Legendinis prancūzų komikas Pierre'as Richardas svajoja apie tigrus

Karjerą kine pradėjęs prieš pusę amžiaus ir išgarsėjęs tokiose smagiose ekscentriškose komedijose kaip „Aukštas blondinas juodu batu“ (1972), „Žaisliukas“ (1976), „Tėtušiai“ (1983) ir „Bėgliai“ (1986), aktorius, režisierius ir scenaristas, kuris iš tikrųjų yra Pierre’as-Richard’as Maurice’as Charlesas Léopoldas Defays, laikui bėgant tapo tarsi vienu iš savo šalies simbolių. Žiniasklaida net juokauja, jog mylimas gimtojoje Prancūzijoje, užsienyje jis kažkada buvo žinomesnis nei Eifelio bokštas ar Eliziejaus laukai.

Žinoma, dabar veteranas savo talentu džiugina vis rečiau. Ne dėl to, kad būtų pamirštas, – tikina, kad pasiūlymų vis dar sulaukia stebėtinai daug. „Solidus amžius turi nemažai privalumų, o vienas jų – daryti tik tai, ko tikrai nori, kas tau teikia malonumą. Kurį laiką mieliau vaidinau teatre, nes dauguma siunčiamų scenarijų man tiesiog nepatiko. Mano metų aktorius nebegali filmuotis tokiuose pačiuose filmuose kaip jaunystės laikais. Nesinorėtų, kad „Aukštas blondinas juodu batu“ taptų „Aukštu blondinu ortopediniu batu“, – su jam būdingu humoru aiškina aktorius.

Tiesa, kartais atsiranda režisierių, gebančių sudominti išrankų veteraną. Tokių kaip Stephanas Robeline’as, kurio naujoji komedija „Mr. Stein Goes Online“ pasakoja apie senioką našlį, antrosios pusės ieškantį internetu. Pagrindinį herojų įkūnijęs Pierre’as Richard’as neslepia: „Jau skaitydamas scenarijų tiesiog lūžau iš juoko. O pradėjęs filmuotis jaučiausi laimingas – tai tikrai geras ženklas. Jei filmuojantis mane apninka abejonės, tikėtina, kad ir filmas bus neįdomus.“

Aktorius vadina absurdu stereotipą, esą solidaus amžiaus sulaukę herojai – niekam neįdomūs. „Juk mūsų, senukų, gyvenimas yra gerokai sudėtingesnis nei jaunimo, tenka įveikti daugybę buitinių sunkumų. Svarbu sugebėti į visa tai pažvelgti su humoru.“

Paklaustas, kokie jo paties santykiai su naujosiomis technologijomis, juokiasi, jog tikrai dienų dienas nesėdi internete kaip jaunimas, net neturi feisbuko paskyros. „Tačiau visiškai ignoruoti šių tendencijų neįmanoma – vienas geras bičiulis labai sumaniai tvarko mano interneto puslapį, dalijasi jame informacija apie mano veiklą. Aš kol kas moku naudotis tik elektroniniu paštu. Tačiau dievinu programėlę „WhatsApp“ – ji man labai praverčia, kai žmona ilgesniam laikui išvyksta į gimtąją Braziliją.“

Buvusi manekenė ir aktorė brazilė Ceyla Lacerda – jau trečioji Pierre’o Richard’o sutuoktinė. Jie susipažino prieš keletą dešimtmečių bendros bičiulės – aktorės Mylène Demongeot – namuose, o romanui nesutrukdė net kalbos barjeras. „Tiesą sakant, Ceyla dėl karjeros buvo visai neblogai pramokusi prancūziškai. Man kalbėti portugališkai, patikėkite, sekėsi labai sunkiai, – juokiasi aktorius. – Tačiau žinodamas, kad nesu toks gražus kaip Alainas Delonas, į darbą paleidau savo didžiausią ginklą – humoro jausmą. Jam, patikėkite, atsispiria reta moteris.“

Prieš tai aktorius buvo vedęs baleriną Danielle Minazzoli (75), su ja susilaukė dviejų sūnų – Olivier ir Christophe’o, abu jie tapo muzikantais. Antroji žmona – Muriel Dubrulle. Su abiem moterimis Richard’as išsiskyrė gražiai ir taikiai, nors žiniasklaida ir mėgino žymaus aktoriaus skyrybose ieškoti skandalo. Beje, vienas jo anūkų – Arthuras Defays – tapo Prancūzijoje garsiu modeliu ir aktoriumi.

Kai nevaidina, Pierre’as Richard’as leidžia laiką su šeima – puikiai sutaria ir su vaikais, ir su vaikaičiais, keliauja arba rūpinasi savo vynuogynais šalies pietuose bei Paryžiuje esančiu restoranu. Jis ne tik atrodo gerokai jaunesnis, nei iš tiesų yra, bet ir tebespinduliuoja energiją, kurios galėtų pavydėti gerokai jaunesni kolegos. Iš kur jos semiasi? „Galbūt už tai galėčiau padėkoti mamai ir jos geriems genams? – svarstė veteranas. – Net sulaukusi 90-ies ji lakstė sportiniu automobiliu. Būtent iš jos paveldėjau gerą skonį ir meilę gyvenimui. Iki šiol nepraradau nei noro išbandyti naujoves, nei smalsumo. Daug skaitau – knygos man padeda persikelti į kitus vienas už kitą įdomesnius pasaulius, neleidžia apkerpėti vaizduotei. Gal ir tai man padeda nesenti? Deja, to išmokti neįmanoma – galite pasisamdyti trenerį, kuris neleis sustabarėti jūsų kūnui, tačiau vargu ar kas nors išmokys išties džiaugtis gyvenimu. Juk jei neįžvelgiate grožio matydami, kaip teka ar leidžiasi saulė, jo ir neįžvelgsite. Todėl kol leidžia sveikata, tiesiog dirbu ir mėgaujuosi gyvenimu. Ir svajoju. Dar norėčiau pamatyti bent keletą kraštų, kuriuose nebuvau, ir... išvysti laisvėje gyvenančius, o ne narve uždarytus tigrus.“