Legendinis dviratininkas Artūras Kasputis: „Tai – vyrų sportas, ne vaikų“

Šįsyk namuose Artūras Kasputis ilsėjosi trumpai – reikėjo atrinkti, kurie dviratininkai atstovaus Lietuvai Londono olimpinėse žaidynėse: „Ne visi liko patenkinti, bet mane domino tik sporto rezultatai – esu visiškai neutralus, Lietuvoje neturiu auklėtinių. Abu olimpiečius – Ramūną Navardauską ir Gediminą Bagdoną – seniai pažįstu ir stebiu: susitinkame lenktynėse, kur dalyvauju su savo komanda, o jie – su savomis. Aš tuos sportininkus matau iš arti.“
Nuo rinktinės reikalų likusį laiką Klaipėdoje skyrė šeimai – vaikų darželyje logopede dirbančiai žmonai Linai, žirgų sportu užsiimančiai šešiolikmetei dukteriai Ernestai. Dvidešimt vienų Kaspučių sūnus Tomas taip pat daug būna Prancūzijoje, mina pedalus mėgėjų komandoje ir svajoja kada nors tapti dviračių sporto profesionalu kaip tėtis. Šįsyk taip sutapo, kad abu Kaspučių vyrai vienu metu buvo grįžę namo. 

Nesigailite pernai priėmęs kvietimą dirbti su rinktine? 

Kai vyko atranka į olimpines žaidynes, pajutau, kiek gavau atsakomybės, galvos skausmo. Priėmiau kvietimą tik dėl to, kad dviratininkai ir visas dviračių sportas jaustųsi reikalingi Lietuvai, žinotų, jog jais rūpinamasi. Pačiam yra tekę dalyvauti lenktynėse, kur būdavo labai menkas aptarnavimas, mažai dėmesio. Kiek bus įmanoma, noriu profesionalų sporte seniai įprastus normalius principus įdiegti ir Lietuvoje. Jei dalyvauja pasaulio čempionate ar olimpiadoje, o tai – svarbiausi renginiai, sportininkai turi būti ne tik paruošti fiziškai, bet ir gauti aukščiausio lygio aptarnavimą. Tai ne turistinė kelionė, o beprotiškai sunkus darbas bei atsakomybė. 
Manau, tik dalyvauti olimpinėse žaidynėse ar planetos pirmenybėse nepakanka. Nuvažiavę turime siekti parodyti ne tik lietuviškus marškinėlius, bet ir rezultatą. 

Tame pačiame Prancūzijos klube jūs – nuo 1994-ųjų. Prancūziškas gyvenimo būdas, kaip ir kalba, jau iki kaulų savi?

Devynerius metus priklausiau komandai kaip sportininkas, jau tiek pat esu sporto direktorius. Treniruoti tenka ne tiek daug, tam yra specialūs žmonės. Aš turiu būti daug kuo – ir taktiku, ir pedagogu. Tai man patinka. Kalba jau tikrai sava, kartais net sutrinku pamiršęs kokį lietuvišką žodį – juk gabalėlis laiko, kai daugiau prancūziškai kalbu.
Savas tapo gal daugiau ne prancūziškas gyvenimas, o gyvenimas su komanda, – juk apie pusę metų praleidžiame lenktynėse, viešbučiuose, kelionėse. Sudėjus maždaug du mėnesius būnu Savojos regione, Šamberi mieste, kur yra komandos būstinė. Likusį laiką – Lietuvoje. Labai malonu čia parlėkti, kai tik ištaikau, – porai savaičių ar dešimčiai dienų. Juk čia, Klaipėdoje, mano gimtinė ir tikrieji namai. 

Dažnai taip sėdate į automobilį ir parlekiate?

Tik šįkart, nes žinojau, kad iš Lietuvos reikės važiuoti į lenktynes Lenkijoje. Dažnai taip neišeitų, nes vienam nuvairuoti du su puse tūkstančio kilometrų ne juokas. Dažniau skraidau lėktuvais, nes laikas – pinigai, o pinigų nedaug (šypsosi). 

Nebuvau idealus treko dviratininkas. Trūko greičio savybių, aštrumo – turėjau daug minusų, bet ir nemažai pliusų: buvau ištvermingas, labai norėjau laimėti, kad ir per juodą darbą.

Kodėl nieko nebegirdėti apie Klaipėdos treką, naujas čia išugdytas žvaigždes?

Klaipėdos trekas, galima sakyti, miręs. Nebėra trenerių, o ir sportininkų pritraukti sunku. Plento dviračių sportas kur kas populiaresnis. Yra profesionalų, kurie važiuoja ir ten, ir treke, bet pagrindinis jų darbas – plente. 
Profesionalo sportinės karjeros metais, iki 1996-ųjų Atlantos žaidynių, tą patį bandžiau daryti ir aš, nes mūsų komanda buvo nedidelė, norėjau atstovaudamas Lietuvai startuoti ir ten, ir ten. Bet po olimpiados nusprendžiau su profesionalų komanda važiuoti tik plente. 
Kiekvienos šakos profesionalas yra prekė – jis reklamuoja kokį nors ženklą ir iš to uždirba. Žinoma, dviračių sporte pinigai nedideli. Geresnis futbolo ar krepšinio žaidėjas kainuoja tiek, kiek visa dviratininkų komanda. 

Tada kodėl pats pasirinkote treką ir jam atidavėte jaunystę, o ne, pavyzdžiui, futbolą?

Pradėjau važinėti paprastai, po kiemą – juk dažną berniuką dviratis traukia ir kaip technikos priemonė. Varžybose „Ereliukai“ ir „Kregždutės“ kaip savo mokyklos atstovas pirmąsyk visai nesitreniravęs dalyvavau būdamas vienuolikos – mieste likau antras. Visai šalia 15-os vidurinės, kurią lankiau, buvo dviračių sporto bazė, o mokykloje įkurta sportinė klasė, kurios moksleiviai treniruodavosi, važiuodavo į varžybas. Tai man tapo stimulu, norėjau būti kaip jie. Todėl vieną gražią 1979-ųjų dieną su kaimynu nuėjome užsirašyti į dviračių sporto būrelį. Tada viskas ir prasidėjo... 

Pas trenerį Narsutį Dumbauską atsidūriau penkiolikos. Dviračių sporto trekas tuo laiku buvo populiarus, vyko sąjunginės varžybos, moksleivių spartakiados – aplink bortelį žmonės eilėmis stovėdavo. Tiesiog buvo gera bazė, stipri mokykla, turėjome sąlygas lenktyniauti aukščiausiu lygiu net neišvažiuodami iš Sąjungos. 
Nebuvau idealus treko dviratininkas. Trūko greičio savybių, aštrumo – turėjau daug minusų, bet ir nemažai pliusų: buvau ištvermingas, labai norėjau laimėti, kad ir per juodą darbą. 

Važiuodavote į Sąjungos rinktinės stovyklas ar lenktynėms rengdavotės namie?

Jei ir išvažiuodavome, tai tik su savo treneriu. Žiemomis, kai nebūdavo sąlygų sportuoti čia, vykdavome į Kirgiziją. Narsutis Dumbauskas turėjo puikią treniruočių metodiką. Rengdavo stovyklas ir pačioje Klaipėdoje ar, pavyzdžiui, visai kitame Lietuvos mieste, kad nesuktų galvos draugai, draugės. Būdavo periodų, kai treniruodavomės tris keturis sykius per dieną: mindavome įvairaus stiliaus atkarpas plente, tik prieš lenktynes grįždavome į treką šlifuoti technikos, nes ji labai svarbi. Dirbome kaip tikri profesionalai, nors formaliai tebuvome mėgėjai.

Kaip nutiko, kad net du lietuviai – jūs ir Gintautas Umaras – Seule atstovavote Sąjungos treko komandai? 

Atranka buvo ilga ir sunki. Lietuvos rinktinė tapo Sąjungos čempione, tad olimpiadoje turėjome važiuoti visi keturi lietuviai. Bet vyriausiasis Sąjungos rinktinės treneris formavo mišrią Klaipėdos ir tuomečio Leningrado komandą. Taip viskas susiklostė, kad Mindaugas Umaras liko be aukso. Tokia jau anų laikų politika...
Seulo olimpiada man buvo pirmoji. Sportinės karjeros viršūnė, kai žinai, kad artėji prie medalio, jauti, jog gali jį laimėti. 

Po Seulo supratau, jog ateina laikas pereiti į profesionalų pasaulį, užsidirbti, kad galėtum gyventi iš dviračių sporto. 

Iki olimpiados ir po jos dar kaip mėgėjai su Klaipėdos komanda atstovavome Lietuvai. Mes viską darėme kartu – gyvenome, treniravomės. Nesvarbu, kas laimėdavo, viską dėdavome į vieną katilą ir dalydavomės po lygiai. Buvo laikotarpis, kai varžyboms ruošęsi aukštikalnėse Kolumbijoje paskui grįžę į Europą nešėme viską. Dar ir dabar sutinku prancūzų, kurie sako, jog tokios komandos iki šiol nebuvo matę. Tikrų ciūdų prikrėsdavom! Varžybų organizatoriams gal ne visada patikdavo, kad dominuoja viena komanda. Pavyzdžiui, lenktynėse Ispanijoje dalyvavome šeši lietuviai, pirmą dieną šešiese ir nuvažiavome, o visa grupė atsiliko.

Nepriklausomybės metais atsirado galimybių pereiti į profesionalus, tad 1992-aisiais mūsų grupė su treneriu ja pasinaudojo. Jaučiausi savo vietoje – individualiose lenktynėse (jos – mėgstamiausios) įvažiuodavau į dešimtukus, pirmais metais laimėjau daugiadienes varžybas Prancūzijoje. Profesionalo kelias sunkus, gerai, kad ten atsidūriau jau dvidešimt penkerių. Būdavo lenktynių, kurių trasos ilgis – iki 300 kilometrų, kai nenulipdavai nuo balno septynias valandas ar daugiau. Šis sportas – vyrų, ne vaikų. 

Sporto stovyklos – be draugų ir draugių, kada pats spėjote savo Liną sutikti?

Šeimą sukūriau 1990 metais, jau nepriklausomos Lietuvos laikais. 1994-aisiais su šeima išvažiavome į Prancūziją. Kol vaikai buvo maži, daug laiko leidome tenai. Vėliau sprendėme, ką daryti: likti ar kraustytis į Lietuvą. Sportininko gyvenimas toks, kad nežinai, kada karjera baigsis, – po metų, dvejų ar penkerių. Artėjant vaikų mokyklos laikui, pasirinkome Lietuvą. Kai yra galimybių, susibėgame čia ar tenai. Klaipėdoje praleidžiu kasmet po keletą mėnesių. 
Aišku, žmonai buvo nelengva – daugiausia vienai teko auginti vaikus. Tiksliau, auginome abu: aš labiau rūpinausi finansine puse, ji – pedagogine. Dabar paprasčiau, ir sūnus ir duktė turi tikslų, žino, ko nori.

Prancūzijoje gyvenate klubo skirtame bute ar turite savo?

Komanda buto neduoda: gauni kontraktą, o kaip ką daryti, jau paties reikalas. Iš pradžių butą nuomojausi, paskui pasitarę su šeima nusprendėme geriau imti paskolą ir pirkti savo, o ne išmesti pinigus nuomai. Juolab kai su manimi būdavo žmona ir vaikai, savame bute visiems tikrai smagiau. Dabar ten daugiau būnu vienas. Pačiam tenka tvarkytis, bet tai – jokia problema. Vienišas gyvenimas įgrysta, bet šiandien yra kaip yra...