Lavija Šurnaitė naujoje savo knygoje pataria, kaip jaustis laimingai ir mylimai

Jei raunatės plaukus dėl nelaimingos meilės, nuolat jaučiatės pavargę ir vis trūksta pasitikėjimo savimi – geros savijautos ir optimizmo paslaptis savo naujausioje knygoje atskleis L. Šurnaitė. Knygoje „Optimizmo genas“ moteris sudėjo įtraukiančias gyvenimiškas istorijas – nuo liūdnų nelaimingos meilės kuriozų iki labai pikantiškų nutikimų „pro rakto skylutę“.

„Optimizmo genas“ – ne pirmoji žurnalistės knyga. Skaitytojų įvertinimo sulaukė prieš metus pasirodęs kūrinys „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“, kuriame sudėti mitybos, judėjimo ir odos priežiūros receptai.

„Numesti kelis kilogramus, sumažinti liemens apimtį ar išmokti teisingų mitybos įpročių, ko gero, yra lengviau, nei atsikratyti gerą savijautą, savivertę ir nuotaiką gniaužiančių dalykų. Jaučiu, kad ši knyga bus labai reikalinga, nes ji smagi, nuoširdi ir paremta mano asmenine patirtimi bei išgyvenimais. Rašau tik apie tai, kuo pati tikiu“, – sako L. Šurnaitė.

Knygos autorė įsitikinusi, kad emocinis moterų pasaulis yra lyg amerikietiški kalneliai – nuolatinis judėjimas aukštyn ir žemyn. Nemažai daliai moterų dar labai trūksta pasitikėjimo savimi, emocinio komforto, motyvacijos ir įkvėpimo.

Liūdėti, verkti, pykti ir pavydėti – normalu, tačiau svarbu mokėti šiuos jausmus suvaldyti, kad jie neimtų valdyti mūsų.

„Nepaisant to, kad išoriškai mes esame labai skirtingos, tačiau giliai viduje slepiame panašų vidinį pasaulį, kuriame netrūksta nei angelų, nei demonų. Noriu padėti moterims suprasti, kad liūdėti, verkti, pykti ir pavydėti – normalu, tačiau svarbu mokėti šiuos jausmus suvaldyti, kad jie neimtų valdyti mūsų“, – sako L. Šurnaitė.

Autorė intriguoja, kad knygoje „Optimizmo genas“ skaitytojos ras ne tik atvirų prisipažinimų, tačiau ir gyvenimiškų nutikimų su „S“ ženklu.

L. Šurnaitė atskleidžia, kad rašydama knygą, visų pirma, stengėsi sudominti save pačią, todėl rašydama kėlė sau klausimą – ar pati skaitytų tokią knygą, ar jai būtų įdomu, malonu, naudinga ir juokinga. Tačiau ji teigia, kad įkvėpimo reikia sulaukti.

„Tikrai ne auksinis ruduo už lango ar žydra banguojanti jūra įkvepia kurti. Tai – vidinis krebždesys, kurio nemoku nusakyti, jausmas, kuris atsiranda ir pasufleruoja, kad vėl yra, apie ką rašyti.“

L. Šurnaitė pasakoja, kad knygos rašymo procesas nuo idėjos gimimo galvoje iki faktinio pasirodymo knygynuose užtruko kiek daugiau nei metus.

„Knyga pati tave pasiima ir neklausia, ar dabar patogus metas rašyti, ar nesi pernelyg užsiėmusi ir pavargusi. Kai ateina tas jausmas, žinau, kad nenusiraminsiu, kol neįgyvendinsiu savo idėjos. Ne visas knygos rašymo procesas yra romantiškas, nes tai reikalauja ne tik laiko, bet ir susikaupimo, įtampos ir begalinio atsidavimo.“