LaVaras Ballas: „Savo berniukų niekada nepaliksiu“

Per feisbuką transliuojamas šeimos realybės šou „Ball in the Family“, socialiniuose tinkluose – milijonai Ballų sekėjų, sąskaitose – milijonai dolerių, sėkmingai įsukta sportinių drabužių ir avalynės linija „Big Baller Brand“ (jų sportinius batelius žmonės perka, nors kainuoja beveik 500 dolerių), muzikos įrašai, – nes vyriausias LaVaro sūnus Lonzo, NBA komandos „Los Angeles Lakers“ atakuojantis gynėjas, laisvalaikiu įrašo repą, – krepšinis ir begalė kitų reikalų. Gal dėl to LaVaras mėgsta kartoti: „Aš turiu viziją...“ Ir svarbiausia, kad tos jo vizijos išsipildo!

Dėl viso to „kaltas“ dažniausiai būna jis pats, skambiai vadinamas Ballų šeimos tėtušiu. Jungtinių Valstijų žiniasklaida, puolusi lyginti Ballų su iš realybės šou reklamą susikūrusiais Kardashianais, turėjo pripažinti: pastarieji tėra „tuščios kalorijos“, o LaVaras turi realų pagrindą savo veiklai – tris sūnus, kurių vienas jau žybsi NBA, kiti dar laukia savo karjeros zenito.

Per sūnus išgarsėjęs (sportiniai bateliai „ZO2“ – Lonzo vardo), jis įvairiuose interviu ar pokalbių laidose vis mestelėdavo rasistinių, garsius krepšininkus žeidžiančių ar šiaip vaikų auklėjimu besirūpinančius piktinančių frazių. Iš pirmo žvilgsnio – ekscentriškų ar akiplėšiškų, tačiau išties – greičiausiai gerai apgalvotų. Prikaustyti dėmesį LaVaras geba profesionaliai (vien ko vertas jo susirašinėjimas tviteryje su Donaldu Trumpu). Tad belieka pripažinti: už tokią reklamą kitos kompanijos moka tūkstančių tūkstančius, o LaVaras viską padaro neišleidęs dolerio – dėl savo smegenų, liežuvio, žavesio ir intuicijos, kuždančios, kur kada pasukti.

Šįsyk ji nukreipė į Prienus, tiksliau – Prienų-Birštono „Vytauto“ komandą.

„Prienai got Balls!!!!“ – žiba užrašas ant Ballų mėgstamiausios picerijos, kurios maistu patenkinti visi šeimos nariai. Patenkinti čia jie, regis, viskuo: sutikimu, lietuvių šiluma ir dėmesiu, gyvenimo sąlygomis. Net šalčiu – saulėtoje Kalifornijoje augę Ballai tikina, jog iškritęs sniegas juos džiugino, nors tėtušis ir pripažįsta, kad Los Andžele, temperatūrai nukritus žemiau plius dvidešimt, rengiasi dviem bluzonais.

„Kelionė į Lietuvą – puiki gyvenimo permaina. Kaip ten jūs sakote – „patinka“?“ – kvatojame abu ir LaVaras, žinoma, nuo sportinių šlepečių iki kepurėlės pasipuošęs „Big Baller Brand“ gaminiais, toliau dėsto požiūrį į gyvenimą, sūnus, krepšinį, kuriame jis labiausiai nemėgsta žodžio „gynyba“, užtat mielai primena, po kiek taškų per rungtynes sumeta abu jo sūnūs.

„Tikrai nenoriu visiems patikti. Kam to reikia? Mano sekėjai pasidaliję labai gera proporcija – pusė yra gerbėjai, kita pusė – nekenčiantys“, – šypsosi koketiškai pakreipdamas galvą.

Neseniai LaVaras tapo „Vytauto“ trenerio Virginijaus Šeškaus asistentu, „Big Baller Brand“ – komandos rėmėju. Atrodo, Birštone ar Prienuose jis dar turi numatęs reikalų.

Dėl daug ko norėjau ginčytis, stebėtis jo pasirinkimais, pavyzdžiui, neleisti LaMelui baigti mokyklos, bet gyvai LaVaras viską sudėlioja taip, kad imi ir... pradedi tikėti jo vizijomis.

Kaip Lietuvoje patinka jūsų berniukams?

Puikiai. Darome tą patį, ką būtume darę Kalifornijoje: miegas, valgis, treniruotė, vėl viskas iš naujo, rungtynės. Sportininko režimas visur vienodas.

Bet čia nėra jiems įprastos aplinkos, draugų.

Krepšinio kalba viena, tad su kitais šiam sportui atsidavusiais žmonėmis iškart susibendrauja. Sūnūs nėra tie jautrūs vaikiukai, kurie patemptų lūpą: „Pasiiiiilgau draugų.“ Aš ir pats čia jau turiu naujų bičiulių. Kas kad jie nežaidžia krepšinio, bet po rungtynių apie jas mes galime kalbėtis, analizuoti Amerikos ir Europos krepšinio skirtumus.

Čia su sūnumis ir žmona Tina esate ne vieni. Kiek gi Ballų vieši Lietuvoje?

Mano tėvai, du broliai... Ballų čia daug (juokiasi).

O pats šį mėnesį grįšite į Los Andželą, kur vyks NBA Visų žvaigždžių savaitgalis?

Skrisiu kelioms dienoms aplankyti vyriausiojo sūnaus Lonzo, stebėsiu, kaip jis žais lygos naujokų rungtynėse per Visų žvaigždžių savaitgalį. Paskui vėl keliausiu atgal ir būsiu su savo berniukais iki sezono pabaigos. Su Lonzo mes kalbamės kasdien, bet jis jau suaugęs, daugiau dėmesio turiu skirti jaunesniems. Dabar mano rūpestis išstumti abu mažylius į „Lakers“. Kai per kelerius metus jie visi trys ten atsidurs, galėsiu pasakyti: „Taip, aš – geras, padariau viską teisingai.“ Vienas Ballas komandoje jau yra gerai, du – puiku, na o trys – tiesiog nerealu. Tas trio būtų nenugalimas.

Kaip laikosi jūsų Tina po insulto, kurį patyrė prieš metus? Ar ne per sunku keliauti su jumis?

Vis geriau ir geriau. Čia mūsų – šeimos ir žmonių, kurie filmuoja šou, yra daug, tad ji gauna šilto dėmesio tai iš vieno, tai iš kito. Be to, prieš insultą Tina matė abu sūnus, žaidžiančius kartu, dabar – jie taip pat vienoje komandoje. Tai negali nepadėti sveikti. Ji taria vis daugiau žodžių, šypsosi, bučiuoja mūsų berniukus. Keliauti jai nėra sunku. Mes taip įpratę – visur kartu, esame tvirta pora.

Ar tiesa, kad kažkada Los Andžele sutikęs tuomet dar būsimą žmoną, apsidžiaugėte, jog ji, krepšininkė, yra aukšta, tad jūsų vaikai taip pat turėtų išsistiebti ir tapti krepšininkais?

Sakau berniukams, kad galiu būti visoks tėtis – mielas, bjaurus, juokingas, – tai priklauso nuo jų elgesio. Tačiau žinau viena: nors ir kas kada nors nutiktų, savo berniukų aš nepaliksiu niekad.

Tiesa! Absoliuti dauguma seksualių moterų yra mažutės, bet Tina, būdama aukšta, taip pat nepaprastai seksuali, nuostabi. Apie krepšinį žaidžiančius vaikus ėmiau galvoti ne iškart ją sutikęs, o kai draugavome, susižadėjome. Ta moteris man – likimo siųsta. Ji nepaprastai stipri ir fiziškai, ir dvasiškai.

Viename interviu skaičiau, kad visada žinojote, jog turėsite sūnus, ne dukras.

Taip. Ir – tris. Žinojau, kad auginsime berniukus, o aš šeimoje būsiu alfa patinas. Tokia buvo mano vizija.

Garsėjate kaip griežtas tėtis. Kaip manote, sūnums pakaktų motyvacijos žaisti krepšinį, jei jų nespaustumėte?

Aš griežtas tik kai kuriais klausimais ir nuolatos nekalu jiems: daryk tą taip, šitą – kitaip. Man svarbu, kad vaikai būtų mandagūs su kitais ir, padarę ką nors negerai, tą suprastų. Taip, juos pratinu prie disciplinos nuo mažens, nes kai suaugs, bus nebetinkamas laikas jos mokyti. O daryti leidžiu viską, ką nori, nes pasitikiu. Ir jie nekrečia nesąmonių: nerūko, negeria, nelaksto beprotiškais greičiais automobiliu. Sakau berniukams, kad galiu būti visoks tėtis – mielas, bjaurus, juokingas, – tai priklauso nuo jų elgesio. Tačiau žinau viena: nors ir kas kada nors nutiktų, savo berniukų aš nepaliksiu niekad.

Kai jiems pirkau automobilius, pagalvojau: visi trys mokėsi gavę stipendijas, sutaupė man keliskart daugiau, nei aš išleidau – po šimtą tūkstančių kiekvieno jų BMW. Kai kas sako, kad berniukus gadinu. Nesąmonė. Aš juos myliu ir atiduodu tiek, kiek galiu sau leisti. Jie tą kada nors prisimins. Nuostabūs sūnūs, graži žmona – mano džiaugsmas ir gyvenimo prasmė. Kai tai turiu, nebėra svarbu niekas kitas.

Tarp milijonierių yra daugybė tų, kurie nebaigė koledžo ar išvis jame nesimokė. Kad daug pasiektum, reikia ne diplomų, o vizijos. Dar – kad kas nors į tave investuotų ir turėtum iš ko mokytis.

Tiesa, kad liepiate sūnums kasdien gerti pieną?

Taip – pienas padeda kūnui tvirtėti. Juk ne veltui vos gimę kūdikiai geria pieną, ne kokakolą ar ką kita.

Vis dar kaista diskusijos dėl jūsų sprendimo paimti šešiolikmetį LaMelo iš mokyklos. Manote, išsilavinimas sportininkui nereikalingas?

Dažnai aktoriai, sportininkai anksti susikoncentruoju į profesinį gyvenimą ir mokosi namuose ar nuotoliniu būdu. Kam jam trinti suolą ir kalti chemiją, ispanų kalbą, matematiką? Juk jau aišku, kad jis bus krepšininkas, tad kodėl mums nesusitelkus į šitą sritį? Ir kai kas nors man prikiša, kad jis negaus išsilavinimo, atsakau: jis jau dabar yra labai protingas vaikis, per krepšinį susipažįstantis su skirtingomis kultūromis, prisidėdamas prie „Big Baller Brand“ mokosi verslo. Jam tik šešiolika, bet jis kompanijos darbe jau dalyvauja. LaMelo mokosi visko, ko reikės, tik – ne mokykloje. Tarp milijonierių yra daugybė tų, kurie nebaigė koledžo ar išvis jame nesimokė. Kad daug pasiektum, reikia ne diplomų, o vizijos. Dar – kad kas nors į tave investuotų ir turėtum iš ko mokytis.

Visi mano vaikai skirtingi, bet turi vieną itin svarbią savybę – visi trys nebijo sunkiai dirbti. Jie dega aistra krepšiniui ir nori būti geriausi pasaulyje.

Lonzo viename interviu yra pasakęs, kad gerai rungtyniauti turi ir dėl savo vardo sportinių batelių: „Kas norės pirkti lūzerio batus?“

Žmonės perka ne tik daiktą, bet ir su juo susijusią istoriją. Pavyzdžiui, renkatės pieną. Aišku, imsite tą pakelį, kuriame, žinosite, sveikiausių ir geriausių karvių pienas. Tas pats ir su batais. Jie – kieto krepšininko, kūrusio dizainą, o dar tiek daug kainuoja, vadinasi – ekskliuzyviniai, reikia imti. Taip neretai mąsto žmonės. Be to, batai gaminti privačioje šeimos kompanijoje. Beje, Lonzo – bene pirmasis krepšininkas, į NBA atėjęs jau su savo prekės ženklo batais, ne kokiais „Nike“ ar „Adidas“.

Lengviau buvo jaunystėje pačiam žaisti krepšinį ar žiūrėti į rungtyniaujančius sūnus?

Visos sporto šakos – krepšinis, beisbolas, amerikietiškasis futbolas – man sekėsi. Bet nebuvau nė vienai atsidavęs šimtu procentų. Kitaip nei vaikai. Daug amerikiečių į Lietuvą atvyksta žaisti krepšinio ir uždirbti pinigų. Mano sūnūs tą čia daro iš aistros. Ir dar kaip! Per vienas rungtynes jie abu sumetė aštuoniasdešimt taškų, įsivaizduojat?

Kaip vaikai reaguoja į skandalingas jūsų kalbas? Ar, pavyzdžiui, išrėžęs, jog taps geresnis nei legendinis Magicas Johnsonas, Lonzo psichologiškai nespaudžiate?

Aš visą gyvenimą kalbėjau, ką galvoju, kuo tikiu. Dar kai vaikai buvo maži, jų bendramoksliai sakydavo: „Jūsų tėtis išprotėjęs“. Vėliau jų klausiau, ar dėl mano žodžių nepatiria kažko nepatogaus. Sakė – nieko panašaus. Aš noriu, kad jie būtų geriausi, kiekvienas rungtynes sužaistų geriausiai, tą ir sakau, o jie stengiasi. Kažkas man aiškino: „Lonzo ir taip sunkiai grumiasi NBA“. Atleiskit, kokios čia grumtynės, jei būdamas toks jaunas dirbi tai, kas patinka ir dar už tai gauni milijonus?

Kameros, operatoriai, sakote, visai netrikdo. Kas jums gyvenime svarbiau – šou ar krepšinis?

Juk tai vienas ir tas pats! Krepšinis yra tikrų tikriausias šou, pramoga. Kartais išgirstu: „LaVaras atima dėmesį iš savo berniukų.“ Bet vieni mėgsta komedijas, kiti – nuotykių filmus, treti – krepšinį. Jei esate iš pastarųjų, ateikite į rungtynes, kai žaidžia mano vaikai. Kitais atvejais galite žiūrėti į tėtį.

Kiek laiko užtruko įgyvendinti „Big Baller Brand“ verslo planą? Gal pats prisidedate kuriant drabužių, avalynės dizainą?

Brolis apie tai pradėjo kalbėti prieš trejus ketverius metus. Vieni investuoja į nekilnojamąjį turtą, kiti skolina pinigus už procentus, o aš žinojau, kad jei ką nors sukursiu, sukursiu savo berniukams. Kompanija gyvuoja tik antri metai, bet mums sekasi.

Dizainu neužsiimu, tai palieku žmonai. Aš suku galvą dėl plėtros ir visų kitų dalykų. Mano brolis kartą gerai paaiškino apie verslą: „Turi karvę, gali papjauti ir kasdien valgyti kepsnius, bet karvės nebeliks. Tačiau gali karvę laikyti, melžti, ilgai gerti pieną ir spausti sūrius. Kai prisimelši pieno, kiek tau reikia, gali ateiti melžti brolis ar sūnus.“ Išvada – protingiau ne iškart tapti turtingam ir staiga viską prarasti, o būti pasiturinčiam ilgą laiką. Taigi nepapjaukite karvės!

Kas dabar, kai esate Lietuvoje, gyvena jūsų dideliame baltame name juodomis garažo durimis Los Andžele?

Baltąjį namą atidaviau broliui. Mes gyvename kitame, esančiame Chino Hills, netoli Los Andželo, kurį vadinu „Ballų dvaru“. Jo plotas – 16 tūkstančių kvadratinių pėdų (beveik 1500 kvadratinių metrų). Tai – didžiausias namas apylinkėje. Jame dabar įsikūrę du mano broliai ir dar keli bičiuliai. Į namą, kur anksčiau gyvenome, buvo labai lengva patekti svetimiems. Būdavo, beldžia į duris, atidarau: „O Dieve, LaVaras Ballas! Nusifotografuokim.“ Aš pykdavau: juk jau dešimta vakaro! Užtat dabartinę didžiulę namo teritoriją aptvėriau ir įrengiau dvejus vartus – praeini pro vienus, yra dar kiti.

Kokia kita jūsų vizija?

Mano berniukai – milijardieriai, pinigus uždirbę ne iš NBA čekių. Tiesiog milijardieriai, rungtyniaujantys NBA. Ir mano vizijos paprastai pildosi. Nes to, ką sugalvoju, labai noriu ir tuo tikiu.

Dar tikiu mūsų nauju projektu – jau sukirtome rankomis, kad gabensime lietuvišką mineralinį vandenį (gazuotą ir negazuotą) į Jungtines Valstijas. Pirma siunta – jau gegužę. Jūs, lietuviai, turite tokį turtą po žeme – geriausią pasaulyje vandenį! Nieko nėra už jį svarbiau. Prieš mirtį žmogus juk neprašo sūrainio, prašo paduoti stiklinę vandens. Nesuprantu, kodėl iki šiol mineralinio vandens neišnaudojote reklamuodami savo šalį, o tik niurzgate: čia prastas oras, lietūs, nėra gerų klubų.

Jūs kada nors būnate liūdnas, sutrikęs, nusivylęs?

Liūdną mane pamatytumėte, jei tuo metu liūdesys padėtų ką nors išspręsti. Gyvenime visko pradžia būna puiki, pabaiga – skausminga. Kaip pavyzdį pateiksiu savo berniukus – dabar jų pasaulis yra krepšinis: taiklūs metimai, dėjimai į krepšį, prasiveržimai, žiūrovų ovacijos. Bet vieną dieną reikės sustoti ir to nebeliks. Nebegalės įdėti į krepšį, nebeplos minios. Jei tokioje situacijoje atsidūręs žmogus žino, kas natūraliai vyksta gyvenime po vaivorykšte, niekas netikėtai jo neišmuš iš vėžių. Aišku, vis vien skaudės. Pamenu, kai nugaišo mūsų šuo, Tina raudojo kruvinomis ašaromis. Raminau: „Na suprask, šuo gyveno septyniolika gražių metų mylimas mūsų namuose.“ Kai kas nors baigiasi, svarbiausia prisiminti gražius momentus. Užtat negalima aukoti gyvenimo vien tik darbui. Juk kiek metų mums teduota – aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt. Tikrai labai trumpas laikas. Užtat ir savo vaikus auklėju principu, kad reikia mėgautis gyvenimu, siekti daug ir būti kiek įmanoma geresniais žmonėmis. Čia ir dabar.