams smagu, jie jaučiasi saugiai, save vadina komanda. Man tai be galo jautru. Bet kartu jie auga labai intensyvioje konkurencinėje aplinkoje, neišvengia ir didelių barnių. Mūsų namuose ir vaikų kambariuose netrūksta visokiausių gyvenimo spalvų. Bet kad ir kas nutiktų, visada stengiamės, jog paskutiniai potėpiai būtų kuo šviesesni.

Vaikai dar visai mažuliukai. Turėtų būti sunku. Viename interviu esate sakiusi „man semia krūminius“. Ką tai reiškia?

Sunku yra tiek, kiek leidi sau apie tai galvoti. Banalu, bet gyvenime, tikiu, viskas priklauso nuo požiūrio. Mūsų šeimos narių skaičius solidus – penki ir šuo. Pavargti namuose nėra sunku. Juk visi turi savo nuomonę, neretai pamiršta pareigas, o tada jau ima semti krūminius (šypsosi).

Ateina tokia akimirka, kai atrodo, kad nebegaliu, nebežinau, nebenoriu… Bet tokiu momentu svarbu sau priminti, kad viskas laikina. Labai mėgstu nukeliauti į ateitį ir pagalvoti, kad ateis diena, kai pasiilgsiu to beprotiško chaoso. Jau dabar mergaitės vakarus leidžia kieme su draugais, brolis lekia iš paskos, o aš – pavymui. Dar galiu būti šalia. Praeis keleri metai ir niekas nebeleis stebėti jų žaidimų.

Ar pavyksta su vyru, auginant tris mažamečius, neužsisukti buityje, vienas kitam skirti dėmesio? Gal turite pagalbininkų?

Būna visokių etapų. Praėjusią vasarą turėjome net dvi savaitgalio keliones tik dviese, šiemet gegužę tik su vyru iškeliaujame į Pietų Korėją dviem savaitėms. Pirmąkart tokiam laikui paliksime vaikus su seneliais.

Kasdien gal ir neturime daug kokybiško laiko kartu, bet atsirandančias galimybes investuojame į keliones, kurios mums abiem labai reikalingos, kad galėtume augti kaip asmenybės. Todėl pastaraisiais metais nusprendėme leisti sau keliauti atskirai nuo šeimos: vyras su draugais lankėsi Gruzijoje, Lenkijoje, aš – Prancūzijoje, Turkijoje.

Visada kartoju, kad prieš sukurdami šeimą mes buvome atskiri vienetai. Paskui tapome duetu. Ir tik vėliau prisijungė vaikai (šypsosi).

Su vyru abu mąstome vienodai ir tai mums padeda neprapulti buityje. Labai svarbu bėgant metams išmokti pamilti vienam kitą iš naujo! Papildyti, vienas kitam suteikti kitokių spalvų, žinių, minčių. Labai smagus jausmas yra ilgesys! Linkėčiau kiekvienam tai patirti. 

Ar visada svajojote apie gausią šeimą? 

Taip! Pati esu vienturtė, mano tėtis – jūrininkas, mama ilgą laiko ėjo atsakingas pareigas siuvimo ceche, tad vaikystės dienas neretai leisdavau su aukle. Dažnai pasvajodavau apie tą šeimos idilę, kai prie švenčių stalo – didžiulis šurmulys. O mano realybė vaiko akimis buvo kiek liūdnesnė – tik mes su mama.

Pas močiutę sugužėdavo didesnė šeimos dalis, ten jausdavausi labai laiminga. Močiutė buvo nuostabus pavyzdys, kaip suburti visus kartu ir sukurti jaukumą. Esu dėkinga jai už parodytą pavyzdį. Mano noras turėti gausią šeimą išsipildė su kaupu. 

Vyras augo su broliu ir seserimi. Tad kitokio šeimos modelio neįsivaizdavo. Kartais net mesteli mintį apie keturias atžalas (šypsosi).

Vaikai labai greitai auga, kasmet ši tiesa smogteli vis realistiškiau ir dėl to šiek tiek liūdna. Mane labai žavi ta vaiko priklausomybė nuo mamos ir tėčio.

Vis dažniau moterys apsisprendžia neturėti vaikų. Ką, jūsų nuomone, jos praranda, ko atsisako?

Manau, dažnai pasirinkimai atspindi mūsų patirtis. Mano mama augo daugiavaikėje šeimoje. Turėjo seserį ir keturis brolius. Kai klausdavau, kodėl aš viena, ji papasakodavo ne pačius šviesiausius prisiminimus. Aišku, ir laikotarpis buvo toks, kai vaikai augo patys, tėvai atliko paviršutinišką vaidmenį...

Tikiu, kad kiekvienas gyvenime turime savo misiją: vieni – naujai užauginti dalelę savęs, susilaukti vaikų, kiti – sukurti pridėtinę vertę pasauliui, žmonijai. Abu planai žavingi, nenuvertinu nė vieno. Galbūt būdama jaunesnė kvestionuodavau pasirinkimą neturėti vaikų, tačiau bėgant metams į daugelį dalykų pradedu žvelgti filosofiškiau, giliau, prasmingiau.

Tiek vienu, tiek kitu atveju bus ir praradimų, ir apdovanojimų. Nėra vienos tiesos, kuri tiktų visiems pasaulio žmonėms! Svarbiausia turėti drąsos pasirinkti tokį gyvenimo kelią, kuris džiugintų pačius, o ne aplinkinius.

Savo feisbuko paskyroje kuriate labai gražų turinį, viešai džiaugiatės šeima, santykiais su vyru. Ar nebaisu garsiai sakyti: „Esu laiminga“?

Nebaisu, nes už savo laimę esame atsakingas kiekvienas. Mes šeimoje tikrai daug dirbame šiuo klausimu, tad laimės apraiškos – didžiulio ir sunkaus darbo įvertinimas. Kartais labai smagu tuo pasidžiaugti viešai!

Mane pačią motyvuoja šviesios asmenybės, tad ir pačiai norisi dalintis tuo, kas galėtų bent truputį įkvėpti kitus (šypsosi). Nekalbu vien apie rožinį pasaulį. Per šeimyninio gyvenimo metus teko suktis įvairiausių įvykių karuselėje. Kiek turėjau stiprybės, tiek stengiausi būti atvira su savo auditorija.

Neseniai grįžote iš atostogų Egipte. Ilsėjotės, jei taip galima pasakyti, viena su trimis vaikais. Kaip sekėsi? 

Kartais iki tam tikrų dalykų reikia priaugti arba pajusti vidinį šauksmą. Atostogas su šeima Egipte planavome sulaukę vyro sesers šeimos kvietimo. Deja, likus kelioms dienoms iki kelionės, sutuoktinis sužinojo, kad tuo pat metu turi išvykti į komandiruotę Londone. Vaikai jau svajojo apie atostogas su pusbroliu ir pussesere, tad mamiškas instinktas neleido jų nuvilti (šypsosi).

Man įdomu mesti sau iššūkius, jie leidžia pakilti vienu laipteliu aukštyn brandos kategorijoje. Tik prisiėmę atsakomybę, gauname galimybę atsidurti įvairiose situacijose. Gyvenimo mokykla man pati prasmingiausia. O ši patirtis labai patiko! Turėjome savo rutiną, taisykles, atsakomybes ir pramogas. Ne naujiena, kad prie skirtingo žmogaus vaikas atsiskleidžia vis kitaip.  

Ne tik vaikus auginate... Dar esate verslininkė, nuomonės formuotoja, televizijos laidų redaktorė. Prieš metus sakėte, kad mokotės gyventi lėčiau. Ar pavyksta?

Per pastaruosius metus teko labai stipriai perkratyti savo prioritetus. Po daugelio metų man buvo diagnozuota migrena su aura. Ji gydoma vienu inovatyviausių būdų – biologine terapija (kas mėnesį į pilvą arba į šlaunį suleidžiama vaistų dozė). Deja, net ir tai nesuvaldė per dažnai pasikartojančių skausmų, kurių metu ne tik pykindavo, bet ir sutrikdavo rega, koordinacija. Atsisakiau daugelio darbų, susidariau aiškią dienotvarkę.

Pavyzdžiui, pirmadieniais niekada neturiu susitikimų, šią dieną tik planuoju veiklas. Trečiadienis mano mėgstamiausia diena. Ne veltui ir asmenybės testas parodė, kad savaitės viduryje esu produktyviausia, tad visus svarbius darbus atlieku ir sprendimus priimu būtent tada.

Per dieną neleidžiu sau turėti daugiau nei dviejų darbų. Dėl per didelio veiklos kiekio įsitempiu. Stresas sukelia nepertraukiamus galvos skausmus. Taip gyventi auginant tris mažamečius vaikus tikrai sunku.

Gal kam pasirodys paika, bet stengiuosi save tarsi susupti į kokoną. Bendrauju tik su žmonėmis, kurie nuteikia teigiamai, socialinių tinklų veiklas vis dažniau atlieku su mylimomis asistentėmis, nenaktinėju, beveik nevartoju alkoholio, atsisakiau kavos. Draugės juokiasi, kad senstu (šypsosi). Bet sveikata man šiuo metu didžiulė dovana.

Praėjusį rudenį įsigijote šunelį. Ar tai sena svajonė? 

Kaip ir gausi šeima, taip ir šuniuko įsigijimas buvo tarsi savaime aiškus. Mano vyras vaikystėje turėjo ne vieną šunį, o aš visada šio gyvūno norėjau, bet mama leido auginti tik papūgas, kurios buvo tėčio aistra.

Tiesa, su vyru nekalbėjome, kada būtų tinkamas metas įsigyti augintinį, ta diena atėjo gana netikėtai. Mergaitės niekada nerodė didelės iniciatyvos turėti šuniuką. Kačių, kaip ir aš, jos prisibijo. O štai mažasis visiškas šuniukų mylėtojas. Vyro brolis ir sesė augina Labradoro retriverius, Matijus be galo jais domisi. Jo mylimiausias pliušinis žaislas taip pat šuniukas, su juo niekada nesiskiria. Mažylio meilė šuniukams buvo tarsi padrąsinimas nieko nelaukti ir įgyvendinti dar vieną savo svajonę (šypsosi). Taip į namus atkeliavo Dribsnė.

Kokia vardo istorija?

Mūsų vaikai labai mėgsta dribsnius! Tiesiog vieną jaukų vasaros vakarą susėdę terasoje juokavome, koks gi čia vardas tiktų mūsų naujam šeimos draugui. Jau nebepamenu, ar aš pati, ar vaikai pasiūlė Dribsnę. Visiems šis variantas pasirodė labai tinkamas!

Visgi pastarieji metai – sunkūs: pandemija, karas. Kaip jums sekasi susidoroti su neigiamomis emocijomis? Ar pavyksta nepasiduoti panikai?

Panika labai lengvai plinta, sunku jai atsispirti. Aš ne išimtis... Bet atsidūrusi tokiose situacijose imuosi veiksmų. Kai prasidėjo pandemija, su vyru puolėme tvarkyti namus, aplinką, kad tik kuo mažiau sėdėtume su telefonais rankose.

Domėtis situacija reikia, tačiau tai negali tapti kraštutinumu, kai nuo ryto iki vakaro daugiau nieko neveiki. Ir dabar, prasidėjus karui Ukrainoje, buvo daug nežinomybės, keistų minčių. Tad nieko nelaukusi užsiregistravau į kelias organizacijas savanoriauti, baigiau jų organizuojamus mokymus. Aukojau, vežiau rūbus Ukrainos šeimoms, juos rūšiavau punktuose, su kolegėmis prisidėjome prie vaikų namų, kurie priėmė nepilnamečius iš Ukrainos, gerovės, taip pat ieškojau įmonių, kurios paaukotų trūkstamus daiktus.

Veikla ir savirealizacija padeda sumažinti nežinomybės jausmą, beprasmybę, kuri gali apimti vien skaitant naujienų portalus.

Ko palinkėtumėte kiekvienai mamai?

Suteikdamos sparnus savo vaikams, nepamirškime, kad ir mes kadaise juos gavome iš savo mamų! Mokykime vaikus skristi rodydamos pavyzdį, nes vieną dieną tai bus gražiausias mūsų atžalų prisiminimas!

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.