Iš Tokijo olimpinių žaidynių parvežti medalį šiuolaikinės penkiakovės čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė (37) pažadėjo vienuolikmetei dukrai Adrianai. Pažadą išpildė – jos sidabras tapo ypač brangus visai Lietuvai, nes vienintelis pelnytas šioje olimpiadoje. Kokia šios ir daugybės kitų Lauros pergalių kaina, kaip niekas kitas žino nuolat šalia esantis jos sutuoktinis ir treneris, Europos ir dukart pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionas Andrejus Zadneprovskis (47).
Po kiekvienos tokios pergalės kyla didžiulė dėmesio banga. Jį atlaikyti nėra paprasta, be to, tai kuriam laikui išmuša iš įprasto gyvenimo ritmo. Tačiau sportininkai iš patirties žino, kada viskas nurims ir galės grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo, kuriame nėra nieko išskirtinio. Netrukus pora vėl pradės rengtis naujai olimpiadai.
Gyvenimo ratas suksis toliau ir jame jau sunkiai atskirsi, kur sportas ir kur namai, kur pergalės, o kur laikas, kurio visgi tiek mažai pavyksta skirti artimiausiems, brangiausiems. Ypač dukrai. „Adriana augo mūsų beveik nematydama. Kaskart, kai tekdavo vėl mus išlydėti, dukra net kūkčiodavo. Apsikabindavo mano ar tėčio marškinėlius ir verkdavo... Sportininkės mamos puikiai žino, kad pergalės, pasiekimai yra gražioji medalio pusė, bet juodoji dalis – vaiko ašaros, artimųjų kančia – ne ką mažesnė.“
Pastaruoju metu ir giminės, ir draugai vis dažniau Lauros klausia: „Gal gana tų pasiekimų? Gal laikas dar vienam vaikeliui?“ Ji puikiai prisimena, kaip po gimdymo sustiprėjo ir fiziškai, ir psichologiškai, pasiekimai buvo fantastiški. „Kai kas pataria: gimdyk ir vėl su naujais rekordais iššausi. Bet juk vaikas gimdomas ne dėl sporto ir ne dėl rekordų. Tai didžiulė atsakomybė, nes jį reikia užauginti laimingu, sveiku žmogumi“, – įsitikinusi Laura.
Andrejus kol kas neįsivaizduoju Lauros, baigusios karjerą. „Dabar Laura – olimpinė čempionė, o aš – jau tik jos vyras, nes mano medaliai ir pasiekimai buvo seniai... Nejaučiu nei skausmo, nei pavydo. Tik džiaugiuosi, kad artimam žmogui sekasi.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: