Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir kultūros veikėjas, filantropas ir mecenatas Mikalojus Kristupas RADVILA NAŠLAITĖLIS (1549–1616) – viena mėgstamiausių istoriko Eimanto GUDO praeities asmenybių. Populiarios knygos apie Lietuvos didikus „Mėlynas kraujas“ bendraautoris labiausiai žavisi šio LDK aristokrato dosnumu: „Man patinka, kad savo didžiulį turtą jis naudojo geriems tikslams.“
Kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį vadinate savo mylimiausiu Lietuvos didiku ir idealiu aristokratu. Kuo ši istorinė asmenybė pelnė jūsų meilę?
Pirmiausia buvo labai aukštos kilmės – aristokratijai tai itin svarbu. Be galo išsilavinęs, daug studijavęs filantropas bei mecenatas, inicijavęs didelius labdaros projektus, parašęs tų laikų bestselerį. Našlaitėlis pirmasis Lietuvoje įvedė naują turto valdymo formą – ordinaciją, kuri vėliau ilgam įsitvirtino LDK. Galiausiai man, kaip praktikuojančiam katalikui, labai svarbus Mikalojaus Kristupo Radvilos perėjimas iš protestantizmo į katalikybę ir suteiktas postūmis visuomenei, nes prie jo prisijungė daug kitų aristokratų.
Manoma, kad pravardę šiam didikui prilipdė karalius Žygimantas Augustas, kartą pamatęs vieną paliktą verkiantį vaiką. Ar tikrai?
Varšuvos karališkojoje pilyje vyko pokylis, dalyvavo ir Mikalojaus Kristupo tėvai – Radvila Juodasis