Laura Mizgirytė-Latour: Damos, apsirenkite

Kaimynės reiklų komplimentą nuleidžiu negirdomis, nes geras šopingas yra kaip terapija, o grupinės terapijos – ne mano būdui. Be to, kaimynė pirmenybę teikia šortams ir aptemptiems marškinėliams, kartais – pašiltintų pižamos kelnių ir jaukaus studijų laikų džemperio komplektui. Kai nedėvi išvardytų dalykų, ji mėgsta drabužius, kurie nepalieka paslapčių, – Theresa tiki, kad drabužiai turi rodyti kūną. Nujaučiu, kad abiem šopingas neturėtų terapinio poveikio.

Manyti, kad kūno nerodau, nes medžioklės sezonas baigėsi (ženota ir su vaiku), – nefeministiška.

Theresa, atgręžusi savo riestą sėdynę šortuose ir toliau kuisdama mano drabužinę, kilnodama rankines, klausia, kodėl su savo ūgiu / kojomis / liemeniu ir kitkuo nerodau, „ką turiu“. Bandau išsisukti atsakydama, kad man taip labiau patinka, bet iš jos veido suprantu, kad neįtikinu. Neįtikinu ir savęs. Manyti, kad kūno nerodau, nes medžioklės sezonas baigėsi (ženota ir su vaiku), – nefeministiška. Kaip ir dėl to, kad figūros rodymas priklauso tik tam tikram sudėjimui: Ashley Graham savo įspūdingais vingiais uždirba milijonus (ji patenka tarp turtingiausių 2017-ųjų modelių), o Olsen dvynės (mados namų „The Row“ steigėjos ir dizainerės, keturis kartus susišlavusios CFDA Metų dizainerio ir Metų aksesuarų dizainerio apdovanojimus) nepraskleidžia nė kraštelio savo iki smakro užsagstytų marškinių. Tai kur šaknys?

Septintajame dešimtmetyje seksualus mini buvo feminizmo ir išsilaisvinimo simbolis. Nes vaduotis buvo iš ko – ne tik iš praėjusio dešimtmečio masyvių sijonų ir pasijonių, korsetų ir kūginių liemenėlių, bet ir iš moterims nepalankaus laikmečio mentaliteto, socialinių taisyklių, stereotipų, apraizgiusių visas moteriško gyvenimo sritis.

Šiuolaikinėje madoje mini sijonas drauge su kitais moterų laisvę reiškusiais atvirais ir / ar siaurais drabužiais tapo pretekstu neprašytiems komentarams – apie vilkėtojos moralę, svorį, amžių, veiklą ir t. t.

Pastaraisiais metais mados savaitėse dominuojantis siluetas – vadinamasis fluid silhouette – tekantis tarsi vanduo. Ne nutįsęs, beformis ar maišas, kaip manoji Theresa greičiausiai jį pavadintų. Aukštesnės apykaklės, ilgesnės ir masyvios rankovės, žemesni sijonų ir suknelių ilgiai, plačios kelnės, griežti švarkai ant ilgų šilkinių marškinių. Prabangių interneto parduotuvių pardavimo viršuje – plisuotas midi sijonas su pasislėpusiais po juo ilgaauliais ir masyviu megztiniu bei marškinių stiliaus suknelės žemiau kelių, kaip Victorios Beckham, „Celine“, „The Row“ rudens–žiemos kolekcijose.

Ar tokią, labiau užsagstytą, minkšto silueto, tendenciją veikia politiniai, kultūriniai dalykai? Japonijoje nejaukiai jaučiausi, kai vietiniai sakydavo: „Jūsų, vakariečių, mada vulgari, akcentuoja kūną.“ Kūno rodymas gali tapti vulgarus, tačiau nieko dorovingo japoniškame infantilių mergaičių stiliuje, kuris kutena gašlių japonų vaizduotes, neteko pastebėti (juokiasi puodas, mintyse burbėdavau).

Šiuolaikiniai Vakarų dizaineriai sukaupė savo kūrybines galias ties Viduriniais Rytais ir Azija: ten, kur didelis mados poreikis, dideli pinigai ir dar didesni kultūriniai reikalavimai moterims. Sakoma, kūrybiniai rėmai skatina idėjų produktyvumą, tad apribojimų pakoreguotos dizainerių idėjos rezonuoja ir vakarietiškoje modernioje madoje – universalesniais, uždaresniais deriniais, tinkančiais skirtingų kultūrų mados mylėtojoms.

Po šimtmečių vakarietiškos mados, kuri tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme vijosi apie kūną – privalumų rodymu ir trūkumų slapstymu, fluid siluetas ir labiau pridengto kūno tendencija yra švieži. Kūno rodymas suteikia galios stebėtojui (parodyk, ką turi), o laisvasis siluetas grąžina tą galią vilkėtojui – kūnas nebėra moteriškojo identiteto ašis.