Lauros vasaros romanas: užteko vienos nakties ir supratau, kad esi mano simpatija, bet ne meilė
Gyvenimas prasideda tada, kada baigiasi baimė. Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, turėjau begalę baimių. Visos jos buvo tarsi maži akmenėliai mano gyvenimo kelyje. Baimės man trukdė tobulėti. Dvasiškai augti. Galų gale gyventi, o ne egzistuoti. Buvau gera mergaitė, todėl nuolat bijojau klysti, tačiau visada žinojau – mane it magnetą traukė blogiukai. Vyrai, kurie gyvenime neturi jokių baimių. Iš jų galėjau mokytis. Tarp jų buvai ir tu – vyras, kuriam gyvenimas panašėjo į vieną didelį nuotykį. Nuotykį, kuris susidėjo iš daugybės moterų, alkoholio ir svaiginančio gyvenimo skonio.
Vieną dieną gavau tavo žinutę. Grįžai iš užsienio. Kaip ir dauguma lietuvaičių kartą išvažiavęs, tapęs emigrantu, vis rečiau pasirodydavai Lietuvoje. Tapai pinigų vergu. Tau buvo svarbiausia užsidirbti, po to nusipirkti butą Lietuvoje ir tik tada galvoti apie šeimą. Neteisiau dėl to Tavęs. Dauguma vyrų taip elgiasi – juk tokia vyrų prigimtis: uždirbti pinigų, pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų. Apie pastarąjį tu dar negalvojai. Kaip negalvojai ir apie meilę. Meilę man. Moteriai, kuri laukė tavęs.
Laukiau, kol tu grįši. Prieš porą metų mes draugavome. Nors aš to draugyste ir nelaikiau, bet, pasirodo, kad tau buvau tavo mergina. Keista. Nes mūsų santykiai nė kiek nepriminė standartinių, įprastų dviejų žmonių santykių – susitikdavome retai, o ir tie susitikimai būdavo pagrįsti lova. Keisčiausia tai, kad mes buvome du artimi žmonės. Kūnais, bet ne siela. O ir sekso tarp mūsų nebuvo, kaip bebūtų keista. Tiesiog, mums buvo gera miegoti vienas kito glėbyje. Gal visa tai buvo dėl to, kad abu tuo metu jautėmės be proto vieniši? Nežinau. Į šį klausimą vis dar neturiu atsakymo...
Likimo pokštai
Vieną vasaros dieną tu grįžai, tačiau likimas man iškrėtė pokštą – pati tapau emigrante. Gavau trijų mėnesių praktiką Didžiojoje Britanijoje, Londone. Ir vėl likimas mums neleido būti drauge. Dabar galvoju – o gal taip ir geriau, o gal taip ir turėjo būti, rodos, kartais jėgos iš aukščiau dėlioja viską už mus. Lyg mažas šachmatų figūrėles Dievas žmones stumdo iš vienos vietos į kitą, dėlioja tinkamiausias pozicijas. Gyvenimo žaidimui.
Tavo grįžimas mane stebino. Dar būdamas užsienyje rašei, kaip stipriai manęs pasiilgai, kaip nori kuo greičiau susitikti ir pan., o kai grįžai – visą savaitę man nerašei. Pykau ant tavęs. Net ištryniau tavo telefono numerį, kad nekiltų noras parašyti. Tačiau aš buvau kantri ir vieną dieną sulaukiau tavo žinutės.
Gavau žinutę su tokiu tekstu: ,,Ar mėgsti ekstrymą šiokį tokį?“ Apsidžiaugiau, sunerimau ir parašiau vieną žodį: „Taip“. Mintyse galvojau, kad tu tikriausiai organizuosi kokį pasivažinėjimą kartingais. Bet buvau labai nustebinta. Paskambinai man ir pasakei, kad lauki manęs. Išėjau į kiemą ir pamačiau tave. Su motociklu, rankoje laikantį antrą šalmą. Prisipažinsiu, tą akimirką dvigubai drebėjo širdis, rankos ir kojos – juk po dviejų metų pertraukos pamačiau ne tik tave, bet ir motociklą, kuris sakyte sakė – neišvengiamai laukia ekstremalus pasivažinėjimas. Paruošdamas man tokią staigmeną pataikei lyg pirštu į akį – dar būdama mokine svajojau, kaip šaunu būtų, kad kas mane pravežtų motociklu...
Atsakingas už tą, kurią prisijaukinai?
Nubėgau atsinešti savo odinės raudonos striukės. Tu buvai su juoda. Mes puikiai papildėm vienas kitą. Sėdome ant motociklo. Iš po manojo šalmo kyšojo šviesūs plaukai. Skriejome miesto gatvėmis. Jausmas buvo nepakartojamas, ypač pirmosios minutės, kuomet važiavai. Iš lėto ir atsargiai – juk buvai už mane atsakingas. Garsus prancūzų rašytojas Antoine‘as de Saint-Exupéry yra pasakęs, jog mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Ir tu mane prisijaukinai, ir tu tapai atsakingas už mane.
Važiuojant motociklu jaučiau adrenaliną. Atrodė nesaugu, atrodė, kad ant posūkio tuoj virsime. Tačiau dabar, praėjus daugiau nei savaitei laiko galiu drąsiai teigti – tu puikiai valdei motociklą. Aš buvau be proto laiminga. Laiminga, kad ne tik išpildei mano mažą norą, bet kad ir aš pati nugalėjau dar vieną savo baimę. Baimę tapti donore – juk labai dažnai yra sakoma, kad tie, kas važinėja motociklais yra donorai. Motociklininkams negalioja kelių eismo taisyklės – juk motociklą nusiperki tam, kad pajustum greičio jėgą. Ir tu man leidai pajusti tai.
Išvažiavę iš miesto skriejome daugiau nei 180km/val. greičiu. Bijojau. Kelis kartus net buvau užsimerkusi. Tačiau visa tai buvo NEPAKARTOJAMA. JAUSMAS, KURĮ DAR ILGAI NEŠIOSIU SAVO ŠIRDYJE. Jaučiau vasarinio vėjo gūsius, plaukai it pašėlę draikėsi, o mano širdis dar niekada gyvenime taip stipriai, tikriausiai, nebuvo plakusi... Kai greitis pamažu ėmė mažėti ir įvažiavome į miestą, atrodė, kad nevažiuojame, o tiesiog stovime vietoje. Atsikračiau dar vienos baimės. Motociklo baimės.
Vakaras – situacija nesikeičia
Po šaunios dienos atėjo vakaras. Turėjome laikinai išsiskirti. Tu išvažiavai paimti savo draugo iš oro uosto, aš tuo tarpu leidau laiką svečiuose pas savo pusseserę. Naktį ir vėl turėjome susitikti. Tada dar net nepagalvojau, ką tu buvai suplanavęs. Naiviai galvojau, kad tiesiog pasivaikščiosime po naktinį miestą, pakalbėsime ir tiek. Juk nebuvome matęsi net du metus... Tačiau aš buvau tikrai naivi. Juk tu jau iš anksto žinojai, kad vešiesi mane pas save. Ir vėl. Kaip senais laikais – naktį leisime dviese. Kai išsiskyrėme, sakiau sau, kad daugiau taip niekada nedarysiu – kad nemiegosiu su vyru, kuriam nesu ta vienintelė. Tačiau tu ir vėl mane vertei laužyti visas mano susigalvotas taisykles. Nieko keisto, juk tu buvai blogiukas. Pasidaviau tau. Dar parvežei mane namo pasiimti keleto daiktų ir išvažiavome pas tave.
Kol tu maudeisi aš gurkšnojau kokteilius. Kažkodėl nebuvo jokios baimės ir nerimo. Dar prieš važiuojant automobiliu susitarėme, kad nebus tarp mūsų jokio artimo kūno kontakto, o tuo labiau sekso. Atrodo, senos žaidimo taisyklės nesikeitė. Kartais tikrai galvodavau, kodėl tu, kitaip nei kiti vaikinai, nenori TO. To didžiojo pono malonumo – sekso. Netgi galvodavau, kad tu gal kažko gėdiniesi ar šiaip kažkas blogai. Nesupratau tavęs dėl to ir tą naktį. Nors tu buvai šaunuolis – nelaužei susitarimo, nebuvo jokio sekso tarp mūsų, nors, žinoma, lindai prie manęs... bet visgi, buvo gera miegoti su tavimi. Jausti tavo apsikabinimus. Bučiavomės. Laukiau to bučinio. Kad galų gale suprasčiau, ką tau jaučiu...
Ar tai meilė?
Užteko vienos nakties, kad suprasčiau, jog esi tik mano simpatija, bet ne meilė. Po tos nakties supratau, kad tavyje mane žavėjo tavo velniškas charakteris, ugnelės akyse ir baimės nebuvimas. Mokėjai mane tuo sužavėti ir papirkti. Atsidaviau tau, ne kūnu, bet širdimi. Dabar aš esu tikra – tu nesi mano gyvenimo vyras, tačiau esi vienas iš nedaugelio vyrų, kuris keletą akimirkų buvo pavergęs mano protą ir širdį. Gali didžiuotis dėl to. Dabar ramia širdimi galiu važiuoti į Londoną. Manau, kad ir tu mane lengvai paleidi.
Kažkodėl man atrodo, kad aš tau labiau jaučiau simpatiją, negu tu man. Nežinau. Bet tavo žodžiai „Išvažiuosi į Angliją, susirasi draugą ir nebegrįši“ ryškiai parodė tavo požiūrį į mane. Ar tikrai yra taip, kad karvedys pavargo nugalėti? Kad blogi berniukai visada pasiekę tikslo siekia kito tikslo? Dainininkė Jurga Šeduikytė vienoje savo koralų pasakoje sakė: ,,Moterys nekeliauja, ne dėl to kad negali, jos laukia atkeliaujančių“. Aš taip pat laukiau tavęs sugrįžtančio, kad galų gale įsitikinčiau, ką tau jaučiu. Dabar pati iškeliauju. Naujas gyvenimas prasideda. Be tavęs.
Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!