Prancūzų romantizmo atstovas Hectoras BERLIOZAS (1803–1869), garsus kompozitorius, dirigentas, muzikos kritikas, buvo dar ir labai romantiška asmenybė. Aistros skatino jo kūrybą ir vertė daryti kvailystes.
NE TIE DARBAI. Jis norėjo, kad muzika pasakotų kokią nors istoriją, savo kūrinius vadino „drama simfonija“, „legenda simfonija“. Melomanai ir kolegos jį garbino, tačiau Berliozo opusai nebuvo tokie paklausūs, kad vyras kasdien gautų mėsos. Jis tūžo, kad kiti pelningi darbai vagia kūrybai skirtą laiką, bet gal kiek koketavo: visa Europa žinojo dirigentą Berliozą, o prancūzai daug metų skaitė šmaikščius jo straipsnius.
LEMTINGAS LAVONAS. Jis visada svajojo tapti kompozitoriumi, nors tėvas gydytojas draudė liesti pianiną. Hectoras ir nesikėsino į instrumentą, patyliukais išmoko groti gitara ir fleita, slapčia rašė romansus ir nesispardė, kai tėvas išsiuntė jį į Paryžių studijuoti medicinos. Ketverius metus kankinosi; neištvėrė tik po pirmojo lavono skrodimo. Savamokslis sugebėjo įstoti į Paryžiaus konservatoriją, kliedėjo vien muzika. Bet vieną dieną kažkaip prasmuko į teatrą, kur anglų trupė rodė „Hamletą“. Jaunuolį taip sukrėtė Harriet Smithson vaidinama Ofelija, kad jis įsimylėjo aktorę.