Legendinis Gustavas – apie „gaujos“ narį, kaip gimė kritimas nuo kėdės ir raudoną ribą: „Ją peržengus – „viso gero“

Kalbėdamas su naujienų portalu Žmonės.lt apie birželio mėnesį praūžusį 61-ąjį gimtadienį, Audrius teigia, kad, bėgant metams, požiūris į asmenines šventes keičiasi.

„Tai tiesiog reiškia, kad žmogus po truputį sensta. Dabar gimtadieniai nebėra tokie ypatingi, kokie buvo, tarkim, prieš trisdešimt metų. Paskutinį kartą tikrą šventę kėliau keturiasdešimtmečio proga. Penkiasdešimtojo jubiliejaus nebešvenčiau – atrodė, kad savo jau atšventėm. Anksčiau susiburdavo draugai, buvom jauni, tad netrūko nei linksmybių, nei visokių pokštų. O dabar vis dažniau norisi tik ramybės“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo A.Rakauskas.

Pasak vyro, gyvenimą reikia švęsti kiekvieną dieną, o ne kartą per metus: „Reikia džiaugtis kiekvieną dieną ir ją praleisti kaip įmanoma gražiau, geriau, maloniau.“

Šiandien A.Rakausko kasdienybė bėga gamtos apsuptyje. Tiesa, miesto šurmulio jis tikina visai nepasiilgstantis, mat namuose veiklos nestinga.

„Jau seniai nebuvau mieste. Išvažiuoju tik jai yra būtinybė. Pavyzdžiui, kai buitis prispaudžia, juk reikia vis dėlto ką nors valgyti nusipirkti. Ir ūkio reikalai visąlaik primena, kad reikia ką nors remontuoti, ką nors tvarkyti, į poliklinikas vis dažniau reikia nueiti. Kažkaip nepasiilgstu šurmulio“, – teigė garsus vyras.

Didelę dalį vyro kasdienybės užima jo keturkojis bičiulis. Pasivaikščiojimai su juo tapo ne tik rutina, bet ir kūrybos dalimi.

„Aš turiu draugą, tikrą gaujos, arba šeimos, narį – Džeko Raselo terjerą vardu Lakis. Jam dabar 4 metai. Su juo kasdien einame pasivaikščioti, tai jau tapę mūsų tvirta rutina. Dabar, kai nebedirbu ir turiu laisvo laiko, rytais išeiti yra tiesiog privaloma. Atsikeli, dar net kavos nespėji išgert, o jis jau reikalauja: cypauja, žiūri tiesiai į akis ir tikrina, kiek kantrybės turiu. Labai gerai, kad turime kur išeiti ir galim tai daryti dažnai. Būdavo, net ir darbo sezono metu tekdavo labai smarkiai pasispausti, bet ryte jį pavedžioti tiesiog būtina, laimei, mano darbo grafikas tą leisdavo.

Grįžus po pasivaikščiojimo, šuo eina ilsėtis, o aš kimbu į savo reikalus: pamaitinu augintinį, pasigaminu pusryčius, peržiūriu žinias ir apsitvarkau buityje. Televizijos sezono metu iškart po to sėdu rašyti. Tiesą sakant, darbo planą pradedu dėliotis dar vaikščiodamas su šunimi. Juk niekas nepasako, ką tiksliai reikia daryti – visą turinį tenka sugalvoti pačiam. Vaikštant gryname ore galvoje susidėlioja vizija, o grįžus namo lieka tik konkrečiai suplanuoti savaitinės laidos eigą. Kadangi laidoje yra daug skirtingų rubrikų, darbo tikrai netrūksta. Po tiek metų, kai viską tekdavo kurti vienam, pagaliau pasidalijome atsakomybėmis – dabar kartu dirba Raimondas Paškevičius, kuris perėmė dalį kūrybinio krūvio. Taip intensyviai padirbėjus kelias valandas, ateina metas antram pasivaikščiojimui su šunimi. Štai tokia ta mano kasdienė rutina – nespėji apsidairyti, žiūrėk, jau ir vakaras“, – kalbėjo jis.

A.Rakauskas pasakojo, kad šis ramesnis gyvenimo ritmas jam puikiai tinka, o tolimos kelionės jo nevilioja.

„Pradėjęs daugiau bendrauti su kaimynais, ypač tais, kurie irgi augina šunis, pasikalbu ir girdžiu, kad visų mūsų gyvenimas yra savotiška rutina. Kitas galbūt atsidusęs pasakytų: „Oi, ir vėl ta rutina...“ Iš tiesų ja galima ir pasidžiaugti, nors, neslėpsiu, kartais ji nusibosta ir norisi kur nors ištrūkti. Tiesa, vietų, kur susiburia daug žmonių, aš stengiuosi vengti. Užtat mielai nuvažiuoju, pavyzdžiui, į turgų – tiesiog pasivaikščioti, pasidairyti, pasižiūrėti, kas naujo. Dar kartais išvykstame aplankyti žmonos mamos. Ji gyvena Širvintų rajone, Lapelių kaime, vaizdingose apylinkėse tarp Musninkų ir Čiobiškio, kur teka Neris ir upė Musė. Tuo mano išvykos dažniausiai ir baigiasi. Toliau po Lietuvą nekeliauju, o į jokius tolimus užsienius jau seniai nebevažinėju“, – kalbėjo garsus vyras.

Anksčiau A.Rakauskas savo ūkyje augino dekoratyvines vištas, pasidomėjus, ar šiuo metu turi kokių nors gyvuliukų, vyras teigė, kad tam nėra nei laiko, nei noro, be to, vienas šeimos narys nebūtų tuo patenkintas.

„Vištų jau seniai nebelaikau. Buvo toks laikotarpis, kai atrodė įdomu pamėginti. Rudaminos turguje buvau nusipirkęs mažų, pusiau dekoratyvinių vištyčių porelę. Apgyvendinau jas čia pat, namelyje, ir jos net viščiukus išperėjo. Buvo tikrai smagu ir įdomu stebėti visą tą procesą. Tačiau prabėgus keleriems metams pasidarė per sunku paskui jas lakstyti ir prižiūrėti. Ilgainiui dingo ir interesas, tad dabar vištų kieme nebeturiu. Kita vertus, kai namuose gyvena šuo ir dar toks, kaip Raselo terjeras, kitiems gyvūnams čia geriau nebesimaišyti“, – juokėsi pašnekovas.

Sūnus ir santuokos paslaptis

Kalbai pasisukus apie šeimą, A.Rakauskas neslėpė pasididžiavimo savo sūnumi, kuriam neseniai sukako 35-eri. Tėvas ir sūnus palaiko puikius santykius, paremtus abipuse pagarba ir ramybe.

„Sūnus dabar dirba, tad mus dažniausiai aplanko savaitgaliais. Viskas jam klojasi gerai. Apie save jis pasakoja nedaug, bet aš to ir nereikalauju – ko nenori, to ir nesako, ir tai yra visiškai suprantama. Kai susitinkame, pasidalijame kasdieniais rūpestėliais, tačiau viską aptariame ramiai, be jokio nereikalingo patoso ar perdėtų emocijų. Labiausiai džiaugiuosi, kad jis nebijo klausti patarimo: atvirai pasitaria, ką daryti ir kaip vienoje ar kitoje situacijoje geriausia pasielgti. Tarp mūsų nėra jokios įtampos. Jis nebijo pasakyti kažką ne taip, nors ir pats puikiai jaučia ribas bei supranta, ką galima sakyti, o ko ne. Trumpai tariant, mūsų santykiai yra tikrai puikūs“, – atvirai kalbėjo žurnalistas.

Nors televizijos žiūrovams A.Rakauskas geriausiai pažįstamas kaip žaismingas ir nuotykius mėgstantis Gustavas, pasak jo, sūnus išsiskiria kiek kitokiu charakteriu ir atspindi abiejų tėvų bruožus.

„Nemanau, kad jis panašus į mane. Jis yra rimtesnis. Jam sukako jau 35-eri, tai, galima sakyti, jau beveik subrendęs žmogus. Manau, kad jis susirinko geriausias tiek mano, tiek žmonos savybes. Galbūt panašus humoro jausmas, bet manau, kad ir jis labiau į mamą“, – svarstė Audrius.

Tiesa, pasak pašnekovo, sūnaus niekada nedomino tėčio karjeros kelias ir net jo kuriama laida „Gustavo enciklopedija“.

„Jam tai buvo nesvarbu visai, bent jau man taip atrodo. Jis apskritai nelabai domėjosi mano kūryba. Tuo metu ir laidų buvo pati pradžia, vystymasis. Tai jis nelabai domėjosi ir jų net nežiūrėjo, o aš jo ir neverčiau žiūrėti savo laidos. Jis gyveno savo pasauly, su savo draugais. Jo visai kiti interesai. Sūnaus nedomino nei televizija, nei žurnalistika...“ – kalbėjo jis.

Audrius su žmona Danguole skaičiuoja jau ne vieną drauge santuokoje praleistą dešimtmetį.

Paklaustas, kokia jųdviejų ilgalaikių santykių paslaptis, Audrius teigė vienos taisyklės nėra ir pripažįsta, kad žmona šeimoje visada buvo jo tvirtas ramstis.

„Nėra receptų. Nežinau, čia gerai ar blogai, bet mes kitaip žiūrėjom į pasaulį ir į santykius. Kai mes tik pradėjom gyvent, prasidėjo dideli nemalonumai aplink. Tai buvo sunkūs laikai. Tuomet mes neskaičiavom, kiek kas ko turi. Tiesiog mėginom kartu išgyventi. Prisipažinsiu, aš už žmoną esu silpnesnis. Buvau toks truputį vėjavaikis, o ji buvo rimtesnė, tvirtesnė. Ir iki šiol yra tokia, todėl padėjo taip man daug ką suprast“, – Žmonės.lt dalijosi žurnalistas.

Gustavo fenomenas

Legendinė, fenomenu tapusi laida „Gustavo enciklopedija“ šiais metais skaičiuos jau 27 metus. Paklaustas, ar dar atsimena jos pradžią, Audrius pasidalijo istorija.

„Gustavo personažas gimė 1995 metais. Tuo metu pradėjome dirbti kartu su Raimundu Paškevičiumi, kuris buvo susikūręs pseudonimą Profesorius Knislys. Jis pasakodavo įvairias istorijas, o aš sukūriau savo personažą. Tuo metu dar nebuvo laidos „Gustavo enciklopedija“ – vedėme laidą „Labas rytas, suraitytas“. Vėliau prie mūsų prisijungė Donalda Meiželytė, tad kurį laiką dirbome trise. Tiesa, tai truko neilgai – gal metus, gal porą.

Po įvairių struktūrinių LRT pokyčių 1999-aisiais likau vienas. Tuomet man buvo pasiūlyta tęsti laidą savarankiškai. Kadangi reikėjo pažintinės laidos, sugalvojau pavadinimą „Gustavo enciklopedija“. Vaikams visada įdomiau, kai juos kalbina ne tiesiog vedėjas, o ryškus personažas, turintis savitą charakterį. Vėliau prie komandos prisijungė Vaidas Lekavičius. Kartu įgyvendinome daugybę pokyčių, o laidą kuriame ir iki šiol“, – pasakojo jis.

Nors laida eteryje pasirodo rudenį, ruoštis jai tenka visus metus:„Vasarą būna atostogos, tačiau jos gana sąlygiškos. Jei noriu sėkmingai startuoti rudenį, vasarą tenka nemažai padirbėti. Reikia atlikti savotiškus namų darbus, nes vėliau viskas vyksta kur kas sklandžiau.“

Tiesa, šiais laikais darbą itin palengvina ir idėjų gausą pasiūlo dirbtinis intelektas ar socialinių tinklų tendencijos, visgi Audrius naujausių technologijų pagalbos kol kas atsisako.

„Jis mums kol kas nepadeda. Manau, kad jo laikas dar nėra atėjęs, technologijos dar nepasiekė tokio lygio, kad galėtų sukurti rezultatą, kuris atrodytų išties kokybiškai ir atitiktų mūsų lūkesčius“, – teigė kūrėjas.

Garsus vyras pabrėžia, kad net ir besikeičiant turinio vartojimo įpročiams, jis lieka ištikimas savo vertybėms.

„Mes tiesiog darome taip, kaip mums atrodo teisinga, nesistengdami kam nors įtikti, o ypač – prastam skoniui. Nesiekiame įtikti daugumai. Darome savaip, o kaip bus – taip bus“, – sako jis.

Nors Audrius ir Gustavas yra neatsiejami jau kone tris dešimtmečius, vyras anksčiau yra pasakojęs, kad jį itin trikdo, kai gatvėje nepažįstamieji kreipiasi Gustavu.

„Nepatinka tas, kad mane kaip žmogų pradeda vadinti mano personažo vardu, taip atsitinka gyvenime, buityje. Net ir nepažįstami žmonės pavadina. Ne vieną kartą yra buvę, kad paskambina ir klausia: „Ar čia Gustavas?“. Tada iškart sakau: „Viso gero. Čia toks negyvena“, ir pokalbis baigtas. Vaikui gali leisti vadinti Gustavu, bet suaugę žmonės, pažįstami – man tai nepriimtina. Aš ne mažas vaikas, vieną kartą reikėtų susivokti“, – aiškino jis.

Paklaustas, ar po tiek metų eteryje niekada nesvarstė apie pasitraukimą iš televizijos, A.Rakauskas šyptelėjo ir pridūrė: „Mano darbas man patinka, turiu minčių, kaip ką daryti. Tuo labiau kad sekasi, tobulėju. Nematau reikalo kol kas pasitraukti. Kitas dalykas – ne viskas nuo manęs priklauso. Priklauso nuo užsakovo, o užsakovas yra visuomenė.“

Vyras teigė, kad kūrybinis varikliukas jo viduje vis dar sukasi, o bene labiausiai jam patinka piešti animacijas, ir jis netgi turi naują svajonę.

„Kūrybinė dalis, ypač piešimas, man labiausiai patinka. Aš nuo mažens piešiau, nors to nesimokiau jokioje mokykloje, per daug veiklų turėjau. Labai norėjau piešti, piešiau komiksus, šitas noras nedingo iš vaikystės. Laidoje yra skyrelis apie animacines pasakas. Kai kam jos gali patikti, kai kam ne, bet man įdomu kurti pačias istorijas, interpretuoti seniau sukurtas pasakas, pateikti savo kūrybą. Kadangi dabar yra tiek daug nupiešta, atsirado noras išleisti komiksų knygą. Sumanymas toks – surinkti geriausias istorijas, sukurtas per dešimtmetį, ir išleisti komiksą su trumpais aprašymais. Nežinau tik, kiek tai būtų populiaru“, – kukliai savo planus atskleidžia A.Rakauskas.

Legendinis kritimas nuo kėdės

Niekam ne paslaptis, kad labiausiai žiūrovus prie ekranų prikaustydavo ne patys receptai ar ingredientai, o gamybos kulminacija – degustacija. Skanaujant paruoštą šedevrą, Gustavo veidą nušviesdavo palaima, pasigirsdavo ilgas „mmm...“, prasidėdavo siūbavimas, kuris visada baigdavosi vienodai: epiniu, visų taip laukiamu kritimu nuo kėdės.

Šis veiksmas tapo ne tik laidos vizitine kortele, bet ir ištisos kartos atmintin įsirėžusiu fenomenu.

„Virtuvės skyrelis iš pradžių atsirado kaip pažintinis – norėjosi parodyti, iš ko gaminami pieno produktai. Taip ir atsirado pirmoji kulinarinė virtuvėlė, kurioje aiškinome, kaip iš pieno gimsta kiti gardėsiai: varškė, sviestas, kaip nusistovi grietinė. Kulinarinės laidos visada turėjo daug žiūrovų. Visiems patinka žiūrėti, kaip žmonės valgo, pats gamybos procesas labai traukia. Tik reikia įstengti jį parodyti įdomiau, estetiškiau ir linksmiau. Taip pamaniau, kad tai galėtų tapti nuolatiniu laidos skyreliu. O tas legendinis kritimas nuo kėdės... Tai tiesiog ragavimo veiksmo hiperbolizacija. Paragaujate ir galvojate: „Mmm, kaip skanu!“ O jei patiekalas patinka labai stipriai, tada pradedate iš malonumo siūbuoti dar labiau ir galiausiai krentate nuo kėdės, nes net galva apsisuko iš skanumo“, – kalbėjo pašnekovas.

Paklaustas, koks firminis patiekalas puikuojasi Audriaus gyvenime už televizijos ribų, jis teigė, kad tie patiekalai visiškai skiriasi nuo tų, kuriuos matome per televizorių.

„Buityje kiekvieną dieną aš gaminu pačius paprasčiausius dalykus. Virtuvėje sukiojamės pasikeisdami – tai žmona gamina, tai aš. Mūsų kasdienis maistas yra visiškai paprastas, tai nėra tai, kas rodoma per televizorių. Patiekalai gali būti patys elementariausi – pavyzdžiui, tiesiog išvirti vištos sparneliai vištienos sultinyje“, – atviravo A.Rakauskas.