Legendinių mados namų savininko Maurizio Gucci žmona Patrizia Reggiani Gucci – linksmoji našlė

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Miesto svečiams ir turistams ji – tiesiog viena iš elegantiškų milanese. Bet gali būti, kad ši 71 metų ponia neilgai mėgausis sąlygine ramybe: kalbama, kad režisierius ir prodiuseris Ridley Scottas ketina grįžti prie seniai atidėlioto projekto ir ekranizuoti jos istoriją. Patrizią turėtų vaidinti Lady Gaga, kam atiteks nelaimėlio jos vyro vaidmuo, neskelbiama (gerokai anksčiau minėtos Angelinos Jolie ir Leonardo DiCaprio kandidatūros). Taip pat nežinia, kada bus pradėti darbai, – Scottas planuoja taip, lyg nebūtų atšventęs aštuoniasdešimt antrojo gimtadienio. Bet pati istorija – karšta ir žadinanti nekorektiško aštuntojo dešimtmečio ilgesį – tiesiog prašosi ekranizuojama. Meilė ir neapykanta, intrigos ir persekiojimas, mokesčių slėpimas, teismai, kalėjimas, kvepalai ir samdomi žudikai bei beveik rojaus laikai, kai nerūpėjo ekologija, lygios teisės, nereikėjo prikąsti liežuvio prieš ištariant frazę, kad geriau raudoti rolsroise nei ant dviračio. Šių žodžių autorystė irgi priskiriama poniai Gucci. Ir net jei ji šitaip nesakė, mintis – be abejonės, jos.

Grynai itališka žmogžudystė

Laikas – 1995 metų kovo 27 diena, pusė devynių ryto. Vieta – Milanas, Palestra gatvė, Gucci dinastijos įpėdinio biuras. Laiptais lipantį Maurizio Gucci (1948–1995) pasivijęs vyras keturiskart iššauna, neskubėdamas nusileidžia, išeina pro laukujes duris ir dingsta minioje. (Šiemet bus jau dvidešimt penkeri, kai ši žmogžudystė sukrėtė pasaulį – ir ne tik mados). „Gucci“ mados namai lieka be vadovo, Gucci dinastija – be vyriškosios lyties įpėdinio, dvi dukros – be tėvo, o ponia Patrizia – nepaguodžiama ir labai elegantiška našlė.

Populiariausia versija – užsakyta žmogžudystė. Mados pasaulis–dideli pinigai–organizuotas nusikalstamumas – sena patikrinta grandis. Sklandė gandai, kad Gucci, atidaręs kazino Šveicarijoje, ketino plauti mafijos pinigus, bet viskas pasisuko ne taip ir du žudikai iš Sicilijos susidorojo su įpėdiniu. Vis dėlto paaiškėjo, kad šaulys buvo vienas, naudojosi neįprastu samdomiems žudikams ginklu, šaudė patalpoje matant durininkui ir šį sužeidė.

Tyrėjai atmetė profesionalaus žudiko versiją ir ėmėsi ieškoti, kam dar naudinga pono mirtis. Įtariamųjų sąraše atsidūrė kone visi milžiniško klano nariai.

Po patriarcho Guccio Gucci (1881–1953) mirties – tai jo inicialai GG puošia mados namų logotipą – verslą paveldėjo keturi sūnūs. Finansiniai ir dalykiniai reikalai klostėsi puikiai: aštuntajame dešimtmetyje „Gucci“ buvo vieni populiariausių pasaulyje mados namų. Bet bendrovę draskė vidiniai nesutarimai. Iš pradžių broliai gana draugiškai dirbo kartu, vėliau tuokėsi, žmonos gimdė vaikus ir jų verslo bei giminystės vizijos vis labiau pradėjo skirtis. Kaip kartais sakoma Milane, „Gucci“ pražudė per didelė meilė vaikams.

Padidėjusi giminė valdybos susirinkimus pavertė kovos lauku, visi posėdžiai baigdavosi muštynėmis ar bent žodiniu konfliktu.

Į istoriją įėjo 1982-ųjų akcininkų susirinkimas, kuriame garbūs ponai svaidė vieni į kitus neįkainojamas rankines ir mokasinus, o du broliai davė į nosį trečiam. Ko gero, nebuvo Gucci giminės atstovo, kuris nebūtų bylinėjęsis su artimaisiais: sūnūs kėlė ieškinius tėvams, broliai – broliams, sūnėnai – dėdėms. Aistringi klano nariai neapsiribojo teisėtomis žmonomis, meilužės reikalavo alimentų, nesantuokiniai vaikai – išlaikymo ir savo dalies. Vaidininkai priveikė net Milano teisės sistemą: teisėjai atsisakydavo priimti ieškinius, o mieste sklandė sparnuotas posakis, girdi, nenuostabu, kad „Gucci“ rankinės ir bateliai kainuoja tiek, – du trečdalius kainos šeima vis tiek sumoka advokatams.

Intrigos, neprotingi verslo sprendimai ir ginčai beveik sužlugdė kompaniją. O 1983 metais pusę bendrovės akcijų perėmė mažiausiai tam tinkamas žmogus – Maurizio Gucci, anot jo paties tėvo Rodolfo (1912–1983), moterų, alkoholio ir saldaus gyvenimo mėgėjas. Kelios manipuliacijos (pusbrolį sukurstė apskųsti savo tėvą mokesčių inspekcijai ir šis sėdo į kalėjimą) ir štai – Maurizio tapo vienvaldžiu šeimininku. Bet, kaip ir spėjo tėvas, vienintelis sūnelis pasirodė esąs visiškai netikęs verslininkas: atleido geriausius „Gucci“ darbuotojus, nustojo gaminti populiariausius gaminius, beprotiškus pinigus taškė būstinei statyti. Rankinės ir bateliai, dešimtmečius buvę itališkos prabangos simboliai, nepastebimai prarado išskirtinumą. Mados namai atsidūrė ant bankroto slenksčio, pusbroliai pardavė savo dalis investuotojams iš Bahreino, o 1993-iaisiais iš šeimos rankų išslydo paskutinės akcijos, už kurias, skaičiuojant anų dienų kursu, Maurizio gavo apie 140 milijonų eurų.

Ilgainiui prekių ženklas atsigavo ir šiandien puikiai klesti, tačiau jau dvidešimt šešeri metai „Gucci“ nebėra nė vieno Gucci.

Ir bendrovė seniai neitališka: joje šeimininkauja prancūzas François Pinault.

Žodžiu, giminės turėjo priežasčių nekęsti Maurizio. Tačiau turėjo ir alibi, tad ir po dvejų metų nusikaltimas vis dar buvo neatskleistas. Negana to, 1997-aisiais ant savo vilos slenksčio Majamyje buvo nušautas Gianni Versace, ir nors abi istorijos neturi nieko bendra, prietaringas mados pasaulis prakalbo apie dizainerių prakeiksmą.

Pelenės spąstai princui

Ar reikia sakyti, kad jaunystėje Maurizio Gucci buvo vienas trokštamiausių Italijos jaunikių? Apie dinastinę santuoką svajojo ne viena įtakinga tekamo amžiaus atžalų turinti šeima, bet Maurizio pasirinko ne aukštuomenės merginą, o gražuolę padavėjos ir gerokai už ją vyresnio vežimo paslaugų firmos boso dukrą. Patrizia Reggiani buvo panaši į Elizabeth Taylor – ir lygiai taip pat mėgo brangenybes. Tiesiai sakė, kad tėvas įpratino ją prie ištaigingo gyvenimo būdo ir prasidėjusi su Gucci neketino mažinti reikalavimų. Tiesa, negali sakyti, kad ji visada skrupulingai paisė aštuntojo Dievo įsakymo – nemeluok.

Moteris, kuri tapo šeimos prakeiksmu, trylika metų buvo vienas ryškiausių jos briliantų. Kai ji pagimdė pirmąją dukrą Alessandrą (43), giminė priėmė naują narę ir Patrizia pamažu įgijo didelių turtų: deimantų, kailinių, apartamentus Niujorke ir Milane, vilas Akapulke ir Sankt Morice, madų salonus Milane ir net 66 metrų ilgio jachtą „Créole“ – uošvio dovaną už antrąją dukrą. Beje, milijonų verta jachta iki šiol priklauso prisiekusiai buriuotojai Allegrai (38), o apartamentus Penktojoje aveniu seserys pardavė už 45 milijonus dolerių 2010 metais.

Įspūdingą Milano grietinėlės porą Niujorke priimdavo pati Jackie O. „Mes buvome graži pora ir gražiai gyvenome“, – prisiminė Patrizia interviu „Guardian“. Be abejonės, padorioje itališkoje šeimoje visada yra vietos meilužei, bet amžiaus vidurio krizės ištiktas Maurizio supainiojo viešąjį ir privatų interesus: namiškiams pasakė, kad neilgam išvyksta, ir tiesiog dingo. O po savaitės Patrizią pasiekė žinia, kad sutuoktinis puikiai įsitaisęs Milane – bute su blondine dailininke Paola Franchi (66), dėl jo palikusia savo vyrą.

1991-aisiais Maurizio žmonai bei dukroms skyrė 4,5 milijardo lirų (apie tris milijonus eurų tuometiniu kursu), dar bemaž milijoną eurų išlaikymą per metus ir paliko šeimą. Patrizios akimis, tai buvo apgailėtina išmalda, kurios vos užteko lėkštei lęšių košės. Ji prisiteisė apartamentus Milane, Niujorke ir Sankt Morice, jachtą. Tačiau mintis, kad Maurizio susilauks vaikų ir jos mergaitėms teks dalytis palikimą su naujais giminaičiais, kėlė siaubą.

Patrizia buvusį vyrą nesidrovėdama vadino nesveiku impotentu ir klastingu niekšu.

O kai Milane pradėta kalbėti, kad Maurizio rengiasi vesti, tiesiai pareiškė mielai ateisianti į jo laidotuves. Savo advokato klausinėjo, kiek gautų nudėjusi buvusįjį. Ir nežinia, ko labiau neatleido – asmeninės išdavystės ar išslydusios iš rankų „Gucci“ imperijos. Milano mados žurnalistikos veteranė Giusi Ferrè įsitikinusi, kad Patrizią išmušė iš vėžių pastaroji netektis – net po skyrybų ji liko Gucci iki kaulų smegenų ir išėjusi iš kalėjimo tikėjosi grįžti į mados namus. „Aš jiems reikalinga, – sakė ji interviu laikraščiui „La Repubblica“. – Aš – labiau Gucci nei bet kas kitas. Gana gerai išmanau visą reikalą – metų metus pirkau daiktus visame pasaulyje. Atėjau iš briliantų pasaulio ir būtent ten noriu vėl patekti.“

Juodoji našlė

Sako, kad praėjus trims valandoms po žmogžudystės paskutinė ponia Gucci savo rankomis išmetė buvusio vyro meilužę iš apartamentų Venecijos prospekte Milane ir su dukterimis ten susikraustė. Nenustygo vietoje, keitė miestus, namus bei viešbučius ir visada keliavo su šimtu lagaminų, prikimštų drabužių, – tai vedė iš proto nešikus. Su drauge būrėja Giuseppina Auriemma naktimis kviesdavosi dvasias. Ir visai atsitiktinai pateko į policijos akiratį: pareigūnai nuklausė, kaip nedidelės picerijos savininkas Orazio Cicala telefonu reikalavo iš Patrizios primokėti už žmogžudystę – 150 milijonų lirų (nūdienos euro kursu – apie 77 000 eurų) buvo mažai, tačiau nepaguodžiama našlė atsisakė mokėti. Savo ausimis negalintis patikėti pareigūnas apie tai pranešė kolegoms iš kriminalinės policijos.

1997 metų žiemą Patrizią areštavo.

Pusę penkių ryto moteris į policijos automobilį ėjo apsivilkusi audinių kailinius iki žemės ir apsikarsčiusi brangenybėmis.

Per kratą rastame jos dienoraštyje Maurizio mirties dieną buvo įrašas: „Rojus“. Netrukus buvo areštuoti ir bendrininkai. Patrizia tikino esanti nekalta. Orazio tylėjo. Visi kiti iškart prisipažino.

Paaiškėjo, kad įsakymą nužudyti Maurizio perdavė dvasios – pareiškė, kad Patrizia neturės ramybės, kol išdavikas bus gyvas. Giuseppina per pažįstamus abejotinos reputacijos klientus rado tokį Ivano Savioni, nedidelio viešbučio durininką, šis savo ruožtu pasamdė lošimo skolų slegiamą Cicalą ir bedarbį automobilių meistrą Benedetto Ceraulo. Pastarasis ir paspaudė gaiduką. Patrizia sumokėjo 50 milijonų lirų (apie 26 tūkstančius eurų) Savioni, 350 milijonų (180 tūkstančių eurų) – Ceraulo ir 150 milijonų (apie 77 tūkstančius eurų) – Cicalai, turėjusiam greitai išvežti Ceraulo iš įvykio vietos. Dar 50 milijonų gavo Auriemma. Taigi, buvusio sutuoktinio galvą Patrizia įkainojo 600 milijonų lirų (apie 310 tūkstančių eurų). Jos žodžiais, šis tiek ir tebuvo vertas.

Juodajai našlei, kaip iškart Reggiani praminė spauda, talkino šeši geriausi advokatai. Iš pradžių ji gynėsi, esą žmogžudystę organizavo Auriemma su sėbrais, kad galėtų ją šantažuoti, paskui prisipažino planavusi nusikaltimą, bet vėliau persigalvojusi, o bičiulė ir Savioni ją privertę. Skambėjo taip pat fantastiškai, kaip ir dvasių įsakymas, bet advokatai pasigavo šeimos pateiktą versiją, kad po patirtos smegenų auglio operacijos Patrizia nebeatsakanti už savo veiksmus ir žodžius. Buvusi draugė Auriemma vertė bėdą jai – girdi, ši žadėjo milijardą lirų, jei prisiimsianti kaltę. O išgirdusi reporterio klausimą, kodėl pasamdė žudiką, atsakė esanti trumparegė, todėl pati bijojusi nepataikyti.

Šventojo Viktoro rezidencija

Žudikas sėdo iki gyvos galvos. Bendrininkai gavo 25–29 metus kalėjimo. Patrizia turėjo 29 metus praleisti Milano Šv. Viktoro kalėjime (šią įstaigą ji vadino rezidencija). Alessandra, neatėjusi į teismą išklausyti nuosprendžio, pareiškė, kad jos mama – ne juodoji našlė, kaip tikina spauda, o maža trapi paukštytė. Ir lauks jos grįžtančios.

Apeliacinis teismas Patriziai bausmę sumažino trejais metais. Šv. Viktoro rezidencijoje kalinė ilgai miegodavo, rūpindavosi savo augalais ir augintiniu – šešku Bembiu. Kas savaitę galėdavo aplankyti motiną Silvaną ir dukras. Beje, Bembis baigė liūdnai – kita kalinė netyčia mirtinai prisėdo nelaimėlį. 

Po penkerių metų neištvėrusi Patrizia mėgino nusižudyti ir advokatai ėmė rūpintis pakeisti įkalinimą namų areštu. Tačiau moteris griežtai atsisakė dirbti pataisos darbus. „Gyvenime nedirbau nė dienos ir neketinu pradėti“, – pareiškė ji. Vis dėlto galiausiai tapo italų juvelyrikos salono „Bozart“ konsultante.

Kaip praturtėti iš žmogžudystės

2016-aisiais Patrizia Reggiani anksčiau atliko bausmę už nusikaltimą, nors svajonė grįžti į „Gucci“ taip ir neišsipildė. Buvęs mados namų meno vadovas Tomas Fordas, įkvėptas šios istorijos, sukūrė sidabrinius 277 gramų svorio antrankius: tądien, kai Patriziai buvo skelbiamas nuosprendis, jie buvo išstatyti „Gucci“ Florencijos butiko vitrinoje. 2009-aisiais „Christie’s“ aukcione papuošalas parduotas už 1700 eurų, o prieš porą metų interneto aukcione už suvenyrą anonimas sumokėjo 60 tūkstančių eurų.

Gucci byla įkvėpė kompozitorių Marcosą D’Cruze’ą ir režisierių Peterį Jukesą sukurti populiarų miuziklą „Ponia Gucci“, Patrizią vaidino Julie Atherton.

Nusikaltimo anatomijai skirtos kelios knygos – nuo pusiau bulvarinės „La Saga dei Gucci“ („Gucci saga“) iki socialinės studijos „Assassinations and Murder in Modern Italy. Transformations in Society and Culture Transformations in Society and Culture“ („Nužudymai ir žmogžudystės šiuolaikinėje Italijoje. Visuomenės ir kultūros pokyčiai“). Ir jei Ridley Scottas vis dėlto sukurs filmą, ponia Gucci taps dar ir kino heroje. Žinoma, jeigu jai to reikia – ji ir taip labai turtinga moteris. Išėjusi į laisvę atgavo nuo 1993 metų susikaupusias buvusio vyro išmokas – 24 milijonus eurų. Be to, tebeturi teisę į minėtus 800 tūkstančių eurų per metus, skirtus po skyrybų. Paradoksas – Gucci klanas dosniai rūpinasi spalvingąja našle: teismas nusprendė, kad skyrybų sutartis ir žmogžudystės byla neturi nieko bendra.