Legendinė Nelly Paltinienė: už ką ją mylėjo ne tik muzikai, bet ir kino bei televizijos profesionalai?

Jautė kamerą, gebėdavo jautriai perduoti dainos turinį

„Su Nelly Paltiniene susipažinau, kai ji sugrįžo iš Vokietijos į Lietuvą, 1989-tais metais. Nuo to laiko prasidėjo mūsų kūrybinis kelias ir draugystė. Režisavau jos muzikinius klipus, kurie ir šiandien yra populiarūs ir mylimi žiūrovų. Tai – „O kaip norėčiau atgalios“, „Tu ateik į pasimatymą“, „Lyg paukštė“, „Laukinės rožės“, „Atleiski, mama“, „Ave Marija“, „Vienadienė gėlė“, „Klaipėdai“ ir daugelis kitų dainų.

Patyriau daug nuostabių kūrybinių akimirkų kartu su Nelly kurdama autorines laidas „Ne vien tik retro“, „Tu ateik į pasimatymą“ ir režisuodama jos autorinius vakarus Lietuvos Televizijos studijoje su legendiniais operatoriais Algirdu Rekliu ir Jonu Gursku. Šiandien LRT archyve išlikę dešimtys įvairių bendrų mūsų sukurtų vaizdo įrašų“, – prisimena režisierė Inga Tamulevičienė.

Vienas pirmųjų Ingos ir Nelly bendrų darbų – vaizdo klipas „Ave Maria“. „Filmavome bažnyčioje. Tais laikais buvo neįprasta filmuoti šventovėse ir tai buvo nauja Lietuvoje. Taip, Nelly buvo giliai tikintis žmogus, viena iš nedaugelio dainininkių, kuri giedodavo bažnyčiose, yra giedojusi net Notre Dame katedroje. Beje, kūriniu „Ave Marija“ ji pradėdavo kiekvieną savo koncertą, dėkodama Aukščiausiąjam už galimybę būti drauge su savo klausytojais ir tą laimę, kurią patirdavo gyvendama dainoje“, – pasakoja Inga Tamulevičienė.

Kaip teigia režisierė, estrados legenda buvo puiki artistė: „Ji jautė kamerą, gebėdavo jautriai perduoti dainos turinį, giliai išgyvendama spinduliuodavo savo jausmus. Vos tik kamera įsijungdavo, ji dirbdavo su pilnu atsidavimu, taip, kaip ir scenoje, ir sakydavo: „Aš už kameros jaučiu tūkstančius Lietuvos žiūrovų, kuriuos labai myliu ir gerbiu.“ Tokia buvo Nelly... Jausminga, šilta ir labai gerbianti savo klausytojus.“

Ingos Tamulevičienės teigimu, Nelly Paltinienė filmavimų metu visuomet išliko tikra profesionale: „Juk tais laikais būdavo tikrai sudėtinga filmuoti, visai kitaip nei šiandien. Pamenu filmavimą Trakuose. Ji turėjo basa stovėti galinėje jachtos dalyje, o ten buvo gana slidu. Teko kartoti ne vieną dublį, bet Nelly nė sykio nesiskundė, vykdė visus nurodymus, o paskui ilgai juokėsi, kad bijojo įkristi į vandenį. Estrados primadona niekada nebuvo kaprizinga, buvo žemiška, labai kantri, ištverminga ir paprasta.“

Nelly buvo lietuviškos estrados etalonas

„Jau septintajame dešimtmetyje Nelly Paltinienė tapo lietuviškos estrados ikona, kuriai įrašuose akompanuodavo lengvosios muzikos orkestras. Bet kuriam estrados atlikėjui dainuoti su Nelly buvo pripažinimas. Be to, ji buvo išskirtinio grožio moteris, kuri pati sugebėjo pasirūpinti savo sceninio įvaizdžio formavimu, ir tai daugeliui diktavo laikmečio estrados madas. Susikurtą amplua ji išlaikė visą gyvenimą“, – pastebi Antanas Zakarauskas.

Jis taip pat prisimena, jog būtent Nelly Paltinienė buvo viena pirmųjų dainininkių Lietuvoje, sovietinio režimo laikotarpiu ir Nepriklausomybės metais atlikusių ne tik lietuvių kompozitorių, bet ir Vakarų Europos autorių dainas, kurioms buvo parašyti lietuviški tekstai: „Įsivaizduokite, tai, kas ilgus metus buvo draudžiama, tapo prieinama paprastam žmogui. Ir čia – labai svarbus jos indėlis į lengvosios muzikos istoriją.“

Anot operos solisto, estrados ikona turėjo unikalų balso tembrą, o taip pat buvo įvaldžiusi gan tvirtą dainavimo techniką: „Ji ne tik turėjo Dievo dovaną, bet ir mokėjo teisingai naudotis savo instrumentu. Ji pasirinkdavo tokius kūrinius, kurie nedraskė balso. Sakoma, jeigu dainininkas teisingai naudoja kvėpavimą, balso raumenis ir balso klostes, tai balsas ilgai tarnauja. Tai ir yra paslaptis, kodėl ilgus dešimtmečius ji dainavo be jokio vargo.“ 

Išskirtinis Nelly bruožas – betarpiškas nuoširdumas

Antanas Zakarauskas vis dar ryškiai prisimena 2014 metus, kai televizinio projekto metu su Nelly Paltiniene duetu atliko gerai visiems žinomą dainą – „Tu ateik į pasimatymą“, kurią iki tol ji dainuodavo tik su savo scenos partneriu, amžiną atilsį Eugenijumi Ivanausku.

„Prieš pasirodymą ji labai pergyveno, sakė: „Mes turime gerai parepetuoti kelis sykius. Aš noriu, kad šis kūrinys skambėtų išskirtinai.“ Ji atsakingai ruošėsi, kiekvieną niuansą, pirštelio pajudėjimą apgalvojo. Ir jeigu paskaičiuosime, tada jai buvo 85-eri metai, o scenoje ji stovėjo su aukštakulniais, ilga suknele, gera nuotaika, šypsena, gyveno ir kvėpavo muzika“, – pasakoja Antanas Zakarauskas.

„Manau, kad esminis Nelly bruožas buvo tas betarpiškas nuoširdumas, jautrumas, šiluma, kurią ji scenoje išreiškė per muziką, ir tai traukė minias žmonių. Jeigu artistas sugeba užsiauginti tokią didelę klausytojų auditoriją, išlikti scenoje metų metus bei atlikti savo muziką taip, kad ji pasiektų žmonių širdis, čia, manau, ir yra pats didžiausias talentas. Man buvo garbė su ja susipažinti, ir tikiu, kad žmonių atmintyje Nelly išliks tikrai ilgam“, – įsitikinęs operos solistas.

Nelly sakydavo: „Kai aš išeinu į sceną, aš gyvenu“

Inga Tamulevičienės taip pat dalinasi jautriais prisiminimais. Vienas labiausiai jai įsiminusių bendro darbo su Nelly epizodų – išvyka į Kernavę.

„Kadangi ši vietovė vaizdinga, čia turėjome nufilmuoti vieną jos vaizdo klipą. Pakeliui užsukome į Kernavės bažnyčią, Nelly visada užeidavo į bažnyčias. Bažnyčioje buvęs kunigas pažino ją ir priėjo pasisveikinti. Mes ilgai ir maloniai bendravome. Kunigas pakvietė mus pasilikti pietų, bet mandagiai padėkoję atsisakėme ir nuskubėjome į filmavimą, tačiau galiausiai tą dieną vaizdo klipas taip ir nebuvo nufilmuotas, nes išsikrovė baterijos. Tuomet ir supratome, kad tai, visgi, buvo ženklas iš aukščiau – gal reikėjo dar ilgiau pabendrauti su kunigu“, – prisimena Inga Tamulevičienė.

Pokalbio pabaigoje ji išreiškė gilų liūdesį. „Publika Nelly labai mylėjo. Dainuodama ji atiduodavo visą save. Ji sakydavo: „Kai aš išeinu į sceną, aš gyvenu.“ Koncertuoti eidavo net ir sirgdama, jai buvo brangus kiekvienas žiūrovas atėjęs į susitikimą su dainininke ir jos iš širdies besiliejančiomis dainomis. Svarbiausia, kad ji buvo labai atviros širdies žmogus. Šiandien man be galo liūdna, kad jos nebėra. Kaip ir daugelis ją pažinojusių, labai jos ilgėsiuos. Tegieda jai angelų choras „AVE MARIJA“, – sako režisierė.