Legendinė lietuviško roko grupė prisikėlė, kad sukurtų garso takelį filmui
Spalio 18 d., trečiadienį, sostinės „Paviljone“ – neeilinis įvykis. Alternatyviojo roko grupės „Šiaurės kryptis“ nariai čia pristatys savo naują albumą „Ledynai“. Prieš 23 metus iširusi grupė prisikėlė tam, kad sukurtų garso takelį filmui „Senekos diena“. Kino dėka atgimusios, tačiau koncertinės veiklos atsisakiusios grupės darbą gerbėjams pristatys grupės nariai bei muzikos žinovai.
„Šiaurės kryptis“ susikūrė devintojo dešimtmečio pabaigoje, byrant sovietinei epochai. Grupės sudėtis dažnai keitėsi, tačiau kūrybai ir veiklai visą laiką vadovavo du žmonės. Tai grupės branduolys – vokalistas Kristijonas Vildžiūnas bei gitaristas Zigmantas Butautis. Jauni idealistai buvo pasiryžę atrasti savo skambesį ir nesitaikyti prie to, kaip buvo grojama šalies scenose. „Šiaurės krypties“ muziką galima būtų priskirti post punk stiliui.
1994 metais grupė išsiskirstė, išleidusi vienintelį albumą „Netiekto“ ir palikusi ryškų pėdsaką lietuviško roko istorijoje. Muzikologas Darius Užkuraitis radijo laidoje yra pasakęs: „Šiaurės kryptis“ – tai didžiausia lietuviško roko viltis ir didžiausias nusivylimas.“
„Dainų buvo sukurta daug, bet ne visos buvo įrašytos. O ir įrašytų dauguma kažkur pasimetė. Grupės finansinė situacija tais laikas buvo apgailėtina. Muzikuoti pradėjome jau po „Anties“, „Foje“ ir „BIX“. Nesustabdomai artėjo pigaus popso klestėjimo laikas, o mes grojome tik tai, kas mums patiko; bet darėme tai iš širdies“, – pasakoja K. Vildžiūnas.
Nors sakoma, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi, Kristijonas teigia, kad tai jiems pavyko. Statydamas filmą „Senekos diena“ apie stoikų filosofija besižavinčius jaunuolius ir jų grupę išardžiusį meilės trikampį, režisierius vėl pasinėrė į „Šiaurės krypties“ gyvavimo epochą. Kurti filmo garso takelį Kristijonas pakvietė Zigmantą. Vyrai išdrįso surizikuoti ir „atšildyti“ prieš 30 metų pačių įšaldytus „Ledynus“.
„Albumo dainos atskleidžia inertišką 9 dešimtmečio pabaigos atmosferą, prieš Atgimimui įsisiūbuojant. Dirbdami įrašų studijoje siekėme atkurti tą paauglystės depresyvų liūdesį, sumišusį su džiugia artėjančių permainų nuojauta. Gyvenome persmelkti jausmo, kad „Ledynai“ tuoj pradės tirpti“, – pasakoja Z. Butautis.