Legendinės grupės „Bitės“ įkūrėja J.V.R.Dineikaitė: „Išradau senti neleidžiančias „dzin“ tabletes“

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

„Tuo metu cenzoriai net nenutuokė, kokia muzika yra rokas, jie bijojo maištingo turinio, bet ne paties muzikos žanro. Atrodėme rimtos panelės, nerūkančios, negeriančios, scenoje daug netriukšmaujančios, kuriančios kai ką gražaus“, – pasakoja grupės „Bitės“ steigėja ir siela, lietuviškąja Suzi Quatro tebevadinama Jūratė Viktorija Rita Dineikaitė. 

„Bitės“ pirmosios įšoko į kelnes, tarybinėje visuomenėje tai atrodė taip pat nepadoru, kaip ir mini sijonai, kurių ilgį, tiksliau, trumpumą virš kelių, viešai matuodavo centimetrais. Tada net tuometiniame Lenino (dabar Gedimino) prospekte nesutikdavai moters, mūvinčios kelnes. „Bitės“ drąsiai paėmė į rankas elektrines gitaras, tais laikais laikytas ilgaplaukių valkatų instrumentu, sėdo prie klavišinių, mušamųjų, grojo kitais vyriškais instrumentais ir žavėjo publiką naujoviškomis dainomis. 

Į Jūratę Viktoriją Ritą Dineikaitę, visų vadinamą pirmuoju vardu, neįmanoma kreiptis „ponia“, juo labiau – „močiute“. Na, nebent „roko močiute“ – pankiškai susitaršiusiais plaukais, linksma, lyg saulės spindulėlis. Išgyvenusi sunkumų, skaudžių netekčių, vos prieš kelis mėnesius ištvėrusi sudėtingiausią operaciją, ji lyg feniksas prisikelia iš visų negandų. 

Ir nepaiso, kad gegužę buvo 84-asis gimtadienis. „Manęs negąsdina senatvė – nei pats žodis, nei amžius. Man – dzin. Aš išradau gydančias ir senti neleidžiančias dzin tabletes! Man nieko neskauda, puikiai jaučiuosi, randas po operacijos greitai užgijo, galėčiau lėkti bėgti, scenoje šokti, deja, regėjimas visai nusilpęs, matau tik šešėlius, turiu regėjimo negalią...“ 

PAŠĖLĘS VAIKAS

„Visiems kildavo klausimas: kodėl būdama trisdešimties viską mečiau, simfoninį orkestrą išmainiau į roko grupę, o smuiką – į bosinę gitarą. Žmogus turi atrasti save. Aš atradau ir buvau tokia laiminga! Gal dėl to ir mano būdas lig šiol išliko toks jaunatviškas? Matyt, aš gimiau lengvajai muzikai, toks mano charakteris nuo pat vaikystės. Jau trejų, per radiją išgirdusi Antaną Šabaniauską, traukdavau jo dainas, o penkerių, dar nepažinodama natų, iš klausos pianinu skambindavau „Paskutinį sekmadienį“ ir „Tango Notturno“. Ėjau iš proto, kai Danielius Pomerancas grieždavo tango, buvau pamišusi dėl Šabaniausko muzikos! Kaune maža būdama vis bėgdavau prie restoranų, kur jie grodavo, prie lango pasiklausyti. Iš tėvo daug paveldėjau – ir humorą, ir optimizmą.“

Jūratės tėvas – aktorius ir režisierius Viktoras Dineika (1900–1968) – garsėjo dramatiniais vaidmenimis, tačiau 1924-aisiais subūrė muzikinį kvartetą, kurio humoristinę pakraipą atspindi smagus pavadinimas „Dzimdzi-drimzi“, ir dvejus metus gastroliavo po Amerikos lietuvių kolonijas. Grįžęs į Kauno teatrą nenurimo: su keliais draugais laikinosios sostinės „Radiofone“ įsteigė estradinę grupę „Linksmieji broliai“. 

Vartydama senovines nuotraukas Jūratė pasakoja ir apie mamą, buvusią bajoraitę Sofiją Kirkylaitę (1895–1981): „Aristokratiškai auklėta mama grojo pianinu, dailės mokėsi pas patį Mstislavą Dobužinskį, bet vėliau gimė trys dukros, aš – jauniausia, prasidėjo komunistinė okupacija, karas. Buvau pašėlęs vaikas, po pamokų dūkdavau, žaisdavau kvadratą, namo grįždavau kruvinais keliais – juokiuosi, matyt, tėvelis trečio sūnaus norėjo. 

Namuose buvome auklėjamos ir aristokratiškai, ir demokratiškai. Seserys dar prieš karą pradėjo mokytis skambinti pianinu. Esu nepaprastai dėkinga mamai, kad pamačiusi, jog iš klausos skambinu, per karą ji man muzikos mokytoją nusamdė! Net nežinau, kaip jai atsimokėdavo, – juk badavome. „Ką žinai, kiek truks tas karas, o jam pasibaigus tau bus per vėlu pradėti mokytis“, – sakydavo.“  

SMUIKININKĖS KARJERA

1947-aisiais, prisimena Jūratė, Maskvos konservatorijos garsaus smuikininko Davido Oistracho klasės absolventas Aleksandras Livontas gavo paskyrimą dėstyti Kauno konservatorijoje: „Mūsų butas Laisvės alėjoje buvo didelis – penki kambariai, tad jis su žmona ir uošve apsigyveno pas mus. Buvau vienuolikos, skambinu pianinu, bet jis mane įkalbinėja imti smuiką: „Pianinas? Kas antras pianistas! O smuikininkų mažai.“ Ir suviliojo.“

Vėliau šeima išsikėlė į Vilnių. Tuo metu, kai Jūratė neakivaizdžiai baigė tuometinės konservatorijos, dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, pirmą kursą, žydams buvo leista emigruoti iš Sovietų Sąjungos, taip išvyko daug muzikantų ir filharmonijos simfoniniame orkestre atsilaisvino vietų. Jo vadovas Balys Dvarionas paprašė konservatorijos studentų papildyti orkestrą. Tarp jų buvo ir Jūratė: „Dvarionas mus su būsimu vyru smuikininku Ričardu Bagdonu susodino prie vieno pulto ir supiršo – 1965-aisiais susituokėme, jis tapo mūsų pirmagimio Ario krikšto tėvu.“

BOSINĖ GITARA VIETOJ SMUIKO

Griežimas smuiku simfoniniame orkestre tik kuriam laikui sutramdė Jūratės temperamentą – po vieno pokalbio su drauge jis prasiveržė lyg vulkanas. „Ką tik pradėjo veikti Respublikiniai profsąjungų kultūros rūmai, – prisimena Jūratė. – Tuo metu ten viskas tik steigėsi: rateliai, būreliai, chorai, šokių kolektyvai. Rūmų meno vadovas Ričardas Savickas mano draugei prasitarė: „Svajonė būtų sukurti ką nors panašaus kaip filme „Džiaze tik merginos“ su Marilyn Monroe – merginų ansamblį.“ Draugė sako: „Pažįstu tokią pamišėlę, bet ji simfoniniame orkestre groja.“ Grįžusi papasakojo, o man tik to ir reikėjo!

Per „Amerikos balsą“ buvau prisiklausiusi bigbito grupių, „The Beatles“ – beje, juos Sovietų Sąjungoje per radiją kartais paleisdavo, pasiekdavo mus ir lenkų rokerių „Czerwone Gitary“ įrašai. Vėliau Mato Šalčiaus sūnus Almus iš JAV man atsiuntė bitlų dainų natas, siųsdavo plokšteles, viena pirmųjų Lietuvoje iš jo gavau roko operos „Jesus Christ Superstar“ diskus. 

Klausiausi, siurbiau tą muziką – elektrinių gitarų, kurios skambesiui suteikia visai kitą spalvą, būgnų ritmų ir emocijų! Net pradėjau mokytis skambinti akustine gitara, kartais pasvajodavau ir apie bosinę. Smuikininkui viskas aišku: apverstas smuikas – ta pati bosinė gitara, taigi savaitė – ir išmoksti groti! Ši muzika man buvo prie širdies, tiesiog pamišau, kaip norėjau, bet tai buvo tik svajonė.“

Svajonė, kuri atsitiktinai išsipildė. Tai atrodė išties labai drąsus žingsnis – prestižinį filharmonijos simfoninį orkestrą iškeisti į roko grupę! „Kaip reagavo tėvai? Šeimoje buvo visiška laisvė: nori – grok, nenori – negrok, gali net muzikos mokyklą mesti. Klausydamasi mano griežimo mama sakydavo: „Ne žydė, nieko iš tavęs nebus.“ Atseit per mažai dirbu. Išties buvau tinginė, viską pasiekiau vien gabumais. Vyro reakcija, kad iš simfoninio orkestro išeinu į rokerišką nežinią, buvo puiki! Jis pats tuo metu taip pat perėjo į Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestrą.“ 

PAMIŠUSIOS DĖL ROKO 

1965-ųjų pabaigoje Profsąjungų rūmuose pradėta kurti grupė: surengta merginų atranka, ieškota repertuaro. „Per penkias sekundes sugalvojau pavadinimą: „Bitės“! – juokiasi Jūratė. – Toks trumpas žodelis, o kiek jame prasmių: bigbitas, bitlai, gražus lietuviškas žodis, nusakantis, kad tai – darbščių merginų grupė!“ 

Tas „Bičių“ avilys nelengvai lipdėsi. „Kol neturėjome klavišininkės, apie bosinę gitarą tik pasvajodavau. Visuomet dejuodavau, kad vyrai nesupranta, kas yra panelių ansamblis, – ištekėjo, pradėjo lauktis vaiko ir baigta su grupe. Vaikinams paprasta: žmonos gimdo, vyrai groja. Dėl šeimyninių priežasčių viena po kitos išėjo mano būgnininkės ir dvi kontrabosininkės, kurios turėjo groti bosinėmis gitaromis. Pagaliau galėjau pati imtis šio instrumento. Keitėsi ir solistės, todėl nuolat dainuodavau. Bet pati, 1967-aisiais gimus sūnui Ariui, karjeros nenutraukiau.

Pagaliau po daugelio atėjimų ir nutekėjimų „Bičių“ roko grupė susicementavo. „Didysis mūsų stebuklas buvo saksofonininkė Česlava Vaišnytė. Kadangi man reikėjo ritminės gitaros, Česė greit ją įvaldė – pamokas tikrąja prasme krauju aplaistė: kruvinais pirštais grodavo. Ji irgi buvo pamišusi dėl roko. Pusiau lenkaitė Česė gerai mokėjo lenkų kalbą, turėjo gražų balsą – nuostabiai dainavo „Czerwone Gitary“ repertuarą. Agnė Šimkutė – rašytojo Jono Šimkaus dukra – atėjusi į mūsų grupę pianiną iškeitė į solinę gitarą. Muzikos niekad nesimokiusią Aušrą Juknevičiūtę pasirinkau dėl didelio noro ir entuziazmo groti – pasodinau prie būgnų. Fortepijonu skambinanti Irina Andrejeva mane pakeitė prie klavišų. Vėliau prie mūsų penketuko prisidėjo menininkė iš Rygos Liuda Sonatina – ji įvaldė bosinę ir ritminę gitaras.“   

Merginoms teko gerokai palaukti, kol rūmai po truputį supirko reikiamus instrumentus ir garso aparatūrą. Grupės steigėja, bosistė ir vokalistė „Bičių“ gimimo diena laiko 1966-ųjų birželio 16-ąją, kai pirmą kartą pasirodė viešai: „Pirmieji pasirodymai nebuvo soliniai, tik keli išstojimai bendruose koncertuose, grodavome ir per šokius. Iš pradžių scenoje jautėmės susikausčiusios, pamenu, kaip kompozitorius Vygandas Telksnys kartą mestelėjo: „Jos stovi kaip davatkos.“ Dabar juokas ima.“

MERGINA SU KONTRABOSU

Prie „Bičių“ grupės kurį laiką buvo prisijungusi garsios menininkės Nomedos ir žurnalistės Rusnės Marčėnaičių mama Viktorija Kalnietytė-Marčėnienė. Viena dėl šeimyninių aplinkybių grupę palikusi muzikantė į savo vietą pasiūlė iš konservatorijos pažįstamą Viktoriją. „Konservatorijoje studijavau kontrabosą, – prisimena ji. – Vaikystėje mama norėjo, kad muzikuočiau, bet baiminantis represijų ir tremties dažnai tekdavo viską mesti. Mama buvo mokytoja, tėvas – nepriklausomos Lietuvos karininkas, vėliau – partizanas, todėl mus ir persekiojo. Kai apsigyvenome Tauragėje ir mamai pasiūlė, kad mokyčiausi griežti kontrabosu, buvau dvylikos. Vėliau paauglystėje vargonaudavau Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčioje.“ 

Muzikiniais gabumais apdovanotai Viktorijai trečiame konservatorijos kurse pasiūlė dirbti jaunimo pamėgtos kavinės-skaityklos „Pelėda“ vedėja: „Iš studijų pažįstamas Viačeslavas Ganelinas apie 1964-uosius subūrė savo pirmąjį džiazo trio su Grigorijumi Talasu ir Aleksandru Melniku. Jie repetuodavo sandėliuke, grodavo ir pačioje kavinėje – taip jis pradėjo karjerą, o aš – pažintį su džiazu. Žinoma, per „Amerikos balsą“ klausiausi ir vakarietiško roko.“ 

Prisijungusi prie „Bičių“ Viktorija, Jūratės greitai pamokyta, stojo su bosine gitara. Ir prasidėjo repeticijos, pasirodymai kolūkiuose, kariniuose daliniuose, vyriausybiniai koncertai. „Prieš pasirodymus taip jaudindavausi, kad batuose pirštai judėdavo.“ Kartais į repeticijas iš Kauno atsiveždavo ir mažutę Nomedą. Ponia Viktorija su „Bitėmis“ atsisveikino prieš grupei pradedant groti „Erfurto“ restorane: „Su Jūrate dar ilgai susirašinėjome, paskui bendravimas nutrūko – nebebuvo kada, dirbau du darbus. Bet muzikos neapleidau ilgus metus...“

ĮTIKTI CENZORIAMS

Formuoti repertuarą Jūratei nebuvo paprasta: šiais laikais sunku įsivaizduoti sovietinę cenzūrą, neleisdavusią dainuoti, ką nori, – kiekvienas kūrinys, kiekvienas žodis, melodija, ritmas turėjo būti suderinti ir patvirtinti. Be to, daug griežčiau nei pačioje Rusijoje, mat pasistengdavo vietiniai Lietuvos cenzoriai. 

„Mes labai norėjome groti draudžiamą roką, o ne sovietinę estradą. Nebuvau kovotoja, kaip to laiko pogrindinių roko grupių vaikinai, man svarbiausia buvo groti, išlaikyti „Bites“ nesuvalgytas. Ir vis tiek mano kūrybą persmelkė tyli, nomenklatūros nesugaunama protesto nuotaika. Pradėjau gudrauti: imdavau cenzorių patvirtintus ir publikuotus lietuvių poetų eilėraščius, kurių prasmė – daugiasluoksnė, ir kurdavau dainas. Arba roko ritmu aranžuodavau lietuvių liaudies dainas. Taip sukurdavau ausies nerėžiantį repertuarą, tik savo bosine gitara leisdavausi į roko pasažus.“

Jūratė pasakoja, kad kol „Bitės“ priklausė Profsąjungų rūmams, Vilnius jų beveik nematydavo, nes Koncertų ir sporto rūmų dar nebuvo, o filharmonijoje pasirodydavo tik jai priklausantys estradiniai ansambliai: „Grodavome vyriausybiniuose koncertuose, mūsų klausydavosi Antanas Sniečkus, Petras Griškevičius, kultūros ministras Lionginas Šepetys, jie mėgdavo užsienio delegacijoms parodyti, kad Sovietų Lietuvoje rokas leidžiamas ir net yra merginų grupė. Gastrolių išsiųsdavo į kolūkius arba karinius dalinius.“

1971-aisiais buvo kuriamas dokumentinis filmas „Lietuvos menininkai“: „Giedrė Kaukaitė, Virgilijus Noreika, vargonininkas Leopoldas Digrys, kitos iškilios asmenybės, chorai „Varpas“ bei „Ąžuoliukas“ ir staiga tokių menininkų koncertą dviem kūriniais užbaigia „Bitės“! Jis buvo platinamas 75 užsienio šalyse, o Lietuvoje parodytas tik mums. Mus filmavo „Gintaro“ restorane 1971-ųjų birželio 27-ąją, o rugpjūčio 11 dieną man gimė dukra Jorė! Niekas net nepastebėjo, kad laukiuosi: švarkelis prasegtas, gitara ant pilvo – nieko nesimatė.“   

Į „ERFURTĄ“

Kai 1972 metais duris atvėrė sovietinei nomenklatūrai ir užsienio svečiams skirtas restoranas ir naktinis baras „Erfurtas“, Estradinių orkestrų ir ansamblių susivienijimas pasiūlė jame groti „Bitėms“. „Mums leido tris dienas pagalvoti, kitaip, sakė, paims vyrukus. Nors vyrų muzikantų restoranai bijojo – su jais nuolat kildavo bėdų dėl alkoholio. Aišku, kad dirbti „Erfurte“ buvo nuostabi galimybė: pirmiausia prestižinis restoranas turėjo pačią geriausią garso aparatūrą ir instrumentus; antra – išskirtinė publika. Juk iki tol mus matydavo tik vyriausybė, kolūkiečiai ir kareiviai. Manėme, bernai, sužinoję, kad mus pakvietė, iš pavydo primuš!

Grupės merginos buvo laisvos, netekėjusios, o man reikėjo vyro leidimo – ar sutiks vakarais būti su vaikais. Jis neprieštaravo: Jorės ir Ario į darželį neleidome, aš visą dieną namie, prie puodų, darbas – tik nuo 19 valandos, alga didelė. Palyginkite: kaip simfoninio orkestro pirmoji smuikininkė gaudavau 90 rublių, o „Erfurte“ kaip muzikantė ir grupės vadovė – 240! Ričardas tuo metu grojo Lietuvos televizijos orkestre: repeticijos, įrašai vykdavo dienomis – iki TV programos tiesioginio eterio, o vakarais grįždavo namo ir devintą suguldydavo vaikus. 

Taip septynerius metus nuo 1972-ųjų spalio grodamos „Erfurto“ restorane svieto nematėme: kiekvieną vakarą, išskyrus trečiadienius, kai restorane būdavo išeiginė, po keturias valandas koncertuodavome. Laisvą dieną vyrą paleisdavau į teatrus, koncertus ir likdavau su vaikais. Repetuoti galėdavome tik sekmadienio rytais, kol restoranas uždarytas, nes vakarais – vėl koncertai. Grupės panelės dienomis dirbdavo kitose įstaigose, vakarais koncertuodavo – laisvų dienų joms visai nelikdavo. Nespėjome išmokti nei rūkyti, nei gerti, dvi iš mūsų net neištekėjo, nes nebuvo laiko eiti į pasimatymus.“ 

CIRKAS IR KURIOZAI

Merginos dirbo viename prestižiškiausių aštuntojo dešimtmečio pradžios Lietuvos restoranų, tačiau linksmintis neturėjo kada: „Mus nuolat tikrindavo, pats kultūros ministras ateidavo, privalėdavome kas tris mėnesius į programą įtraukti bent 10 naujų kūrinių! Repertuaras buvo platus – nuo mano kūrybos iki roko stiliumi aranžuotų liaudies dainų, įtraukdavau populiarias ir neuždraustas užsienio dainas, orkestruotus klasikinius ir populiarius šokius, net operų arijas, klasikinius kūrinius ar baleto muziką perdirbdavau roko stiliumi! Reikėjo daug dainų sukurti, aranžuoti, rašyti orkestruotes, o aš kurį laiką namuose neturėjau pianino. Ruošdavau pietus ir tuo pat metu virtuvėje prie stalo gaidas rašydavau. Vakare paduodavau Česei jos saksofono partijos orkestruotę, o ji šūktelėdavo: „Jūratė vėl kotletus kepė!“ – visos natos nuo keptuvės apsitaškiusios riebalais...“   

Per savo pasirodymus „Bitės“ stebindavo publiką: „Aš imu tai smuiką, tai bosinę gitarą, tai uždainuoju, vokalistė Česė – tai saksofoną, tai ritminę gitarą, mus tuo metu pavaduoja Liuda Sonatina – tai bosine vietoj manęs groja, tai ritmine gitara vietoj Česės. O vėliau prisijungusi Elenutė Kupčiūnaitė, kuri tada konservatorijoje studijavo valtorną (tokį vyrišką instrumentą!), staiga atsistoja nuo sintezatoriaus ir ima valtorna groti bliuzą! Ir taip cirkas, kad panelės groja, o čia dar instrumentus keičia!“

Būdavo ir smagių kuriozų. Jūratė, apdovanota gera klausa, greitai išmoko vokiškų šlagerių. Juokiasi, kad nieko nesuprasdama kaip papūga juos dainavo taip tobulai, jog po koncerto priėjęs vokietis ją užkalbino. „Aš dar karo metais buvau išmokyta vokiškai atsakyti: „Ich verstehe nicht“ – nieko nesuprantu, tai jis ir pasišalino.“ Panašiai Jūratei nutiko ir kitą kartą. Ji tobulai prancūziškai atliko Mireille Mathieu dainą. Priėjusi prancūzė pradėjo kalbinti prancūziškai ir sutrikusi Jūratė vokiškai atsakė nesuprantanti, tad moteris pradėjo ją šnekinti... vokiškai!

„Erfurte“ viešėjo lenkų delegacija su pirmuoju sekretoriumi Edwardu Giereku priešakyje ir taip susižavėjo „Bitėmis“, kad kitą vakarą po „Erfurto“ programos merginos buvo pakviestos jiems groti naktiniame senamiesčio bare „Laumė“: „Iki paryčių muzikavome, Mikalojaus Noviko „Tango“ dainavau gal 24 kartus! Lenkai labai mėgsta tango.“     

Jau legenda tapo anekdotinė situacija, kai prieš Naujųjų sutikimą Jūratė sugalvojo, kad „Bitės“ turi persirengti vyrais. Merginos susigraibė vyriškų drabužių, ilgus plaukus paslėpė po kepurėmis, užsidėjo karnavalinius akinius su pritvirtina nosimi bei vešliais ūsais ir išėjo į sceną. Pradėjusios groti pamatė, kad prie įėjimo į restorano salę kaukazietiškos išvaizdos vyrai sukėlė skandalą. Paskui staiga viskas nutilo, juos pasodino prie staliuko šalia scenos. Pasirodo, Tbilisyje buvo reklamuojama Vilniuje esančio „Erfurto“ restorano naujametinė programa su merginų grupe. Gruzinai prieš kelis mėnesius nusipirko bilietus į programą, žmonas, vaikus paliko namie ir specialiai atskrido pažiūrėti į roką grojančias merginas, o čia apgaulė – scenoje vyrai!     

KGB AKIRATYJE

Išaugęs populiarumas, gerbėjai, kvietimai dirbti prestižiniame Maskvos restorane ir apsigyventi sovietų sostinėje su šeimomis... Bet sėkmė turėjo ir kitą pusę. „Erfurte“ lankydavosi svečių iš Vakarų, 1977-ųjų vasarą čia ne vieną kartą vakarojo grupė amerikiečių žurnalistų, kurie susižavėjo „Bitėmis“ ir apie jas parašė į „The New York Times“. Panašiu metu ir Maskva išplatino pranešimą, kad štai ir mes turime merginų roko grupę. Pasipylė straipsniai apie „Bites“ Vakarų spaudoje, tik dėl vertimo klaidos jos tapo... „Širšėmis“ – „The Wasps“. 

„Gaunu Almaus Šalčiaus, kuris buvo Amerikos lietuvių ir Lietuvos kultūros ryšių draugijos vadovas, laišką: „Kas vyksta, Jūrate, apie jus rašo JAV spauda?!“ Ir atsiunčia kvietimą „Bitėms“ koncertuoti Niujorke! Kai jį parodžiau „Erfurto“ meno vadovui, iškart į namus prisistatė KGB atstovas. Tais laikais, jei kolektyvą išleisdavo į Vakarus, jo vadovas turėdavo pasirašyti garantiją, kad joks grupės narys neliks užsienyje ir apie Sovietų Sąjungą nekalbės antitarybiškai. Tokia tvarka galiojo visiems. Bet manimi kažkodėl nepatikėjo ir į Ameriką mūsų neišleido, o vėliau uždraudė koncertuoti ir Lenkijoje.

Kartą, kol atostogavome Palangoje, KGB iškratė mano butą! Net neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Paskambino kaimynai ir pasakė, kad durys praviros, bet spynos – neišlaužtos. Su dukra grįžusios iš pajūrio, vos galėjome įžengti į namus: visi popieriai, dokumentai, laiškai sudraskyti į smulkiausius skutelius ir sumesti ant grindų. Tik, stebuklas, nuotraukų kažkodėl nelietė. Tada dingo įvairūs dokumentai, juostinis magnetofonas, unikalūs „Bičių“ ir kiti garso įrašai. 

Dar vienas stebuklas: Vytautas Kernagis, kurį pažinojau nuo gimimo, nes mūsų tėvai draugavo, sukūrė dainą Marcelijaus Martinaičio eilėmis „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Vytautas atnešė man rankraštį, kad „Bitės“ dainuotų. Kol sugalvojau orkestruotę, cenzūra dainą uždraudė! Vytautas paskambino man ir tepasakė: „Pakavok.“ Man buvo aišku, ką. Gaidas paslėpiau lovoje, tarp pagalvių. Po kratos apsižiūrėjau, kad natos padėtos į kitą vietą, vadinasi, saugumiečiai jas matė. Bet kodėl nereagavo, nesuplėšė? Kitą rytą į namus atėjo tas pats saugumietis, bet apsimetė nieko nežinąs: „Kas čia pas jus padaryta, kas buvo?!“ Nutylėjau. Nepasiginčysi... Jis išėjo, bet prasidėjo manęs valgymas. 

POLITIŠKAI NEPATIKIMA

Nors gavome Kultūros ministerijos ir Vykdomojo komiteto garbės raštus „už aukštą meninį lygį“, mane, kaip „Erfurto“ merginų grupės vadovę, pradėjo peikti, kad esu netinkama vadovauti, kad per daug mano kūrybos, tautinių ir vakarietiškų dainų, reikalavo įtraukti daugiau tarybinių, galiausiai pasakė, kad gali leisti man vienai groti „Neringoje“. Puiku, sakau, bet kodėl turiu būti atskirta nuo savo kolektyvo?! Tada tiesiai šviesiai pasakė, kad esu politiškai nepatikima. 

Pati padaviau pareiškimą, kad atsisakau vadovės pareigų. Kai atsisakiau dirbti „Neringoje“, Estradinių orkestrų ir ansamblių susivienijimas nedavė jokio darbo. Merginos be manęs dar šiek tiek pagrojo, paskui paprašė jų išeiti iš „Erfurto“, perkėlė į „Palangos“ restoraną, o po kelių mėnesių jos išsiskirstė... Tokia „Bičių“ pabaiga.

Kai mūsų grupę išardė, ilgai svarsčiau, už ką, – juk nieko antitarybinio nekalbėdavome, na, gal kada nors ką nors ir leptelėjau, nors gyvenau atsargiai. Ir vis galvodavau, kodėl mūsų neišleido į Ameriką. Vėliau nusprendžiau: ir ačiū Dievui, nes išvengiau saugumo verbavimo, juk daug kas taip įkliūdavo. Žinote, Marijonas Mikutavičius yra rašęs, kad panelių muzikos grupė gali gyvuoti tik vienus metus, nes greitai susipeša. O mes, „Bitės“, grojome trylika metų beveik kas vakarą!