„Legendų“ herojus – Alfredas Bumblauskas: „Aktorystės genas manyje krebždės visada“
Vilniaus universiteto statute numatyta, kad profesorių darbo sutartys galioja, iki jiems sukanka 65-eri. Vėliau darbas gali būti pratęstas tik dukart po trejus metus. Istorijos profesoriui Alfredui Bumblauskui lapkritį sukanka tie šešiasdešimt penkeri. Bet vienas mylimiausių ir garsiausių pastarųjų trijų dešimtmečių dėstytojų ramiai dėlioja ateities planus.
Ankstyva pensija laukia?
Jeigu būsiu reikalingas ir fakulteto taryba pratęs darbo sutartį, iš principo galima ištempti iki 71-ų. Kodėl tokia taisyklė? Manau, norima apsisaugoti nuo nukvakimo. Nes kuo senesnis žmogus, tuo ambicingesnis, kategoriškesnis dažnai tampa. Kai kurie net ima manyti, kad yra nepakeičiami... Aš nesiginčiju su tokia statuto taisykle. Pasaulyje daug kur taip yra.
Nors žinau ir tokių profesorių, kurie sugeba iki devyniasdešimtmečio universitete dirbti. O esama šalių, kur labai griežtai: 65 metai sukanka, ir viso gero. Amžiaus cenzas – tikrai ne veltui. Man tik keista, kad jis nenumatytas, pavyzdžiui, dirbantiems Seime. Kaip sakė Einsteinas: „Du dalykai pasaulyje yra begaliniai – visata ir žmonių kvailumas. Tik dėl visatos aš abejoju...“
Man nuostabu, kaip jūsų galvoje telpa tiek datų, įvykių, pavardžių!
„Kaip tu viską atsimeni?!“ – būna, stebisi. Pasikartoju! Be to, daug kas yra dėstyta, įsiminta, nes paprastai auditorijoje paskaitą skaitau be popieriaus. Vadinasi, išmoksti, įsimeni. Nors šiaip laikausi teorijos, kad fakto atsiminimas nėra savitikslis dalykas. Faktas yra tik priemonė idėjai, reiškiniui atpažinti. Jei gali faktu pagrįsti – gerai, bet kartais tai nėra būtina.
Geriau gryna mintis – teisinga, korektiška, logiška, o faktai patys savaime prie tos minties limpa – viskas sugula į matricą. Man pačiam atrodo, kad nieko jau toje mano galvoje nebetelpa: kad ir ką perskaitytum, tuoj pat užmiršai, neatsimeni, nervas ima... Man kartais galvą pradeda skaudėti vien nuo to, kad nebeapimu visos informacijos, kuri ateina. Va, vaikščiojau po Vatikaną: ir tą norisi įsidėmėti, ir ta informacija vertinga, ir tas dar buvo negirdėta... Atrodė, galva sprogs!
Kodėl apskritai pasirinkote tokią profesiją?
Nepatiko man istorija. Net dabar ne iki galo ji man patinka. Istorijos esme laikomas faktų rinkimas. O man, kaip jau sakiau, faktai nėra tikslas. Žiūrėkite, lietuviai tuos pačius istorinius faktus, skaičius ar įvykius interpretuoja vienaip, rusai – kitaip, lenkai ar baltarusiai – dar savaip. Štai šviesaus atminimo mano mokytojas profesorius Edvardas Gudavičius buvo tikras istorijos virtuozas – gebėdavo faktų kratinyje pamatyti esmę.
Į istoriją patekau, nes stojau ten, kur, atrodė, bus lengviausia. Aš – telšiškis. Su sese augome trikotažo fabriko „Mastis“ darbininkų šeimoje. Paskui fabriką gruščikai (tyčia vartoju tokį žodį) privatizavo ir numarino, nors sovietmečiu Telšių trikotažo gamykla prilygo dar ir dabar gyvuojančiam „Utenos trikotažui“. Varganai gyvenome – kokios tos proletariato algos buvo... Įsivaizduokite, jeigu aš, paauglys būdamas, statybose per vasarą uždirbau daugiau nei abu tėvai fabrike.
Baigęs mokyklą bėgau iš Telšių kuo toliau. Nelabai jaukiai jaučiausi namuose... Nenoriu įžeisti mamos, kuri dar sveika gyva jau 95-erių sulaukusi, bet buvo per daug muštro, baimės prasižengti. Tėvas labai norėjo, kad tapčiau inžinieriumi, ir net buvo pradėjęs šnekinti, kad važiuočiau mokytis į Žemės ūkio technikumą Rietave ar Plungėje.
Koks dar Rietavas?! Mūsų karta jau gyveno roko, „bitlų“ ir „rolingstounų“ muzika. Turėjome net dvi roko grupes Telšiuose. Tikrai nenorėjau būti kaimo žmogumi, inžinieriumi prie žemės ūkio. Tada tėvas pradėjo spausti stoti į „Visiukus“ – dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Nuvažiavau, dalyvavau ekskursijoje, kurioje būsimiems studentams demonstravo atsiveriančias lubas! Visai manęs tas stebuklas nesujaudino.
Mokyklos draugas, dabar žymus archeologas Adomas Butrimas, jau studijavo istoriją, todėl pakvietė mane į atviras paskaitas, surengė ekskursiją po universitetą, nuvedė į katedrą. Man tada pasirodė, kad katedros požemiai ir universitetas – bendras statinys. Va, tai buvo wow!
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Legendos“ numeryje.
Jame taip pat rasite:
- Kokius velnioniškus kontraktus buvo pasirašęs Velnių muziejaus kūrėjas Antanas Žmuidzinavičius
- Kodėl šokėjai iš viso pasaulio važiuoja pas Birutę Letukaitę į „Aurą“
- Rašytojo Sauliaus Šaltenio didžioji meilė Lola ir gyvenimas be jos
- Lietuviškos estrados pradininko Danieliaus Dolskio detektyvas
- Paskutinė Radvilų protestantė – Liudvika Karolina Radvilaitė
- Akmenų karalius iš Mosėdžio Vaclovas Intas
- KKK: neapykantos organizacija – nepakantumo kitaip atrodantiems, mąstantiems ar besielgiantiems simbolis
- Pasakojimai apie prancūzus Simone de Beauvoir ir Jeaną-Paulį Sartre‘ą, amerikiečių ikoną Jamesą Deaną, paslaptingąją moterį-kaukę, kostiumų dailininkę ir 8 „Oskarų“ savininkę Edith Head
Žurnalą „Legendos“ galite įsigyti prekybos vietose arba užsiprenumeruoti. Daugiau informacijos ČIA.
