Legendiniam aktoriui Juozui Budraičiui – 80 metų: „Kinas man – tam tikra sąžinės išpažintis“

Žurnalą „Legendos“ galite užsiprenumeruoti ČIA.

„Nesugebėsiu papasakoti apie visą savo gyvenimą. Per daug nuobodu bus. Gyvenu vienodai...“ – 2013 metais lėtai tardamas žodžius, pokalbį su „Legendomis“ pradėjo lietuviško kino legenda, diplomatas, teatro aktorius ir režisierius Juozas Budraitis.

Netikiu! Tiek vaidmenų, tiek filmų, spektaklių, kelionių, fotografijų per gyvenimą būta!

Vis tiek visi žurnalai orientuojasi į įdomumą, aštrumą, skandalingumą. O man nelabai sekasi apie tokius dalykus pasakoti. Jeigu ir buvo ko nors (o tikrai buvo), traukti to iš pasąmonės vingių nereikėtų.

Geriau apie dabartį kalbėkime: gyvenu savo spektakliu „Paskutinė Krepo juosta“ – tai mano gyvenimo, egzistencijos išraiška. Kuo toliau, tuo šitas spektaklis man darosi svarbesnis ir reikalingesnis. Kartais dar nuvažiuoju į Maskvą, kur įgarsiname pernai nufilmuotą juostą „Žvaigždė“. Labai įdomus rusų režisierės Anos Melikian darbas. Savo eilės laukia dar vienas dabar montuojamas filmas, kuriame vaidinau.

Koks scenarijus jus dar gali suvilioti, pasirodyti įdomus, nematytas?

Kad dabar pasiūlymai, kurių gaunu, gana riboti. Man gi jau niekas neduos herojaus vaidmens. Niekaip. Todėl, kad metai daro savo. Visgi esu senas žmogus, todėl tik seną ir galiu vaidinti. O kiek tų senų filme pasitaiko? Tai tėvas, tai dėdė, tai koks nors ligonis vargšas arba banditas užsisenėjęs... Pernai tokį ir vaidinau. Kad ir šimtą pasiūlymų gautum, vis tiek visi bus vienodi. Nes amžius – tas veiksnys, kuris apkarpo galimybes, norus, sutramdo svajones... Kad ir apie ką svajotum, iš tiesų tai prisitaikai prie gyvenimo, pasirenki darbus, kurie tau būtų įdomūs, kurie senatvę šiek tiek paįvairintų, pagražintų. Be to, dabar aš galiu atsiduoti didžiulei savo aistrai – skaitymui. Nors turiu pripažinti, kad turbūt jaunystėje daugiau skaičiau nei dabar.

Dabar dažniau nešioju knygas iš vienos vietos į kitą, nes jeigu ką nors skaitau, man reikia apsikrauti įvairia literatūra šalia tos skaitomos knygos. Pavyzdžiui, jeigu koks nors faktas, istorija ar data knygoje mane paliečia, imu ieškoti šaltinių, kurie plačiau paaiškintų tą faktą ar datą. Taip šalia vienos skaitomos knygos atsiranda visa krūva papildomų. Taip ir dėlioji, naršai, žinai, kad turi, bet nerandi... Juo labiau kad visos knygos dar nėra tvarkingai sudėliotos į lentynas, po Maskvos namuose tebetvyro chaosas.

Kai prieš trejus metus grįžau iš Maskvos (1996–2010-aisiais Juozas Budraitis buvo Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė – red. past.), parsivežiau labai daug dėžių su knygomis, vaidybiniais ir dokumentiniais filmais. Ir nežinau, kur visa tai padėti. Nepasiruošęs tam buvau. Daug kas vis dar guli ant žemės, o kabinetas paverstas sandėliu ir užkrautas tomis dėžėmis.

Kiek metų visas tas lobynas kaupiamas?

Visą gyvenimą. Čia – ne tik knygos, bet ir dokumentinė medžiaga, laiškai, žmonių prisiminimai, atsidūrę mano rankose, mano mylimiausių režisierių filmai.

O kino filmus, kuriuose pats vaidinote, kaupiate?

Ne, savo paties tikrai ne. Na, kartais gaunu dovanų, nuperka, pasiūlo... Bet jie taip ir guli užcelofanuoti. Jeigu kai kuriuos ir pasižiūriu, tai vien dėl to, kad tuose filmuose man rūpi koks nors aktorius ar faktas, veiksmas. O žiūrėti į save patį – beprasmiškas laiko gaišimas. Todėl kad žinau, jog nieko naujo aš tose juostose nerasiu: viskas bus tas pats, kuo tada gyvenau, ką dariau, kuo džiaugiausi, kas tuo metu mane veikė. Nes kinas man – ne vaidyba, o lyg koks organizmas, kuriam atiduodi savo gyvenimą ir pasąmonę. Kinas – ir tam tikra sąžinės išpažintis.

Kameros objektyvas man – kaip Dievo akis, todėl prieš jį aš galiu elgtis tik sąžiningai ir tik atvirai. Kino aikštelėje simuliuoti ir apgaudinėti niekada nemokėjau. Tiesiog kiekvienoje situacijoje išreiški vis kitus savo paties jausmus, tam tikrus charakterio bruožus. Tuos, kurių reikia tame laikmetyje, tame siužete. Ir kaskart pats savyje atrandi vis naujų savybių. Pavyzdžiui, kaip aš pasielgsiu nelaimės akivaizdoje arba pajutęs atradimo džiaugsmą? Vienas šauks, kitas rėks, trečias šokinės. O kaip aš elgsiuosi – nežinau. Ir man labai įdomu tai pajusti, išbandyti. Tai – pats tikriausias savęs analizavimas, stebėjimas, tam tikra mokykla.

Juk aš jokios aktorinės mokyklos neturiu, todėl vadovaujuosi savo sugalvota teorija: man kinas – ne aktorinis, o visiškai kitoks menas. Koks? Asmenybės egzistavimo tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje menas. Man ir pačiam kartais įdomiau matyti ekrane ne profesionalų aktorių, o tiesiog žmogų. Kai kurie režisieriai taip ir daro: tarkime, Robertas Bressonas savo filmuose įamžina paprastus žmones.

Per tiek darbo kine ir teatre metų aktoriaus amato aš irgi išmokau. Bet vis tiek esu savamokslis ir nežinau, ar aš – teisus. Gal visai ne taip tą darbą reikia dirbti.

Tas kiekis pagrindinių vaidmenų, kuriuos sukūrėte teatre ir kine, – turbūt geriausias įrodymas, kad žinote, ką darote.

Tiesiog gal pataikiau... Būna, juk ir aklai vištai grūdas pasitaiko (juokiasi).

O pamenate, kaip elgėtės, kai pirmą kartą be pasiruošimo, nieko nemokėdamas patekote į kino aikštelę?

Taigi, kad nežinojau net kaip stovėti. Tai pasirėmiau alkūne į kelį, nes koją buvau pasistatęs ant kažkokio suolo. Pasirėmiau ir kramčiau marškinių rankovę. Ir laukiau, kol man pasakys, ką reikia daryti. O niekas nieko nesako. Tai aš ir graužiu rankovę. Paskui matau: šautuvas į mane atlekia. Griebiu tą šautuvą, laikau, o ką su juo daryti – niekas nesakė. Pasidairiau, mesti juk nemesi, tai ir stoviu apsikabinęs tą šautuvą. Toliau kramtau rankovę...

Tokie buvo mano pirmieji žingsniai kine. Tas momentas, kuris užtvirtino mane vaidmeniui filme „Niekas nenorėjo mirti“. Tai buvo, va, tas egzistavimas duotu laiku, duotoje vietoje ir duotomis aplinkybėmis. Mano egzistavimas, o ne kokios nors herojaus, personažo. Aš taip gyvenau, aš taip jutau, aš taip jaudinausi, o kamera tai fiksavo. Turbūt ne savęs atskleidimas, o užsidarymas buvo lemtingas. Paslaptis visada yra įdomiau nei visiškas atvirumas.

Ko nors sėmėtės, mokėtės iš kolegų?

Visą laiką, kur galėdamas ir kiek galėdamas, srėbiau į save viską lyg kempinė. Nesimokiau, nekartojau to paties, tiesiog stebėjau ir kroviau į save tam tikrus suvokimus. Kai filmavome „Niekas nenorėjo mirti“, Algimantas Masiulis jau buvo garsus aktorius, teatro ir kino profesionalas. Vaikščiojau jam iš paskos ir žiūrėjau, ką jis daro. Ne tam, kad padaryčiau taip pat. Niekada net nebuvo kilusi mintis: „O kaip čia suvaidinti kaip Masiuliui?“ Gink Dieve! Man buvo įdomu, kuo jis apskritai gyvena, ką veikia tarpuose tarp filmavimų, apie ką jis kalba, kuo domisi. Jeigu žmogus man kuo nors įdomus, aš jį stebiu visapusiškai. Tas nuolatinis stebėjimas ir buvo pagrindinė mano mokykla.

O filmuodamasis Rusijoje susidūriau su dar daugiau aktorių – asmenybių: Jevgenijus Leonovas, Jevgenijus Jevstignejevas, Olegas Jankovskis, Viačeslavas Tichonovas, Marina Nejolova, Liudmila Gurčenko, Lija Achedžakova, Alisa Freindlich... Vardyti galima be galo. Jų asmenybės buvo net stipresnės už profesiją, kurią pasirinko. Užtat jie buvo įdomūs ir gyvenime, ir ekrane, nes nešė tam tikrą paslaptį. Pavyzdžiui, man teko garbė bendrauti su režisieriumi, kino klasiku Grigorijumi Kozincevu ir filmuotis jo filme „Karalius Lyras“.

Pagalvokite tik: jis man paskui kasmet prieš Naujuosius atsiųsdavo atviruką su sveikinimu. Šitas žmogus, šitas galingas talentas, genijus rasdavo laiko kažkokiam Budraičiui, atlikusiam jo filme prancūzų karaliaus vaidmenį, parašyti atviruką! Jam nebuvo didelių ir mažų aktorių – buvo tiesiog žmogus. Ar tai – ne didelės asmenybės išraiška? Va, tokių asmenybių, tokių žmonių aš ir ieškojau visą gyvenimą. Ir turiu pasakyti, kad man labai pasisekė, nes daug jų sutikau. Jie mane tam tikra prasme nudažė savo spalvomis, prisiliesdami perdavė dalelę savęs.

Dabar lengva žvelgti į savo gyvenimą iš laiko perspektyvos ir vertinti sukauptą patirtį. Bet tada, kai devintoką jus išmetė iš mokyklos, tėvai turbūt buvo susiėmę už galvų – kas iš to mūsų vaiko išeis?..

Ne, tėvai taip neišgyveno, kaip išgyveno kaimynai: nueis šunkeliais tas vaikas, kas bus... O tėvukas sakydavo: „Kas bus, tas ir gausis.“

Buvau razbaininkas, neramaus charakterio vaikas, todėl ir prikrėsdavau visokių eibių. Net pasakoti gėda...

Kaimynų obuolius vogėte?

Oi, čia švelnus prasižengimas. Iš kolūkio fermos vištas vogiau... Ant meškerės užmauni slieką, permeti per tvorą į vištų aptvarą ir trauki užkibusią... Mes su draugu buvome pabėgę iš namų, kol mus po kokių penkių dienų rado, smagiai sau pagyvenome pamiškėje, pačių pasidarytame blindaže. Iš pradžių gaudėme ir valgėme žuvis, o paskui stuktelėjo į galvą – o kodėl ant to paties slieko nepabandžius sužvejoti vištos? Ir puikiai pavyko: tik užmetėme meškerę ir trukt per tvorą.

Paskui paukštį išdarinėjome, aplipdėme moliu, dar prabadėme skylutes, kad mėsa nesušustų, ir išsikepėme lauže. Nulupi molį iškart su visomis plunksnomis ir turi skaniausios mėsos. Aišku, kai mus pagaliau rado, tėvai nepagyrė... Tiesa, kur kas stipriau nuo tėvo esu gavęs kitą kartą: išeidamas į darbą jis man liepė nurauti usnis darže. Ruošiausi tai padaryti, bet vėliau, po to, kai su bachūrais futbolą paspardysime. Žaidėme žaidėme ir, žiūriu, jau pareina iš darbo tėvukas.

Pamatęs, kad daržas net nepaliestas, pakvietė mane. Jaučiau, gero nelauk... Priėjau, o tėvas nieko nesakęs vieną antausį kaip vožė, kad iš kojų išvirtau. Ir nieko nesakęs nuėjo. Bet man tai buvo mokykla visam gyvenimui. O mama baksnodavo dažnai ir kuo pakliuvo: tai su šepečiu, tai šluota, tai mazgote kokia. Mama buvo labai kieto, tvirto charakterio. Su ja būdavo sunku susitarti. O tėvukas – geras, sukalbamas.

Mūsų šeima iš pradžių gyveno Klaipėdoje, paskui persikėlė į Švėkšną. Mama dirbo psichiatrijos ligoninėje, o tėvukas – aklųjų gamybos kombinate mokė akluosius velti veltinius. Per tėvuką, per tą kombinatą aš labai gerai pažinau aklųjų gyvenimą. Beveik kasdien bendravau su tais žmonėmis, garsiai skaičiau jiems knygas. Paskui jie man perskaitytą knygą padovanodavo ir dar porą nupirkdavo. Ir į parduotuves, ir į restoranus juos tekdavo vedžioti, net į Odesą pas akių ligų akademiką Filatovą vieną akląjį lydėjau. Man tada buvo šešiolika. Net Brailio raštą buvau išmokęs: versdavau jiems knygas iš regimojo į Brailio raštą. Pats skaityti pirštais taip ir neišmokau, o rašyti – labai greitai.

O kaip nusprendėte studijuoti teisę? Lyg visai ne jūsų sritis...

Teisę aš, galima sakyti, atsitiktinai pasirinkau. Norėjau studijuoti mediciną, ji mane traukė nuo vaikystės. Penkiolikos metų būdamas turėjau sukaupęs nemažą medicinos biblioteką, išmaniau vidaus ligų diagnostiką, terapijos dalykus. Ir viską pats tikrinau, save čiupinėdamas, maigydamas, todėl atrodė, kad sergu visomis ligomis (juokiasi). Visi jau manė, kad bus šeimoje daktaras. Bet išėjau į kariuomenę, atitarnavau dvejus metus ir pabūgau, kad pamiršau stojamiesiems egzaminams būtinas medicinos žinias. Išsigandau, kad galiu neįstoti į mediciną ir tada tektų grįžti atgal tarnauti.

Man tai buvo baisiau už pragarą. O į teisę tada priimdavo po kariuomenės arba turinčius darbo stažą. Ir konkurso beveik nebuvo. Be to, tarp studijuojamų dalykų buvo teisminė medicina, psichiatrija, psichologija. Maniau, nepatiks, po metų persivesiu į mediciną. Bet pradėjau studijuoti ir man visai patiko. O studijuojant trečiame kurse atsirado kinas ir baigėsi visos mintys apie mediciną ir teisę. Perėjau į neakivaizdinį kursą, bet teisę visgi baigiau.

Kino aikštelėje pasijutote radęs savo vietą?

Negalvojau apie tai: tiesiog neblogai dirbosi ir pačiam labai patiko. Greitai įklimpau į kiną galutinai.

Tik labai gaila, kad manęs niekada neišleisdavo filmuotis Vakarų kino studijų filmuose. Tokia buvo tuometinio „Goskino“ politika. Filmuotis koprodukcijos juostose – prašom, bet užsienio filme – ne. Greičiausiai todėl, kad ten į filmavimo aikštelės užkulisius neatsiųsi savų agentų ir stebėtojų, nepristatysi prie kiekvieno aktoriaus po prižiūrėtoją. Žinojau, kad į savo filmus mane kvietė italų režisierius Michelangelo Antonioni, vengrų scenaristas Miklósas Jancsó – to meto kino klasikai. Buvo pasiūlymų ir iš komercinių Šveicarijos režisierių. Bet viską nuspręsdavo už mane...

O ką galėjau padaryti? Antonioni, pavyzdžiui, net į namus man skambino ir klausė, kada aš galiu atvažiuoti filmuotis į Romą. Sakau: „Kad ir dabar... bet tik jeigu mane išleis... O tam jūs turite skambinti ir tartis su „Goskino“. Tuo ta istorija tąkart ir baigėsi. Kad jis man skambino, niekam net neprasižiojau: visi būtų juokęsi, kad Budraitis legendas apie save kuria... Tik žmonos draugės kartą atėjo su priekaištais: „Čia tokie pasaulinio lygio dalykai dedasi, o tu tyli.“ Ir atverčia man kažkokį čekų žurnalą, kuriame – interviu su Antonioni.

Ten režisierius pasakoja, kad į Prahą jį atvedė vienas portretas: Romoje jam į rankas pateko žurnalas su kino kadrais iš čekų ir slovakų kurto filmo „Lanfiero kolonija“. Vienas iš to filmo aktorių atitiko būtent tą tipą, kurio jam reikėjo būsimam filmui. Antonioni atvažiavo į Prahą ir tik tada sužinojo, kad jo norimas aktorius – lietuvis Budraitis ir gyvena jis Lietuvoje, o ne Čekijoje. Dar tame interviu buvo aprašyta, kad naujas Antonioni filmas turėjo būti bendras italų ir brazilų darbas, jame turėjau vaidinti aš ir prancūzų aktorė Dominique Sanda.

Šios istorijos tęsinį išgirdau tik po kelerių metų, kai su Antonioni susitikome Maskvos kino festivalyje. Tiksliau, viešbučio, kuriame buvo apsistoję festivalio svečiai, lifte.

Iškart atpažinote vienas kitą?

Mes ilgai žiūrėjome vienas į kitą. „Matytas žmogus... Ar tik čia ne Antonioni?“ – susigriebiau, bet niekada nemaniau, kad jis tokio raukšlėto veido. Nuotraukose atrodydavo jaunesnis. Jis buvo su vertėju ir mes galėjome šiek tiek pasikalbėti. Režisierius papasakojo, kokius žygius darė, kad mane išleistų filmuotis į Italiją, tačiau viskas buvo bergždžiai. O negavęs manęs, kaip pagrindinio aktoriaus, ir to filmo nebematė prasmės daryti.

Gaila, kad tais laikais daugumai aktorių teko gyventi ir dirbti pagal nurodymus. Aišku, galėjai pabėgti į Vakarus. Turėjau labai daug galimybių. Į Romą Italijoje, į Vakarų Berlyną Vokietijoje, į Daniją, Suomiją esu važiavęs filmuotis, Čilėje kūrėme filmą „Tas saldus žodis laisvė“. Progų pabėgti iš Sovietų Sąjungos tikrai buvo, bet man ta mintis atrodė atgrasi. Čia turėjau užtikrintą darbą, kurį mėgau. Čia turėjau šeimą ir visavertį gyvenimą. Ir visai nežinojai, kur gali patekti pabėgęs TEN.

Laisvę turėtum, o ką su ja daryti, kai tavo tėvynė, šeima, tėvai lieka toli? Kas su jais būtų? Gal taip pasielgęs niekada daugiau jų nebepamatytum? Visos tos mintys ir klausimai labai greitai sugrąžindavo mane į realybę ir aš to žingsnio niekada nesiryžau žengti. Laisvės svajonę atsverdavo galimų praradimų dydis. Taip, mes buvome prisitaikėliai: gyvenome per daug nekovodami, dirbome savo darbus. Tie, kas mylėjo savo darbą, dirbo jį nuoširdžiai. Aš, pavyzdžiui, dirbau iš visos širdies. Ir nemanau, kad esu kuo nors nusikaltęs savo tėvynei ar savo, kaip žmogaus, orumui.

Kaip ir kodėl jūsų gyvenime atsirado teatras ir režisūra?

Teatras atsirado todėl, kad turiu šiek tiek avantiūrizmo ir romantizmo. Na, ar ne avantiūrizmas yra keturiasdešimtmečiui pradėti vaidinti teatre? Režisierius Jonas Vaitkus pakvietė į savo kuriamą spektaklį „Statytojas Solnesas“. Kodėl ėjau? Pats iki šiol nežinau. Stengiausi pabėgti, bet nepavyko... Žinau, kad pirmoji repeticija – 11 valandą ryto Kaune. Sėdu Vilniuje į traukinį, kuris Kaune turi būti be dvidešimt minučių vienuolikta. Galvoju: pasiimsiu taksi ir nulėksiu iki teatro.

Pagal teatro žmones aš tada buvau bagotas žmogus: jie gaudavo šimtą dvidešimt rublių algos per mėnesį, o mano viena filmavimo diena tiek kainuodavo. Prieš kelionę dar nusipirkau geltoną portfelį, įsidėjau knygą, kad kelias neprailgtų... O traukinys ėmė ir užklimpo tunelyje prie Kauno. Žiūriu, jau be penkiolikos vienuolika, be dešimt, be penkių... Pajudėjo. Išlipau stoty dešimt minučių po vienuoliktos. Galvoju, reikia apsisukti, nusipirkti bilietą atgal į Vilnių ir į teatrą net nebeiti. Nenorėjau, baisu man buvo. „Visi bus jau susirinkę, o aš ateisiu pavėlavęs... Sakys: pasipūtęs, žvaigždė, kad net į pirmą repeticiją vėluoja...“ – sukosi galvoje.

O čia taksistas prisistato: „Gal kur pavežti?“ Mykiu, kad nereikia. „Į teatrą gi atvažiavote, ne kitaip! Sėskite, Budraiti, tuoj pat nuvešiu. Be pinigų nuvešiu!“ – ragina taksistas. Nuvežė jis mane į teatrą, einu koridoriumi ir girdžiu – rėkauja kažkur salėje, repetuoja jau... siaubas... ne, reikia sprukti greičiau... Čia iš salės iššoka Gražina Balandytė: „Jis atėjo! Jis atvažiavo!“ Čiupo mane už rankos ir įtempė vidun.

O į režisūrą mane pakvietė Vytautas Žalakevičius, kai savo kursą rinko. Buvo tokie dvimečiai aukštieji kino režisierių ir scenaristų kursai Maskvoje. Į juos stodavo jau turėdami aukštąjį išsilavinimą, visi „izmai“ iš studijų programos jau būdavo išimti ir likdavo tik profesiniai dalykai. Man buvo trisdešimt septyneri, kai Žalakevičius pasakė: „Mano supratimu, tau laikas keisti veiklą. Subrendai režisūrai. Iškart gali neatsakyti, pagalvok.“ O aš daug negalvojau. Jeigu toks metras, mano krikštatėvis, mano dievas kine kviečia, kaip galiu atsisakyti?! Ir neapsirikau.

Ten išėjau dar vieną gyvenimo mokyklą, ten bendravau su tokiais režisieriais kaip Andrejus Tarkovskis, Glebas Panfilovas, Aleksandras Mita, Leonidas Traubergas, Andrejus Končialovskis. Jie mums skaitydavo paskaitas, parinkdavo savo mėgstamiausius filmus. Tada aš sau atradau ne vieną režisierių, ne vieną kino juostą. Ypač nebylųjį kiną, jį ir dabar be galo mėgstu dėl pirmapradiškumo. Labai mėgstu Alfredą Hitchcocką – nepaprasta asmenybė ir puikus meistras, gebantis elementariomis priemonėmis sukurti šedevrus.

Tuose kursuose turėjome galimybę pamatyti geriausių pasaulio režisierių kino šedevrus. Rusai kažkaip sugebėdavo pavogti ir pasidaryti tų kino filmų kopijas – kontratipus. Iš spalvotos juostos jie gaudavo nespalvotą kopiją su tirštu juodu „grūdu“, todėl labai įdomiai atrodydavo. Mes matėme visus geriausius pasaulio filmus, kurie buvo neprieinami paprastam žiūrovai. Kai atėjus laisvei aš peržiūrėjau tas juostas jau spalvotas, nusivylimas buvo didžiulis. Jos nebeturėjo tiek energijos ir ypatingumo kaip nespalvotos kopijos. Geriau būčiau nė nematęs...

Režisierių Vytautą Žalakevičių pavadinote dievu. Kodėl?

Gal ir hipertrofuotai, bet man jis tikrai buvo mano dievas kine. Vienintelis, kuris šitaip paveikė mano gyvenimą. Be galo svarbus žmogus. Aišku, antras po žmonos (šypteli)... Taip, Žalakevičius buvo labai prieštaringa asmenybė, sunkaus charakterio, bet stiprus, protingas, griežtas, netgi žiaurus. Paslaptingas. Žinoma, jeigu jis man būtų buvęs abejingas kaip aktoriui ir žmogui, gal ir aš būčiau šalčiau vertinęs, gal prisibijojęs kaip dauguma aktorių.

Bet tas sielos spindulėlis, kurį man skirdavo, turėjo įtakos mūsų draugystei. Gyvenimo gale jis neretai ateidavo pas mane į kabinetą, tuo metu buvau Teatro sąjungos pirmininkas: pasikalbėti norėdavo paprastai, žmogiškai. Arba tiesiog sėdėdavo ir tylėdavo. Jutau, kad jis tikėjo manimi, pasitikėjo. Jo mirtis man buvo toks pat smūgis, kaip ir tėvo mirtis (ilgam nutyla, paskendęs slaptuose prisiminimuose)...

Žinote, aš galiu kalbėti apie sutiktus žmones, apie patirtus išgyvenimus, bet ne apie filmus. Aš apie juos beveik negalvoju. Praeitis yra praeitis. Jos nebėra. Ką ji įrėžė manyje, tas ir liko: detalės, atsitiktinumai, epizodai, žmonės, garsai, kvapai... Lyg buvo, lyg ne, gal išgalvota, netikra... Aš kaip medis, augantis prie vielinės tvoros: jis ne išlaužia, o ją apauga, paima į save. Ir į mane taip viskas įaugo. Suprantu, kad visi tie filmai, kuriuose dirbau, mane paveikė: dirbant su žmonėmis, skubant, važiuojant, žvelgiant į kamerą... Bet aš tų filmų nebepaveiksiu niekaip. Todėl ir nesu linkęs knaisiotis praeityje: pakeisti vis tiek nieko negaliu, o atgailauti ir apgailestauti – nėra prasmės.

Bet vien prisiminimai – ko verti! Esu girdėjusi apie vieną gerbėją, kuri su lagaminu, pilnu iškarpų su jūsų interviu ir nuotraukomis, atvažiavo į Lietuvą ir prisistatė prie namų durų. Gerbėjos jums vis dar išpažįsta meilę taip karštai?

Būdavo laiškų, ateidavo čemodanų su dovanomis... pačios atvažiuodavo... net mano vaikus auklėti buvo pasiryžusių... Visko buvo. Ir akimis šaudė visą laiką. Rusijoje ypač. Praeiti neduodavo... Jau pagyvenęs žmogus buvau, penkiasdešimt septynerių, kai Maskvoje prisirakino prie manęs kažkokia panelė: myli mane, nors tu ką. Aš jai ir taip, ir kitaip: kad su šeima esu, žmogus vedęs, kad tvirtų įsitikinimų, kad jokio flirto palaikyti nesiruošiu, kad jokių šansų... „Bet aš vis tiek jus myliu“, – kartojo ir eilėraščius man rašė. šiurkščiai aš jos nevaikiau, pabendraudavome apie gyvenimą ir pamažu pamažu nuo jos nusišalinau.

Yra daugybė menininkų, kurie specialiai nekuria šeimos, nes įsitikinę, kad tai trukdys kūrybai. Kiti vis keičia žmonas, ieškodami tos, kuri supras juos ir rūpinsis tiktai jais...

Manau, kad tai – didžiulis egocentrizmas. Kuo jau tas aktorius ar kitos srities menininkas ypatingas, kad nė viena žmona nesugeba jo suprasti? Gal pats žmogus tiesiog nemyli ir nemoka mylėti, gal neturi nė lašo prieraišumo. Aš tokių problemų niekada neturėjau. Taip, krizių būna visose šeimose, bet palikti šitą ir ieškoti kitos... Ir neįsivaizduoju, kaip galėčiau egzistuoti be savo žmonos, be vaikų.

Vita – chemikė, daug metų dirbo Chemijos institute ir rūpinosi mūsų sūnumi ir dukra, buvo tikra namų židinio sergėtoja. Turiu pripažinti, kad labai nuskriaudžiau savo šeimą, nes manęs nuolat nebūdavo namuose, atidaviau save kinui. Taip, stengdavausi parvažiuoti kuo dažniau, bet savaitę ar dvi būni išvykęs, grįžti kelioms dienoms ir vėl dingsti. Nebent žiemą mažiau filmuodavausi: du, tris mėnesius praleisdavau namuose tapydamas, bendraudamas su šeima. Bet vis tiek tos mano išvykos šeimai buvo didžiulė skriauda, jos iki šiol negaliu atpirkti.

Kodėl jaučiate tokią kaltę?

Todėl, kad tėvas turi būti su vaikais kasdien. Turi matyti, kaip jie auga. Ir ne „turi“, o „nori“. Aš beveik nepastebėjau, kaip mano dukrelė Justina užaugo. Gražiausius dalykus pražiopsojau. Ko gero, net labiau nuskriaudžiau save, o ne vaikus. Man šitas praradimas – labai didelis.

Kiek metų judu su žmona susituokę?

Keturiasdešimt dveji ar treji... Nuo 1968-ųjų rudens.

Išeina, kad šiemet bus keturiasdešimt penkeri!

Jau keturiasdešimt penkeri? Žiūrėkit, kaip greitai... Šioks toks jubiliejus.

Vis dar prisimenate, dėl ko prieš beveik pusę amžiaus jaunutė chemikė jums krito į širdį?

Akis pamačiau, ir viskas. Nei veido, nei rankų, nei kojų... Tiesiog Chemijos fakultete vyko teisininkų ir chemikų vakarėlis. Vitos akys nuginklavo mane iškart. Niekada nesigailėjau išsirinkęs ją. Ir neįsivaizduoju savęs šalia kitos moters. Man ji visada labai graži. Aš ir dabar matau ją jauną, tokią pat, kokią pažinau. Metai jos neveikia. Įdomesnės moters, geresnio žmogaus nei Vita nebuvau sutikęs.

Juo labiau kad pats nesu auksinis: jeigu mane su tokiu charakteriu žmona pakenčia, tai irgi labai svarbu. O kad susipešame kartais visai ne juokais – nieko tokio. Ji – labai aštri, temperamentinga, kartais dėl smulkmenos susiriejame: perskaitome kokią informaciją ir imame ginčytis. Žiežirbos tik skraido po namus. Durys trinkt trinkt... 

O kuris pirmas taikosi?

Net ir nežinau: po kurio laiko savaime durys ima darinėtis tyliau. Gerai, kad nei aš nelaikau piktumo, nei ji. Sučirškė degtukas ir užgeso.

Turiu pripažinti, kad šeimos galva visada buvo žmona. Aš be jos nieko negaliu. Aš be jos nežinau net kaip įjungti šildymo katilą. Turbūt jai tai jau įgrisę iki gyvo kaulo. Bet ji – nepakartojama (paslaptingai šypsosi)...

Žmona vis dėlto paliko darbą ir išvyko su jumis į Rusiją, kai buvote paskirtas kultūros atašė. Veikliam žmogui turėjo būti sunku staiga virsti tiesiog ponia ir namų šeimininke.

Ieškotis darbo Rusijoje ji galėjo, bet, tiesą sakant, nebuvo prasmės. Tačiau kankintis, manau, labai nesikankino. Diplomato žmona gali kažkiek laiko praleisti ne rezidavimo vietoje, todėl ji galėdavo dažniau nei aš parvažiuoti į Lietuvą.

O kodėl jūs – darbo pagal grafiką niekada nedirbęs žmogus – nusprendėte tapti valdininku?

Tiesiog tuo metu kino neliko, finansavimo nebuvo jokio. Ir man neliko ką veikti. Pagalvojau, jeigu, šiaip ar taip, jaunystėje planavau būti teisininku ir sėdėti kontoroje prie popierių, kodėl nepabandžius. Be to, aš niekada nemaniau, kad galiu suorganizuoti daugiau nei tris žmones. O paskui taip įgudau, kad sugebėdavau rengti konferencijas po tris dienas, su keliomis dešimtimis iš viso pasaulio suvažiuojančių mokslininkų.

Bet, žinote, dabar toks jausmas, tarsi aš ten ir nebuvęs...

Kaip tai? Juk keturiolika metų dirbta Rusijoje, ne metai ir ne dveji!

Man ir pačiam keista. Nuvažiuoju dabar, apsistoju ambasadoje, pažįstamų žmonių sutinku. Bet neatrodo, kad būčiau su jais praleidęs keturiolika metų.

Tačiau tie metai man – smagūs, nes kone pats susigalvodavau, ką veikti. Viskas buvo palikta mano nuožiūrai.

Galėjote ir visai nieko nedaryti...

Galėjau. Ataskaitėles rašyti labai nesunku: perskaitei, kur koks renginys vyko, pakomentavai, kad koks nors lietuvis dalyvavo spektaklyje ar dainavo operos teatre, Rusijos publika labai gerai priėmė, spauda puikiai atsiliepė, įdedi kelias citatas, ir viskas – atsiskaitei už savaitę darbo (tiksliau, nieko neveikimo). Bet atsakomybės jausmas man neleido šitaip gyventi. Turėjau susigalvoti ką nors įdomaus, kas mane trauktų prie tos veiklos. Nes visa kita man buvo visiškai nepriimtina: kasdien reikėdavo ryšėti kaklaraištį, nuo devynių iki šešių būti darbe.

Aš juk niekada anksčiau taip laiko neskaičiuodavau. Kai matydavau iš filmavimo aikštelės į repeticijas ar spektaklius teatre skubančius aktorius, man jų gyvenimas atrodydavo baisi nelaisvė, siaubinga prievolė... O dabar pats pasirišęs kaklaraištį nuo pat ryto pėdindavau į darbą, kasdien sėsdavau rašyti ataskaitų, buvau atsakingas už viską. Bet atsidūręs tokioje padėtyje ėmiau ieškoti, kas rusams apie Lietuvą būtų įdomu ir kokios Rusijos asmenybės įdomios Lietuvai.

Pirmiausia į akis krito dvi pavardės: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Jurgis Baltrušaitis. Čiurlionį visi pažįsta, o Baltrušaitis – poetas, Lietuvos diplomatas, rašęs rusiškai. Pats save galiu pagirti, kad pasiekiau visai nemažai: pakėliau archyvus, užmezgiau ryšius su muziejais, radau galybę kontaktų, pažinčių, įvairiuose Rusijos miestuose ir miesteliuose suokalbininkų, kurie rengdavo konkursus, paskaitas, parodas.

Beje, pastebėjau, kad per tą laiką daug labiau pamilau lietuvių literatūros klasiką ir dabartinę lietuvių kūrybą. Pradėjau branginti daug labiau nei prieš Maskvą. Ir per tuos metus labai pasiilgau namų jausmo. Gal todėl, kad diplomato darbas – laikina veikla, pasąmonė neleido Rusijoje jaustis kaip namuose, nesukūrė komforto būsenos. Matyt, todėl ir tie keturiolika gyvenimo metų taip greitai iš atminties išnyko.

Pokalbio pradžioje sakėte, kad amžius sutramdo polėkius. Bet net neabejoju, kad svajonių tikrai turite...

Kokių čia svajonių gali mano metuose beturėti? Duok Dieve sveikatos ir kad pats savo kojomis galėtum judėti. Mano svajonės dabar kaip sapnai – arba sapnai kaip svajonės. Pavyzdžiui, stoviu prieš simfoninį orkestrą, kuriam turiu diriguoti... va, va, tuoj mostelsiu lazdele ir... pabundu.