Legendinė sveikatos laidų vedėja Irena Pivoriūnienė: „Dar tikrai nenoriu į pensiją“

Už 40 metų darbo televizijoje – sveikos gyvensenos ambasadorės titulas ir padėkos iš kolegų gydytojų, laidos komandos, net iš sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Visi sveikinimai mane labai sujaudino. Turiu nuostabią laidos komandą su prodiusere Vaida Skaisgire priešakyje, jie manimi labai rūpinasi ir lepina. Tos padėkos buvo tarsi patvirtinimas, kad dirbta prasmingai. Su ministru A. Veryga mes – bičiuliai apie 15 metų. Esu jo ambasadorė, atsakinga už sveiką gyvenseną. Ministras žino ir mano, ir mūsų laidos poziciją, ją vertina, nes mes skatiname gyventi sveikiau, laidoje visada skamba tik teigiami žodžiai – juk kiekviena neigiama emocija, kaip ir blogas žodis, parašytas komentaras, trumpina gyvenimą.

Jau daug metų stengiamės protinti žiūrovus, kaip saugoti brangiausią turtą – sveikatą. Man ypač patinka rubrika „Ačiū, daktare“. Būna, žmonės skambina ir klausia, kaip padėkoti juos išgelbėjusiems gydytojams. Sakau, atvažiuokite į televiziją. Ir atvyksta. Nėra didesnės padėkos nei žodžiai „Ačiū už tai, kad esu“. Medikai dirba labai sunkų darbą, todėl juos pagrįstai vadina dievais baltais chalatais. Ir per COVID-19 pandemiją jie nesitraukė iš fronto linijų, rizikuodami užsikrėsti atliko šventą pareigą.

Jei neklystu, per karantiną jūs irgi nesitraukėte iš eterio – atlaikėte fronto linijas. Nejautėte baimės?

Laidas kūrėme, filmavimai vyko visu tempu ir per tragiškus sausio 13-osios įvykius (kalbinome nukentėjusiuosius, sužeistuosius, stengėmės įkvėpti dvasią), ir per šią pandemiją. Taigi karantino praktiškai net nepastebėjau. Buvo svarbu suteikti patikimą informaciją apie tai, kas ir kaip, – juk susidūrėme su nežinomu virusu. O nežinomybė gimdo baimę, įtampą – jos yra didžiausi mūsų imuninės sistemos priešai: kuo daugiau bijome, stresuojame, tuo neatsparesni tampame virusams ir ligoms.

Žinoma, saugojausi: vaikščiodavau užsidėjusi kaukę, dažnai dezinfekuodavausi rankas. Tačiau nebuvo jokios baimės. Kai kurie paniškai išsigando ir nosies į lauką nekišdavo, duris praverti bijodavo, o aš sakydavau: nors iki parko nueikite pasivaikščioti, ten, kur žmonių nėra, per atstumą, nes nesveika tūnoti aklinai užsidarius langus. Kas būtų, jeigu visi pabūgtų ir neitų į darbus, tarkime, slaugutės? Ligoninių darbas būtų paralyžiuotas: kas valgyti ligoniams atneštų, padėtų juos perrengti, patalynę pakeistų?

Nereikia sutirštinti spalvų. Dėl kitų ligų ir priežasčių, remiantis statistika, Lietuvoje kasmet miršta 38–40 tūkst. žmonių, per dieną – apie 100. Nereikia užmiršti to, jog koronavirusas – ne vienintelė liga. Nuo jo mirė gerokai mažiau žmonių nei nuo tam tikrų kitų ligų.

Daugelis per karantiną apimti panikos puolė maišais pirkti vaistų...

Žmonės pernelyg piktnaudžiauja vaistais. Kūrėme laidą, teko domėtis tuo ir net plaukai šiaušėsi, kai išgirdome, kad vien 2019 m. į vaistines pasenusių medikamentų sunešta net 20 tonų. Jau nekalbu apie tai, kiek maisto papildų atsidūrė sąvartynuose (jų vaistinės nepriima utilizuoti). Kokiais maišais kompensuojamųjų medikamentų išmetama – juk nekainuoja, pigu, valstybė apmoka.

Kai kurie keiksnojo valdžią dėl to, kad pas gydytojus patekti negalėjo...

Suprantu, kai tikrai rimti atvejai, būtina skubi medikų pagalba, tačiau nemažai žmonių poliklinikų duris dar prieš karantiną varstė be rimtų priežasčių: praleisti laiką, išsikalbėti su tais, kurie laukia eilėse, kokį receptą gauti. Pasakysiu taip: kasmet diagnozuojama apie 18 tūkst. naujų onkologinių atvejų, daugeliui – 3–4 stadijos vėžys. Vadinasi, tokiais atvejais liga buvo progresavusi jau seniai, dar prieš paplintant koronavirusui.

Daugelis žmonių nepasinaudoja valstybės apmokamomis sveikatos patikros programomis, o profilaktika juk padeda išvengti sunkių ligų ir komplikacijų. Pavyzdžiui, mirtingumas nuo gimdos kaklelio vėžio – vienas didžiausių, bet, jei ši liga diagnozuojama ankstyvos stadijos, gali būti sėkmingai išgydoma. Būna, žmonės teisinasi, kad, pavyzdžiui, vitamino D, kuris labai svarbus organizmo funkcijoms, tyrimas kainuoja net 12 eurų, brangu. Kai paklausi, kiek moka kiekvieną mėnesį už manikiūrą, sako, po 20 eurų. Grožiui negaila, sveikatai pataupo. Požiūrio reikalas.

Vesdama laidas apie sveikatą įprasminate ir savo kaip medikės pašaukimą?

Pamenu, kažkada perskaičiau Pasaulio sveikatos organizacijos straipsnį apie tai, kad televizija gali išgelbėti žmonių gyvybes. Iš pradžių nesusiejau, kuo čia dėta televizija. Kai pradėjau vesti laidas apie sveikatą, supratau, jog informacija, kuri suteikiama žiūrovams, gali kam nors padėti nesusirgti. Kai stojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, per pokalbį manęs paklausė, kodėl renkuosi gydytojo profesiją. Atsakiau, kad noriu žmones apsaugoti nuo ligų. Savo pažadą tesiu jau 40 metų dirbdama televizijoje.

Gydyti žmones, pasirodo, galima ir ne ligoninėse ar poliklinikose (šypsosi). Yra daug klastingų ligų, kurių įmanoma išvengti laiku pasitikrinus sveikatą. Jeigu paskatiname žmones po laidos nueiti pasitikrinti profilaktiškai ar atkreipti dėmesį į simptomus, labiau pasirūpinti sveikata, tai – didžiulis laimėjimas. 

O kaip jūs pati rūpinatės savo sveikata? Į jus žiūrint panašu, kad esate atradusi jaunystės eliksyrą...

Jokių eliksyrų nėra (šypsosi). Gal tai genai, likimas, mylimas darbas. Daugelis nori kuo greičiau į pensiją, o aš, priešingai – noriu dirbti, bendrauti, būti naudinga. Kartais man sako: „Ar negalėtum, Irena, lėčiau eiti? Nespėju su tavimi.“ Toks jau mano temperamentas, tokia prigimtis. Aš nemoku vaikščioti ramiai – lėkte lekiu.

Mano ir cholesterolis, ir cukraus kiekis, ir kraujospūdis yra tobuli, idealūs. Neturiu kompensuojamųjų vaistų knygelės, nes man jos nereikia. Kartais pasitaiko nebent nuo galvos skausmo kokią tabletę išgerti – juk darbas įtemptas, kai ruošiuosi laidai, jaučiuosi labai atsakinga už kiekvieną žodį. Visko būna: ir pavargstu, ir emociškai persitempiu, nes esu labai jautri. Tiesa, jaunystėje turėjau bėdų dėl sveikatos – buvau paveldėjusi sunkią virškinimo trakto ligą, bet gydytojai stebukladariai išvadavo iš jos.

Kai studijavau mediciną, beveik visą laiką leisdavau prie knygų – daug mokiausi, todėl vargino ir nugaros skausmai. Pamenu, kai gydytojas pamatė mano stuburo nuotrauką, paklausė: „Čia jūsų ar močiutės?“ Supratau, kad padėtis bloga.

Ir koks receptas padėjo atsikratyti negalavimų?

Vienas gydytojas patarė mankštintis, stiprinti raumenis. Nuo tada šventai įpratau atlikti tinginio mankštą. Turiu kompleksą pratimų, kuriuos ir dabar atlieku vos atsibudusi, dar neišlipusi iš lovos.

Mano valgiaraštyje vyrauja žuvų produktai. Nesu vegetarė, bet mėsos man gali ir nebūti. Tačiau visada įsiklausau į organizmą, į tai, ko jis nori. Jis labai friendnas, nes visada pasako „stop“. Nėra didesnio pasityčiojimo kaip tas, kai mėgaujantis kokiu patiekalu organizmas staiga praneša: „Gana.“ Ir šventa – šaukštą dedu į šoną.

Geriausi mano treniruokliai, sporto salė, energijos užtaisai – vaikščiojimas, lipimas laiptais, muzika ir šokiai. Tai atstoja vitaminą C ir suteikia pliūpsnį gerų emocijų.

Sakoma, muzika, menas gali išgelbėti pasaulį. Pasirodo, ir sveikatina.

Mūsų psichologinė būsena lemia viso organizmo veiklą, taigi ne veltui sakoma, kad visos ligos – nuo nervų. Dabar dėkoju mamai, vaikystėje griežtai raginusiai lankyti muzikos mokyklą, – muzika tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Ypač pamėgau klasiką.

Tobula ligų profilaktika – šokiai. Geriausiai stuburą „išvalo“, pramankština  tango žingsneliai, taip pat linijiniai šokiai. Muzikos garsai, judesys – idealus duetas. Labai mėgstu šokti – ne mažiau nei puoštis (šypsosi). Kažkada esu lankiusi pramoginius šokius, dar pamenu žingsnelius.

Na, jei prakalbome apie moteriškas silpnybes, tai išduokite visas.

Man pasisekė, nes mano darbas pildo visas mano silpnybes: mėgstu pasipuošti, kad plaukai būtų sutvarkyti – sau patikti, o prieš kiekvieną laidą mane pagrimuoja, sušukuoja, parenka aprangą. Kūrybinė grupė mane labai lepina. Grimerė yra sakiusi, kad esu gera klientė, nes yra iš ko ką nors padaryti (juokiasi).

O kasdien, kai nesirodau eteryje, geriausias mano stilistas būna veidrodis: pasižiūriu, ir jis parodo, ką pabrėžti, paslėpti. Jau atsisakiau suknelių be rankovių, nes oda vis tiek išduoda amžių. Na, bet juk močiutė esu (anūkėlei jau 7 mėnesiai), tai nėra ko norėti per daug (juokiasi).

Esate pozityvus žmogus, įkvepiantis kitus...

Yra žmonių, kurie ilgina kitų gyvenimus, ir yra tokių, kurie trumpina. Kartą kalbėjomės su kunigu Algirdu Toliatu. Jis pažymėjo tai, kad blogi komentarai, žeidžiantys žodžiai yra viena savižudybių (papildyčiau – ir ligų) priežasčių. Prieš smerkiant kitus pirmiausia reikia nueiti tuos pačius kelius jų nuplėšytais batais.

Yra toks stiklinės vandens fenomenas. Kiekvienas turime savo stiklinę. Lašas po lašo, ir niekada nežinai, kada įkapsės tas paskutinis. Kartais  užtenka vieno blogo, žeidžiančio žodžio, kad jis perpildytų tą stiklinę, ir kažkas vieną dieną pasakytų: „Daugiau nebegaliu.“ Remiantis statistika, kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo žmogus, per metus – 800 tūkst., Lietuvoje – apie 1200. Taigi visiems linkėčiau kuo dažniau prisiminti ir nebijoti ištarti tris stebuklingus žodžius: „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“.