Legendinių Sporto rūmų fojė – išskirtinis Kabloonak muzikos skambesys

Joną-Kabloonak traukia apleistos erdvės, o ši – ypatinga dar ir tuo, jog tai – istorinių sankirtų ir stipraus emocinio krūvio vieta. Atlikėją, žvelgiantį nuo šio pastato stogo, galime pamatyti ir jo kūrinio „Bruises On Your Legs“ klipe.

„Tai yra legendinis pastatas, kuriame vyko įvairūs politiniai ir kultūriniai renginiai. Nors man ir neteko juose dalyvauti, norisi prisiliesti prie šios istorijos, ypač, kai pastato likimas – vis dar neaiškus. Sporto rūmai man labai asocijuojasi su Vilniumi, o ikoniškoji jų stogo „Elvio“ šukuosena galėtų būti miesto logotipu“, – sako jis.

Kažkadais šiame pastate stūgaudavo pirmosios diskotekos, skambėjo įgarsinti simfoniniai orkestrai, koncertuodavo tik patys ryškiausi Lietuvos ar užsienio atlikėjai: nuo „Foje“ iki „Deep Purple“, „Anties“ iki Bonnie Tyler, Ala Pugačiovos iki (dar TSRS laikais atvykusios!) brazilų trash metalo grupės „Sepultura“.

Kabloonak - „Night for Two“:

Be to, 1988 metais Sporto rūmuose įvyko ir didysis Sąjūdžio suvažiavimas. Ant Senųjų Vilniaus žydų kapinių stovinčių rūmų salėje tilpo net 6000 tūkstančiai žmonių.

Tiesa, dabarties laike 50-metį pasitinkantis pastatas – tarsi vienišas Neries krantinės vaiduoklis. Jau kurį laiką jo viduje telkšo balos, byra lubos. Panašūs vaizdai lydi ir pastato eksterjerą. Kai kam šis reginys, galbūt, primintų Černobylį, o štai Jonui-Kabloonak – pasaką. „Pastatą supanti aplinka mane ypatingai žavi. Iš tarp plytelių plyšių auganti žolė ir medeliais sužėlę baseinėliai suteikia tam visam betonui netikėto jaukumo ir pasakos jausmo“, – sako jis.

Bene mažiausią laiko nuostolių patyrė pastato fojė. Jos interjere – didelis medinis banguojančių medžio juostelių pano, o pro vitrininius langus prasiskverbia saulės šviesa. Būtent čia ir buvo pasirinkta filmuoti gyvą dainos „Night for Two“ atlikimą.

„Kūrinį rinkausi intuityviai, galvodamas apie jo skambesį. Taip jau sutapo, jog tai – vizualinių patirčių mieste inspiruota daina“, – teigia muzikas. O kokia tai buvo patirtis, įrašyti kūrinį retro būdu, t. y. vienu mikrofonu?

„Didžiausia paspirtis kolaboruoti su Normantu Ulevičiumi ir „1Mikrofonas“ projektu buvo smalsumas, kaip tai pavyks įgyvendinti techniškai. Galiu tik pasidžiaugt, jog ir man, ir grupei buvo vienas malonumas, o iš visų nenumatytų situacijų buvo greitai ir profesionaliai išimprovizuota“, – atsako Jonas-Kabloonak.

Įdomu pastebėti, jog kūrinys čia suskambėjo kiek kitaip, nei atlikėjas buvo numatęs. „Kai mąsčiau apie filmavimą, įsivaizdavau pagrindinę Sporto rūmų salę ir didelį jos aidą, tačiau dėl avarinės pastato būklės ten bazuotis buvo draudžiama. Taipogi, tą dieną turėjo būti apsiniaukę, bet švietė saulė. Visi šie neplanuoti pokyčiai padovanojo kur kas įdomesnį rezultatą nei buvau nusipiešęs savo galvoje“, – pasakoja jis.

Paklaustas, ar savo paties prodiusuojamiems studijiniams įrašams ieško specifinių akustinių erdvių ir ar mėgsta naudoti daug reverbo, Jonas-Kabloonak atsako: „Dažnai gerų studijų paslaptis yra ne tik jose esanti aparatūra ar ten dirbantys žmonės, bet ir erdvės jose. Kita vertus, tai yra didelė prabanga, kurios sau beveik neleidžiu. Tačiau tokia praktika man atrodo žavinga, net jei ir daug ką šiandien galima atkartoti virtualiai.

Džiaugiuosi, jog, pavyzdžiui, savo dainos „Lonesome Prairies“ gitaros partiją ir akivaizdžiai girdimą jos aidą užfiksavau jau nesančiuose Profsąjungų rūmuose, taip, sakykim, užarchyvuodamas erdvę, kuri nebeegzistuoja. O kalbant apie reverbą, esu jo mėgėjas, bet bandau šito įpročio atsikratyti. Tai galima girdėti naujausiame mano EP („Teach Me“, 2021 – red. past), kur giliai paskendusių vokalų yra kur kas mažiau.“

„1Mikrofonas“ – tai idėjinis garso režisieriaus bei prodiuserio Normanto Ulevičiaus projektas; įrašų esmė – naudojamas tik vienas mikrofonas, filmuojama viena kamera, be montažo. Tai – savitas atsigręžimas į senąją tradiciją, vyravusią 1930–1950-iais, kai vokaliniai bei instrumentiniai ansambliai įrašinėdavo kartu, susiburdami apie vieną mikrofoną, įprastai – juostinį (angl. ribbon mic).