Laura Mizgirytė-Latour: Mada neturintiems apetito

Kol ji čiauška apie tai, kokio garderobo jai labiausiai norisi ir reikia, svajoju apie „Hanibalą“ – serialo pagrindinio herojaus (tariamai Lietuvoje gimusio) apetitą rafinuočiausiems kostiumams, kuriais godžiai gėrėjausi, jausdama, kaip mano lolitiškos suknelės personai artėja išdavystė. Labai nesipriešinu, nes kostiumas – raumeningas, dendiškai uniformiškas – sezono madingiausias.

Uniforma (tiesioginė ir ne) turi tam tikros galios ir apibrėžtumo, ji pateikia aiškią informaciją apie jos vilkėtoją – bet ne visą. Uniforma padeda (ar priverčia) jaustis pasirinkto sociumo dalimi. Mes visi turime savo uniformą, a person suit – asmenybės kostiumą.

Mama sako, kad jei galėtų, rengtųsi kaip Anna Dello Russo. Springdamos iš juoko (įsivaizduoju mamą su plunksnuota mini suknele ir arbūzo dekoru ant galvos) sutinkame, kad būtų pašėlusiai smagu, bet realybė kur kas proziškesnė: mama yra mokytoja, o mano darbo kabinetas – namie, tad kuriame savo kasdienę uniformą, nes rengtis Hanibalo ar Annos asmenybių kostiumais reikia ne tik obsesinio apetito madai.

Išvertus į maisto kalbą, išeitų, kad geriau nevalgyti nieko, kas nauja, nes gali būti neskanu arba nepritapsi prie šaltibarščius srebiančių kolegų.

Apetitas atsiranda valgant, kaip sakoma. Paprasta – pamanytum, tačiau stereotipiniai mados patarimai primena „nedaryti stiliaus klaidų“, „rengtis pagal figūros tipą“ ar išvis negloboja jautrios vartotojo psichikos ir siūlo „neatrodyti juokingai“, pabadydami opą terminais „nevergauti“ ir „nepataikauti“ madai. Išvertus į maisto kalbą, išeitų, kad geriau nevalgyti nieko, kas nauja, nes gali būti neskanu arba nepritapsi prie šaltibarščius srebiančių kolegų. Taigi išvystyti apetito madai tarsi nėra galimybių. Bet mada turi ką pasiūlyti ir neturintiems apetito.

Yra žmonių, kuriems mada reikalinga prisidengti, nesušalti ir neatrodyti kaip iš laukinio miško, ne daugiau. Jie kuo nuoširdžiausiai neskiria jai tiek dėmesio, kiek Anna ir Hanibalas. Jiems reikalinga uniforma – nei per daug išsiskirianti, nei per daug nuobodi, tvarkinga, nuspėjama, prigesinta, universali, be akivaizdžių tendencijų ženklų, bet nesenamadiška, kuri lyg ir nieko apie vilkėtoją nesako, bet ir neslepia, todėl jis atrodo nekeliantis įtampos. Nei turistas, nei vietinis. Ta uniforma – vidutinė pačia geriausia prasme. Ji – ne normcore, nes šio atsainumas ir net negražumas turi tam tikro patrauklumo. Ji nėra rafinuota, nes rafinuoti dalykai – plepūs, t. y. išduoda apie mūsų pomėgius.

Mados industrija, nestokodama nei kūrybingumo, nei apetito, rūpinasi net tais, kuriems ji nerūpi. Ieškantiems vidutinės asmenybės kostiumo siūlo garderobo prenumeratą – kaip prenumeruojamą laikraštį, vyno dėžę į namus kas mėnesį ar, pavyzdžiui, vietinio ūkio sezono gėrybes, kas savaitę pristatomas prie durų (tingiu važinėti ieškodama geriausio, bet jo norisi). Šiuolaikiniai – ne dizaineriai, geriausiu atveju – stilistai, bet dažniau algoritmai pagal jūsų išreikštus pomėgius ir ypač ne pomėgius, finansines galimybes kas mėnesį sudėlios jums socialiai priimtiną uniformą, kaip kareivio – be identiteto. Supakuos į gražią dėžę ir pristatys tiesiai į namus. Nereikės slankioti po parduotuves, kankinti žiovaujančių vyrų, prakaituoti dulkėtose kabinose, o išėjus atsakinėti į klausimą: „Na, ir kaip?..“ Išvis nereikės apie drabužius galvoti. Matuojiesi namie niekam neatsakinėdama, kas nepatinka – išsiunti atgal. Prieš Kalėdas jus pasieks juoda suknelė su laiveliais ir akių nedraskančiu vėriniu, prieš darbo interviu – juodas poliesterio kostiumas ir balti marškiniai, prieš vasarą – neveržiantys džinsai su trikotažiniais marškinėliais ir panašiai. Saugu, nuspėjama, be streso. Bet kažkodėl kelia depresiją. Nes atsiduoda socializmu ir Šiaurės Korėja – kad visi, net neturintys apetito madai, atrodytų teisingai.

Visgi galvoju, kad bent minimalų apetitą madai verta išvystyti. Autentiškumo dėlei, nes koks kostiumas be asmenybės?