Legendiniai meilės romanai

► Monako princas Rainier III ir Grace Kelly

Kai kurie žmonės tiki, kad atsitiktinumų nebūna. Pavėlavęs autobusas, gatvėje nukritusią pirštinę pakėlęs praeivis... Rodos, nereikšmingas įvykis, sprendimas gali pakeisti gyvenimą.

Gražuolė amerikiečių aktorė Grace Kelly ėjo 26-uosius, kada buvo pakviesta dalyvauti Kanų kino festivalyje. Per priešpiečius mergina buvusiam mylimajam, prancūzų aktoriui Jeanui-Pierre’ui Aumontui pasakojo, kad jos laukia fotosesija su Monako princu Rainier III. Ji buvo apsisprendusi neiti, nes tuo metu buvo užsirašiusi pas kirpėją. Jeanas-Pierre’as apstulbo: „Grace, negali būti tokia akiplėša. Juk jis princas!“

Nors jaunutė G. Kelly tuo metu maudėsi šlovės spinduliuose, buvo graibstyte graibstoma profesionaliausių režisierių (ja žavėjosi net siaubo filmų genijus Alfredas Hitchcockas), mylima viso pasaulio žiūrovų, vertinama kino kritikų ir uždirbo didelius pinigus, po tokių draugo žodžių apsigalvojo. Kaip ir buvo planuota, nuvyko į Monako karališkuosius rūmus.

Tikriausiai net nereikia sakyti, kad princas Rainier III susižavėjo šviesiaplauke mėlynake amerikiete. Po ilgai trukusių nesėkmingai pasibaigusių santykių su prancūzų aktore Giséle Pascal  31-erių metų monarchas tebebuvo vienišas.  

Po fotosesijos Grace tik burbtelėjo: „Ką gi, jis iš tiesų žavingas.“ Aktorei išvykus, jiedu ėmė susirašinėti. Netrukus princas Rainier III ją aplankė Jungtinėse Valstijose.

Šimtmečio vestuvės

Grace švytėjo iš laimės gavusi didžiuliu deimantu puoštą sužadėtuvių žiedą. 1956 m. balandžio 4 d. būsima nuotaka su šeima, pamergėmis ir aštuoniasdešimčia lagaminų iš Niujorko uosto išplaukė į Monaką. Kartu keliauti norėjo apie 400 žurnalistų, bet daugeliui jų buvo atsakyta. Į Monaką plūdo aktorės gerbėjai iš viso pasaulio. Pasakojama, kad apie 20 000 žmonių susirinko miesto gatvėse, kad pasitiktų naująją princesę.

Balandžio 19 d. pora Monako Šv. Mykolo katedroje davė šventuosius santuokos įžadus. G. Kelly vilkėjo kino kompanijos Metro-Goldwyn-Mayer geriausios kostiumų dizainerės Helen Rose kurtą vestuvinę suknelę. Prabangų drabužį su modeliuotoja net šešias savaites siuvo 30 pagalbininkių. Ceremoniją per televiziją stebėjo apie 30 mln. žmonių. Į puotą susirinko apie 600 svečių, tarp jų daugybė Holivudo žvaigždžių (aktorė Gloria Swanson, Ava Gardner), turtuolių (Aristotlež’‘is Onassis, Conradas Hiltonas) bei kitų to meto įžymybių. Tą pačią naktį pora išvyko į septynių savaičių kruizą po Viduržemio jūrą.

Ne viskas auksas, kas...

Po devynių mėnesių Monako karališkajai šeimai gimė princesė Caroline. Dar po metų – dabartinis Monako kunigaikštystės valdovas princas Albertas II. O 1965-aisiais – jauniausioji Rainier‘ių atžala princesė Stéphanie.

Nors princesė Grace sulaukdavo ne vieno pasiūlymo filmuotis, vyras tam prieštaravo. Taigi moteris leido dienas augindama vaikus, organizuodama labdaros, kultūrinius renginius.

Sutuoktiniai vis dažniau laiką leisdavo atskirai. Ji – Paryžiuje, o jis – Monake. Nuostabiomis vestuvėmis prasidėjusio karališko gyvenimo spindesys blėso...

Artinosi 1982-ųjų ruduo. Lemtingą rugsėjo 13 dieną princesė Grace su jaunėle dukra vyko iš vasaros rezidencijos namo, į Monaką. Kelyje ją ištiko insultas, todėl moteris nesuvaldė automobilio ir pateko į avariją. Stéphanie liko gyva, o mama, 52-ejų princesė, jau kitą dieną atsisveikino su šiuo pasauliu.

► Napoleonas Bonaparte’as ir Josephine

Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonaparte’as – vienas profesionaliausių karvedžių pasaulio istorijoje. Šio vyro bijojo milijonai žmonių, jam pakluso tūkstančiai karių, jis buvo užkariavęs milžiniškas teritorijas. Kas galėjo įsivaizduoti, kad Napoleono širdyje liepsnojo nuoširdi meilė. Galingesnė už jį patį...

Jiedu susitiko Paryžiuje, kai karvedžiui buvo 26-eri, o Marie Josèphe Rose de Beauharnais – 32-eji. Patogų gyvenimą mėgstanti našlė Rožė (tuo metu ją taip vadino) turėjo sūnų ir dukterį. Daili rudakė mėgo lankytis vakarėliuose, vilioti naudingus (garsius visuomenėje arba turtingus) vyrus. Nieko keista, kad jaunas kareivis Napoleonas iš pradžių jos nedomino. Tačiau jis degė aistra. Taip pat manė, kad vyresnė, turtingesnė žmona sustiprintų jo socialinį statusą, padėtų užmegzti karjerai naudingų pažinčių. Napoleonas nepasidavė ir laimėjo vieną pirmųjų ir didžiausių kovų gyvenime – Josephine ištarė lemtingąjį „taip“. Pora susituokė.

Būna negyjančių žaizdų

Praėjus keletui dienų po vestuvių, vyras išvyko vadovauti kariuomenei. Kone kasdien savo brangiausiajai rašydavo ilgesio kupinus meilės laiškus. „Tu – pati mieliausia, gražiausia moteris pasaulyje. Tik tau vienai priklauso mano širdis, tik dėl tavęs vienos ji plaka, mano Josephine“, – jausmus popieriaus lape liejo garsusis karvedys.

Namuose likusi Josephine mėgavosi kitų vyrų draugija. Galbūt negalėjo atsikratyti senų įpročių, jautėsi vieniša, o gal per mažai mylėjo savo vyrą?.. Kad ir kaip būtų, sužinojus apie žmonos neištikimybę, N. Bonaparte’ui plyšo širdis. Jo laiškai tapo šaltesni, retesni... Vėsias naktis vyras leisdavo kitų moterų guoliuose.

Pajutusi, kad Napoleonui nebėra tokia svarbi, Josephine pasikeitė. Rodos, nuoširdžiai jį pamilo. Nutraukė romanus ir stengėsi būti sutuoktiniui kuo geresnė. Deja, Napoleonas nebegalėjo jos mylėti taip, kaip anksčiau...

1804 m. N. Bonaparte’as buvo paskelbtas Prancūzijos imperatoriumi, o Josephine – imperatoriene. Sostui reikėjo įpėdinio, o Josephine vis nepavykdavo pastoti. Vieną lietingą lapkričio vakarą  Napoleonas žmonai pranešė, kad dėl šalies gerovės privalo vesti moterį, kuri pagimdytų jam sūnų. Imperatorienė suriko: „Ne! Aš to neištversiu. Aš mirsiu!“ ir nualpo. Vis dėlto suprato, kad, priešindamasi vyro valiai, nieko nepasieks ir sutiko skirtis. N. Bonaparte’as vedė Austrijos princesę Marie-Louise. Moteris pagimdė sūnų. Deja, jis mirė vos 21-erių.

Karvedžio galia blėso. Pralaimėjęs keletą mūšių, jis buvo ištremtas į Elbos salą. Žmona Marie-Louise ir sūnus apsigyveno Austrijoje. Šeima niekada nebesusitiko. Josephine norėjo atvykti pas buvusį vyrą, tačiau, manoma, persišaldė ir mirė nuo plaučių uždegimo. Pabėgęs iš salos, N. Bonaparte’as nuvyko į Josephine užveistą sodą. Čia nusiskynė kelias žibuokles ir iki mirties laikė savo medalione. „Ji buvo mano geriausia draugė“, – kartą apie savo pirmąją (ir tikriausiai vienintelę) mylimąją sakė garsusis karvedys.

► Caras Nikolajus II ir Aleksandra Feodorovna

Dailia ir kilminga Aleksandra būsimasis caras Nikolajus susižavėjo vos pamatęs. Jungtinės Karalystės valdovės Victorios vaikaitei, Vokietijos princesei tuomet buvo dvylika. Jam – šešiolika. Po penkerių metų mergina atvyko į Rusiją, ir jiedu tapo neišskiriami.

Vėliau Nikolajus savo dienoraštyje rašė: „Nemaniau, jog kada nors išdrįsiu paprašyti jos rankos, bet žinojau, kad nepamėginęs būsiu nelaimingas iki paskutinio atodūsio.“ Kilmingo jaunuolio džiaugsmui, princesė atsakė į jo jausmus. Rodos, karališkosios poros laukė ilgas ir laimingas gyvenimas. Deja...

Svajonė išsipildė

Tačiau neužbėkime įvykiams už akių. Pirmoji kliūtis, su kuria susidūrė jaunuoliai, buvo caras Aleksandras III. Jis manė, kad sūnus vertas perspektyvesnės žmonos – pretendentės į Prancūzijos sostą juodaplaukės princesės Hélène. Pasakojama, jog ši santuoka neįvyko ne tik dėl to, kad jai priešinosi jaunasis Nikolajus, – ir Hélène nenoro keisti religinių pažiūrų. Tada atkaklusis Rusijos caras sumanė savo berniuką supiršti su Prūsijos princese Margaret. Apie tai sužinojęs Nikolajus pareiškė, kad jau geriau tapsiąs vienuoliu nei vesiąs „tą nuobodžią moterį“. Sužadėtuvės buvo atšauktos.

Aleksandros šeima taip pat mėgino ją išleisti už tinkamesnio vyro – Didžiosios Britanijos princo Alberto Victoro. Nuo šios santuokos merginą išgelbėjo močiutė karalienė Victoria. Ji, sakoma, taip mylėjo anūkę, kad leido atsisakyti princo pasiūlymo tekėti.

1894 m. lapkričio 1 d. mirė Nikolajaus tėvas. Dvidešimt šešerių metų vyras tapo Rusijos caru. O nepraėjus nė mėnesiui, lapkričio 26-ąją, išsipildė ir Nikolajaus svajonė – princesė Aleksandra tapo jo žmona.

Paskutinis Rusijos caras

Visa širdimi vienas kitą mylėję sutuoktiniai turėjo skendėti laimėje. Jiems priklausė valdžia, turtai. Jie degė aistra ir buvo geriausi draugai. Vienas po kito gimė keturi vaikučiai: trys princesės ir... caraitis Aleksejus. Berniukas sirgo hemofilija. Menkiausias sužeidimas galėjo sukelti nesustabdomą kraujavimą, ir vaikas mirtų. Iš sielvarto carienė pagalbos kreipėsi į garsųjį mistiką Grigorijų Rasputiną. Nežinia, kaip, bet vyras sugebėjo padėti Aleksejui ir įgijo besąlygišką carienės pasitikėjimą.

Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Rusijos gyventojai skurdo, badavo. Aleksandros vokiška kilmė, santykiai su G. Rasputinu kurstė negandų nualintų žmonių pyktį. 1917 m. caras Nikolajus II buvo iškviestas iš fronto, kur vadovavo armijai. Jam buvo pasiūlyta atsisakyti sosto. Norėdamas apsaugoti šeimą, caras sutiko. Imperatoriškajai šeimai buvo paskirtas namų areštas, vėliau ji išsiųsta į Sibirą. 1918 m. perkelta į Jekaterinburgą, pirklio Ipatjevo rezidenciją. Čia liepos 17-ąją visi buvo nužudyti.

Taip baigėsi ne tik viena gražiausių visų laikų meilės istorijų, bet ir žlugo 300 metų valdžiusi Romanovų dinastija.

► Karalius Edwardas VIII ir Wallis Simpson

Užuot kūręs šeimą ir ruošęsis sosto paveldėjimui, trečiąją dešimtį įpusėjęs Jungtinės Karalystės princas Edwardas laiką leisdavo vakarėliuose ir megzdavo audringus romanus su ištekėjusiomis moterimis. Linksmybės, linksmybės ir dar daugiau linksmybių – atrodė, kad Edwardui nieko daugiau nereikėjo, niekas daugiau nerūpėjo... Princui dirbęs dvariškis Alanas Lascellesas kartą yra pasakęs: „Matyt, dėl kažkokių niekam nesuprantamų priežasčių Edwardas taip ir liko nerūpestingą, lengvabūdišką gyvenimą mėgstantis paauglys.“

Sūnumi nusivylęs George’as V liūdnai pranašavo: „Kai mirsiu, šitas berniukas valdžią praras per 12 mėnesių.“

Iš tiesų šalį princas Edwardas valdė netgi mažiau nei metus ir nė nebuvo oficialiai karūnuotas. Vis dėlto priežastis būtų nustebinusi net sūnų gerai pažinojusį George’ą V – princas karalystės atsisakė dėl mylimos moters.

Wallis ir Edwardas susipažino viename vakarėlyje. Iš pradžių ypatingos traukos vienas kitam nepajuto. Abu labai mėgo šurmulį, vakarėlius, turėjo daug bendrų pažįstamų, tad dažnai susitikdavo įvairiuose renginiuose, aukštuomenės susibūrimuose. Pamažu jie ėmė vienas kitam patikti, užmezgė romaną ir... pamilo.

Kodėl princas negalėjo vesti mylimosios ir laimingai gyventi? Pagarsėjęs mergišius pabūgo atsakomybės įsipareigoti vienai vienintelei moteriai?.. Ne. Elegantiškoji Wallis buvo taip susukusi Edwardui galvą, kad viskas, ko vyras norėjo, – būti su ja amžinai.

Įsimylėjėlių vedyboms kliudė tai, kad nekilminga amerikietė Wallis buvo ištekėjusi (antrą kartą). Karališkoji šeima ir Jungtinės Karalystės vadovybė princui pasakė, kad žmonės nepripažins du kartus išsiskyrusios Wallis Simpson karaliene. Santuokai su moterimi, kurios buvę vyrai gyvi, nepritarė ir šalyje itin svarbi Anglikonų bažnyčia. Taigi, mirus George’ui V, princui reikėjo apsispręsti. Arba jis tampa karaliumi, arba gyvena su mylima moterimi.

Atsisakė sosto

1936 m. gruodžio 11 d. karalius Edwardas VIII atsisakė sosto. Jungtinės Karalystės valdovu tapo jaunesnysis vyro brolis Albertas, o jis gavo Vindzoro kunigaikščio titulą.

Netrukus 1937 m. birželio 3 d. Prancūzijoje įvyko įsimylėjėlių vestuvės. Pora gyveno Paryžiuje arba Niujorke. Rengdavo vakarėlius, patys labai mėgo lankyti draugus, puotas, labdaros renginius.

Likus mažiau nei mėnesiui iki 78-ojo gimtadienio, kunigaikštis mirė. Kunigaikštienė Wallis amžinojo poilsio šalia mylimo vyro atgulė po keturiolikos metų.

Citata iškėlimui: „Man per sunku vadovauti šaliai ir tinkamai vykdyti karaliaus pareigas be mylimos moters paramos ir pagalbos“, – visai šaliai prisipažino karalius Edwardas VIII.