Ledo ritulio treneris Mindaugas Kieras – apie karjeros pradžią, „pankus“ ir motyvuotus vaikus

Polėkio elektrėniškis ieško ne tik ant ledo, bet ir vandenyje, kalnuose – visgi joks kitas sportas nelydi jo taip seniai, kaip ledo ritulys. Artėjant pasaulio ledo ritulio IIA diviziono U-20 čempionatui Kaune, M.Kieras sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie šį sportą ir besimainantį savo vaidmenį jame. Jo vadovaujama Lietuvos jaunimo rinktinė čempionate kovos dėl aukso ir sirgalių palaikymo tikisi gruodžio 11–17 dienomis. Pokalbio metu Mindaugas atskleidžia, kodėl Kauno ledo rūmuose laukiami ir dar nesusipažinę su šiuo sportu.

Mindaugai, esi iš Elektrėnų, kur, atrodo, čiuožia visi. Koks buvo tavo kelias į ledo rūmus?

Pradėjau ne taip anksti, kaip dabar vaikai pradeda. Man buvo gal šešeri, o didžiausia motyvacija pabandyti buvo patys Elektrėnų ledo rūmai. Gyvenau kitoje gatvės pusėje, tad visada buvo smalsu patekti vidun, pasižiūrėti, kas gi ant to ledo vyksta. Tėvai ne sportininkai, jie už rankos nenuvedė – sulaukiau, kol tapau pirmoku ir klasėje apsilankė treneris. Jis visus pakvietė išbandyti šį sportą. Mane jis iškart pavergė – arena atrodė lyg koliziejus, viskas dvelkė tokia didybe. Kažkas tokio, ko nesimatė kieme. Po kelių mėnesių iš savo klasės treniruotėse likau vienas.

Ar teko išbandyti ir kitas sporto šakas?

Šiek tiek vėliau lankiau tenisą, nes jo treneris buvo mano klasės auklėtojas. Tiesa, neilgai. Arenoje, antrame aukšte, buvo dziudo salė, ten nemažai Lietuvos čempionų išauginta, keliose treniruotėse teko apsilankyti. Dar, jau čiuoždamas, lankiau plaukimą – motyvacija buvo ta, kad norėjau išmokti plaukti. Lankiau dvejus metus triskart per savaitę, nes tikrai patiko. Ir tik daug vėliau gyvenime išbandžiau tokius sportus, kaip snieglentės, vandenlentės.

O ar anksti supratai, kad esi išties geras ledo ritulininkas?

Kad kažką galiu, kad atlieku svarbų vaidmenį, supratau jau nelabai jaunas (šypsosi), gal 23–24 metų, kai pradėjau pasirašinėti „pro“ sutartis su Anglijos klubais. Iki tol vis maniau, kad kažko trūksta, šen ar ten reikėtų daugiau padirbėti. Nors už Lietuvą žaidžiau jaunimo rinktinėse, tuomet nebuvo tokios didelės konkurencijos, tad pats faktas to užtikrintumo neatnešė.

Beje, kodėl Anglija?

Kaip tik tada įstojome į Europos Sąjungą, atsivėrė sienos ir galimybės. Tiesa, jau iki tol buvau paragavęs legionieriaus duonos Baltarusijoje, bet man ten nepatiko. Buvo sunku, patekau į profesionalų, meistrų komandą. Tenykščiai žaidėjai į mus žiūrėjo nepatikliai. Apskritai buvo sunku būti toje šalyje, pakako sezono, kad suprasčiau, jog noriu žaisti ten, kur tiesiog geriau jaučiuosi. Taigi daug sutapimų. Anglijoje ledo ritulio lygis ne pats aukščiausias, o gyvenimo kokybė daug geresnė. Praleidau ten 8 sezonus, gerai pramokau kalbą, o ir mano šeimai buvo ten ką veikti. Bet į Angliją reikia važiuoti jau subrendus, jaunimo lygos ten ne tokios kokybiškos, kaip Švedijoje ar Austrijoje, kur traukia dabartinis mūsų jaunimas.

Dar žaisdamas užsienyje su bičiuliais Lietuvoje įkūrei klubą „Hockey Punks“, garsėjusį ant ledo iščiuožusiomis pop žvaigždėmis, vakarėliais, fotosesijomis. Dabar „pankai“ – ir Lietuvos čempionai, ir stipri vaikų akademija, atrodo, avantiūra tikrai buvo sėkminga. Kodėl jos ėmėtės? Tiesiog iš meilės ledo rituliui?

Iš tiesų taip. Rinktinę tuo metu sudarė beveik vien elektrėniškiai, visi buvome užaugę su šiuo sportu, bet atrodė, kad Lietuvoje niekas mūsų nežino. Daug dirbome, gynėme Lietuvos garbę užsienyje, norėjosi žmones supažindinti su tuo, kuo tikime, kad jie suprastų, kas yra meilė sportui. Vilnius buvo gera vieta tai padaryti, jau buvo čia žaidžiančių mėgėjų, o ir potenciali sirgalių bendruomenė. Su draugais apsisprendėme spontaniškai, o iš bičiulių idėjos viskas išaugo į pusiau profesionalų klubą, Lietuvos čempionais.

Ar „Hockey Punks“ istorijos puslapiuose – ir tavo apsisprendimas išbandyti trenerio, pirmiausiai vaikų, kostiumą? Tai buvo planuota ar, kaip sakoma, iš reikalo?

Iš reikalo (juokiasi). Atrodė, tai dar vienas laiptelis, kur galiu dar labiau prisiliesti prie žaidimo. Neplanavau to. Bet po gausiai lankyto 2014 m. pasaulio čempionato tuometinėje „Siemens“ arenoje Vilniuje man paskambino bičiulis rinktinėje ir „pankuose“ Šarūnas Kuliešius, sako, pasikalbinam vaikus, pabandom, pasižiūrim, ar galim, ar ateis kas nors į akademiją. Pirmą sezoną turėjome 40 vaikų. Žinoma, pradžioje pasitaikė klaidų. Dabar patirtis jau nemaža, kaip ir akademija. Su vyresnių treniravimu lygiai taip pat – prieš 5 metus, kai tapau U-20 treneriu, galvojau, kad daug žinau ir galiu. Dabar, kai pasižiūriu atgal, matau, ką reikėjo daryti kitaip. Jaučiuosi stipresnis nei tada.

Treneriui, kaip ir žaidėjui, svarbu tobulintis, ugdyti meistriškumą?

Be jokios abejonės. Prieš pandemiją kasmet važiuodavau į tarptautinius seminarus, ar į Lietuvą atvykdavo patyrę treneriai. Svarbu augti kartu su tendencijomis.

Kurį mokytoją išskirtum kaip palikusį didžiausią įspūdį?

Be abejo, tai George Kingston, legendinis kanadietis, treniravęs rinktines, NHL klubus, edukavęs jų trenerius. Kai pirmąkart atvažiavo į Lietuvą, buvau tiesiog apakęs, kaip jis bendrauja, kiek turi žinių, ir, svarbiausia, kaip jis pateikia – galvojau, oho, Holivudo žvaigždė. Jis tiesiog kitame lygyje, nei visi kiti. Ketverius metus turėjome galimybę iš jo mokytis.

Artėja U-20 pasaulio čempionatas, tad metas daugiau pakalbėti apie jaunimą. Ar dabartinė jaunoji karta smarkiai skiriasi nuo tavosios? Ar visgi vertybės vienija tos pačios?

Žinoma, vertybės, kurios svarbios – tai žmogiškumas, atsakingumas, vienas kito supratimas. Kaip gyvenime, taip žaidime. Bet šiaip neslėpsiu, kad jaunimas dabar kitoks. Va, šiandien į „trenerinę“ atėjo vienas U-20 rinktinės žaidėjas ir vadovo paklausė, ar dar liko šampūno. Mūsų laikais toks klausinėtojas būtų suvalgytas ir išvarytas (juokiasi). Apskritai net nekeldavome tokio poreikio. Buvo nuostabu turėti galimybę žaisti, neklausdavome, ką už tai gausime. Bet tai globalūs dalykai.

Kalbant apie geras savybes, dabar jaunimas drąsus, iškalbus, sąmojingas. Tokių žaidėjų laukiame, su tokiais gera dirbti. Į rinktinę visi renkasi su noru kuo geriau pasirodyti.

Dar yra nemažai nė karto nesilankiusių naujuosiuose Kauno ledo rūmuose, o gal ir ledo ritulio varžybose apskritai. Kodėl artėjantis čempionatas yra geras metas tai padaryti?

Man, o ir daugeliui tų, kuriuos pažįstu, jaunimo rungtynės žavios tuo, kad jie atiduoda labai daug savęs. Ant ledo tikrai daugiau emocijų, nei suaugusiųjų sporte. Tad mažiau išmanantiems žaidimo subtilybes tokias rungtynes stebėti yra daug įdomiau, jos gražesnės, patrauklesnės akiai. Daug žaidimo kūnu, daug klaidų ir emocingų reakcijų. Vyrai jau imasi taktikos, žaidžia atsargiau nei jaunimas, reikia mokėti įžvelgti subtilybes. Jaunimas tuo tarpu plakasi, daužosi, bėga, apžaidinėja, kiša ritulį po pačiūža – tik spėk sekti. Jie nebijo klysti, o tai vienintelis kelias į tobulėjimą.

Fotogalerija: