„Legendų“ interviu su Irena Veisaite: „Mes stengėmės pakeisti Lietuvą“

„Tai buvo mano didelės meilės metai“, – tarsteli germanistė, teatrologė, ilgametė Atviros Lietuvos fondo pirmininkė Irena Veisaitė, išgirdusi klausimą, kokia proga namuose primerkta tiek tulpių, – tą pavasario dieną ji minėjo savo vyro, šviesaus atminimo estų kino ir teatro režisieriaus Grigorijaus Kromanovo, gimimo metines.

Kalbėtis su Irena Veisaite pradėjome gerokai iš anksto, kol buvo rengiamas žurnalas, – didžiausių žmonijos epochų virsmų ir jų išgyvenimų prisiminimai alina. Tad ėjome per tas daugiau nei devynias dešimtis metų nedideliais žingsniais, tačiau skaidriai ir šviesiai: ji sugeba pasakoti taip, kad, regis, minkštais patalais širdį apklosto. To, žinoma, neįvardijo Metų tolerancijos žmogaus titulo teikėjai, nes žmones ir pasaulį vienijantys darbai, kokius nuveikė Irena Veisaitė, svarbiau. O jos pačios širdis turėjo tūkstančius progų įdiržti. Kad ir nuo Kaune, duonos krautuvėje, mestos frazės „Žydelka, lauk!“, kuri galėjo baigtis mirtimi.

„Aš blogai girdžiu, blogai matau, bet viską suprantu, – Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo fraze Irena Veisaitė palydi prašymą kalbėti garsiau. – Žinau, kad pagyvenusios ponios slepia savo amžių, bet aš drąsiai galiu pasakyti tą patį, ką Milošas.“

Paminėjote savo vyrą Grigorijų Kromanovą – koks judviejų gyvenimo epizodas iškyla jį prisiminus?

Epizodų daug... Stebuklas tas mūsų susitikimas. Grigorijus Kromanovas Taline pastatė mano draugo Kazio Sajos pjesę „Šventežeris“, 1971 metais buvau pakviesta į premjerą kaip teatro kritikė. Man nepaprastai patiko Grigorijaus pastatytas spektaklis, dar generalinėje repeticijoje buvau nustebusi, kaip šis režisierius surado pjesėje tą patį, ką ir aš, – gilų dvasingumą, ypatingai atskleidė sovietinio gyvenimo tragediją. Po spektaklio režisierius mudu su Saja pakvietė į naktinį klubą, o Talinas jais garsėjo, nes Sovietų Sąjungoje iš viso nedaug tokių buvo.

Meilė – tai dalykas, kuris ateina neprašomas, kuris tiesiog tave užvaldo. Tą jausmą linkiu patirti kiekvienam – tai gyvenimo viršūnė.

Tarp kitko, tą vienintelį kartą ir tebuvau naktiniame klube (juokiasi). Gerai pamenu, kaip Grigorijus mane palydėjo po premjeros, kaip sakė, kad lauks, kaip vėliau įžengusi į klubą pro stiklines duris išvydau jo plačią šypseną. Šnekučiavomės, gėrėme konjaką ir daug šokome – tai su Saja, tai su Kromanovu. Prieš paskutinį šokį Grigorijus manęs nebepaleido – sakė, kad būtinai turime jį sušokti kartu. Ir pajutau, kad įsimylėjau. Iš karto. Atsimenu, kaip atsisveikinome, kaip nuvažiavo Grigorijaus taksi, kaip mudu su Kaziu nuėjome į savo viešbutį. Kitą rytą grįžau į Vilnių.

Jau su skaudančia širdimi?

Taip, jau su skaudančia širdimi. Pasakiau jums jau daug – to nelabai kam pasakoju.

Iš ko susideda moters laimė? Štai ir jūsų mama Sofija Veisienė išsiskyrė su tėčiu Izidoriumi Veisu. 1938 metais toks reiškinys dar būdavo retas.

Meilė duota iš dangaus. Meilė – tai dalykas, kuris ateina neprašomas, kuris tiesiog tave užvaldo. Tą jausmą linkiu patirti kiekvienam – tai gyvenimo viršūnė. O kodėl žmonės skiriasi? Niekada nemaniau, kad skirsiuosi su pirmuoju vyru Jakobu Bumu. Susilaukėme dukters Alinos. Jis buvo labai geras žmogus, mane mylėjo, gražiai sugyvenome – neprisimenu, kad būtume susibarę. Mudu išsiskyrėme gražiai. Mane skaudina, kai girdžiu, kad kiti skirdamiesi pykstasi dėl turtų.

Žmogaus vertė ir grožis pasireiškia būtent per skaudžius atvejus, mano mamytė mėgdavo sakyti, kad žmogų pažinsi ne tada, kai jį glostai, o tada, kai užlipi jam ant mozolio. Su pirmuoju vyru likome draugai, gražiai viską pasidalijome. Bet išsiskyrė mūsų interesai, jis buvo kilęs iš Maskvos, ten studijavo ekonomiką, ten mudu susipažinome. Lietuviškai taip ir nepramoko, todėl mažai galėjo dalyvauti mano gyvenime. Bet apie jį galiu atsiliepti tik šiltai ir pagarbiai.

Dėl judviejų su Grigorijumi Kromanovu meilės griuvo dvi anksčiau sukurtos šeimos – tiek jūsų, tiek jo. Bet judu sugebėjote būti laimingi?

Taip, mudu jautėmės laimingi, tačiau tai buvo nelengvas išbandymas. Aš gyvenau Lietuvoje, jis Estijoje, vienas kito kalbų nemokėjome, abu turėjome šeimas, abiem – daugiau kaip keturiasdešimt. Beprotybė kažkokia. Ir galingesnė už mus: 1972 metais bandėme išsiskirti, bet nepavyko.

1973-iaisiais dukra baigė Salomėjos Nėries gimnaziją, po metų su ja ir buvusiu vyru bandžiau kartu išvykti į Jungtinę Karalystę. Jau nešėme dokumentus, tačiau nepajėgiau reikiamos įstaigos pasiekti, man tiesiog fiziškai pasidarė negera, pradėjau drebėti – pati to nejutau, tai pastebėjo mano buvęs vyras, ir visi trys pasukome atgal. Matyt, jutau, kad Lietuvos negaliu palikti. Tad 1974 metais dukra be manęs, su tėvu, išvyko į Jungtinę Karalystę.

Likimas jūsų ne pirmą kartą nepaleido iš Lietuvos.

Taip, tik anksčiau buvo kitos aplinkybės. Būdama vienuolikos turėjau skristi į Helsinkį, mane ten turėjo pasitikti mamytės draugas Prancūzijos konsulas ir nuskraidinti į Stokholmą, kur ji buvo apsistojusi, o toliau dviese turėjome keliauti į JAV. Mamytė draugų turėjo visame pasaulyje. Kauno oro uoste net patikrą perėjau, bet lėktuvas nepakilo – tai buvo 1939 metų rugsėjo 1 diena, prasidėjo karas, Lenkiją užpuolė nacistinė Vokietija. Likau Kaune, netrukus grįžo ir mamytė. Aš tuo džiaugiausi, juk Kaune gyveno mano seneliai, visi draugai.

Turite turtingos gyvenimo patirties. Ar dukrai Alinai ką nors svarbaus patarėte, išleisdama pamokėte? Ką iš savo mamos gavote pati?

Jokių pamokymų. Man svarbiausia, kad dukra būtų doras, sąžiningas žmogus ir kad turėtų galimybę Anglijoje mokytis, – Londono universitete ji baigė rusų kalbą ir literatūrą. Mano motina buvo žiauriai nužudyta vos prasidėjus karui. Spėju, kad ją baltaraiščiai nužudė Kauno VII forte, nežinau nė dienos, nė vietos... Visą gyvenimą jos ilgiuosi.

Kaip trylikos metų mergaitė priėmė karą ir su juo susijusias asmenines tragedijas?

1941-aisiais iš pradžių nesupratau, kas vyksta Kaune, kodėl su mumis, žydais, kiti žmonės nesisveikina ir kodėl mums uždrausta eiti šaligatviu – tik gatvės viduriu. Žydai prarado visas pilietines teises, nebebuvo laikomi žmonėmis, o padėti jiems buvo pavojinga. Girdėjome apie trėmimus – lagaminas buvo sukrautas, turėjau paruoštus veilokus.

1941-ųjų birželio 16-ąją mamytei išoperavo auglį, aš buvau kartu, kai 26 dieną jos suimti atėjo vokiečiams tarnaujantis baltaraištis. Profesorius chirurgas Vincas Kanauka neleido – juk pacientė po operacijos, galėjo nukraujuoti. Tačiau sustabdyti galėjo tik laikinai... 29 dieną baltaraištis išsivedė mamytę į kalėjimą. Prisimenu mudviejų paskutinį pasimatymą, jos priesakus.

Ji sakė, kad turiu būti savarankiška, kad gyvenčiau tik su tiesa, nes melo kojos trumpos, ir – kas man labai svarbu – niekada nekeršyčiau iš asmeninių sumetimų. Šiuos abstrakčius žodžius suvokiau vėliau, tądien supratau tik konkrečius nurodymus – kokius daiktus parduoti, kad pagalbos eičiau pas buvusį kaimyną pulkininką Jurgį Bobelį, – tėvai su juo žaisdavo kortomis. Paskui mane iš palatos išvarė baltaraištis, mamytę išvežė į kalėjimą. Iki karo pabaigos dar vyliausi, kad ji gyva.

O koks buvo jūsų tėvas? Knygoje „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ pasakojate, kad vaikystę praleidote nuostabią.

Tikrai labai graži vaikystė buvo. O kodėl tėveliai skyrėsi – nežinau, gal nesutiko charakteriai. Girdėdavau juos barantis ir man būdavo skaudu. Po skyrybų tėvelis išvyko gyventi į užsienį, su mamyte sutarė, kad vasaras leisiu su juo. 1938-aisiais su tėvu turėjau tikrą gyvenimo kelionę. Nors man buvo dešimt metų, atminty liko daug kas. Keliavome po Vokietiją, Šveicariją, Belgiją, Prancūziją. Prisimenu Paryžiuje Luvrą, Van Gogho paveikslus ir šuniukų krautuvę – juk buvau vaikas.

Prisimenu Berlyną, kur tėvelis pasodino mane ant geltono žydams skirto suolo pagrindinėje miesto gatvėje. Ir liepė ant jo pasėdėti, kad suprasčiau, ką reiškia būti išskirtai iš kitų. Tada man tai atrodė kaip nuotykis, tik paskui supratau, kaip toliaregiškai protingai mano tėvas pasielgė. Ir daugiau skirtybių man paaiškino: mudu gyvenome gerame viešbutyje ir pusryčiams gaudavome labai skanią bandelę su margarinu ir abrikosų džemu. Tėvelis sakė, kad tokią gauname todėl, jog esame užsieniečiai, – patys vokiečiai tokių jau negauna, jiems valgis apribotas, nes trūksta produktų.

Man viskas įdomu, jaudinuosi dėl daug ko, norisi prisidėti ir padėti kam nors, jei tik galiu.

Tėvelis vedė vokietę, karą praleido Briuselyje. 1951-aisiais išvyko į Ameriką. Tuomet Amerikos valdžia ragino auginti vištas – tėvelis su draugu švedu tokią fermą ir įkūrė. Dešimt metų joje sukosi, kol sustreikavo sveikata ir nebeužteko jėgų. Su žmona išsiskyrė – gal jai nepatiko būti fermerio žmona. Kai po daugelio metų, 1968-aisiais, su tėveliu susitikome, jis man sakė iš vištų apie gyvenimą išmokęs daugiau nei iš žmonių. Tačiau su tėvu jau neturėjau artimo ryšio. Jei ne skyrybos, gal viskas būtų kitaip susiklostę... Ilgai užtruko, kol tėveliui atleidau. Lyg ir supratau jo gyvenimo tragizmą ir vienišumą, net parašiau ypatingą laišką, bet šis jo nepasiekė – tėvelis mirė. Paskutinė jo valia buvo pelenus išbarstyti Ramiajame vandenyne.

Kas tie du gražūs jauni vyrai, kurių nuotraukų apstu ant jūsų darbo stalo ir sienų?

Tai mano anūkai. Dvynukai, bet neidentiški. Danielius – architektas, Michaelis Oksfordo universitete baigė prancūzų ir anglų kalbas, dirba pedagogu. Žiemą mane anūkai aplankė Vilniuje, Michaelis parodė ir savo dukrytę Cleo Evą. Aš ją vadinu Klijute (juokiasi).

Ar pasakojate anūkams apie holokaustą, getą, pabėgimą iš jo, vėlesnį gyvenimą balansuojant ties mirties riba?

Specialiai ne. Žinau, kad jiems tai bus įdomu vėliau. Nieko jiems neperšu. Aš ir nenoriu apie tai pasakoti. Pasakoju tik tada, kada klausiate.

Mus stebina ano meto žmonių drąsa ir kilnumas. Kažin kiek šiandien jų gelbėtų žydų vaiką rizikuodami savo gyvybe? O kas jus labiausiai skaudino, žeidė?

Lietuva pagal gyventojų skaičių turi gal daugiausia žydų gelbėtojų. Mane viskas žeidė, nors tada svarbiausia būdavo gauti kepalą duonos, nes neturėjome maisto. Nuo mažens buvau auklėjama būti savarankiška, jaučiau atsakomybę už senelius, tetą su jauniausiu mano pusbroliu. Rūpėjo padėti jiems, gal tai mane ir gelbėjo, nes apie save galvoti neturėdavau laiko. Pamenu, kaip nusiėmusi geltonas žvaigždes eidavau į lietuviams skirtas krautuves duonos, – mane gelbėjo gerai mokama lietuvių kalba. Bet ne visada, kai kada moterys eilėje šaukdavo man: „Žydelka, lauk!“ Pabėgdavau iškart.

Vienas jūsų darbų gete buvo siūti lėles. Jas gamindavote iš IX forte nužudytų žydų drabužių. Ką galvodavote tokiomis akimirkomis?

Vokiečių kariai tas gražias lėlytes siuntė savo vaikams. Viešpatie... Negalvojau nieko – dirbau, ir tiek. Jausdavau alkį, norą išgyventi ir klaikią baimę.

Kaip įmanoma pabėgti iš geto?

Mus vesdavo į miestą dirbti įvairių darbų. Mane priskyrė prie brigados, kuri vakare eidavo į naktinę pamainą dirbti fabrike, oro uoste – kaskart skirtingai. Jau buvau gavusi raštelį nuo tėvų draugų Strimaičių, kad ruošia man dokumentus ir turiu pabėgti iš geto. Kai brigados kolona žingsniavo gatve, aš, neatkreipdama lydinčio prižiūrėtojo dėmesio, perėjau ant šaligatvio. Tai buvo baisus momentas, nes atrodė, kad man jau šauna į nugarą. Pavyzdžiui, mano teta nesugebėjo žengti to žingsnio. O aš žengiau. Prie Vilijampolės tilto manęs turėjo laukti Onutė Strimaitienė, bet pavėlavau dvi valandas.

Iš manęs du kartus atėmė motiną. Tad turiu ir holokausto, ir gulago patirties.

Žinojau jų namą, tik buto neprisiminiau – užklausiau sargo ir tai buvo mano klaida, nes sargai dažnai būdavo gestapo informatoriai. Onutė su vyru Juozu nemiegojo visą naktį ir, vos prašvitus, išvežė mane į Vilnių. Taip nuo 1943 metų lapkričio 8 dienos esu vilnietė. Gerų žmonių atsirado: gavau Marijampolės gimnazijos direktoriaus Felikso Treigio dukters dokumentus – tapau Treigyte Irena, dukra Felikso. Taip buvo legalizuotas mano buvimas. Nors ir panaši į žydę, bet gelbėjo taisyklinga lietuvių kalba. Tą vis miniu todėl, kad smetoniškoje Lietuvoje daugelis žydų turėdavo akcentą ir tarp lietuvių įsigalėjo nuomonė, kad žydai negali švariai lietuviškai kalbėti.

Pamenate pirmojo prieglobsčio kvapą, sienas, atmosferą?

Mano gelbėtojai Strimaičiai atvežė pas chirurgą Praną Bagdonavičių dabartiniuose Chodkevičių rūmuose. Šiuo metu mano buvusiame kambaryje yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojo Vytauto Balčiūno kabinetas.

Prieglobsčius vis keičiau gelbstint daugybei žmonių. Pamenu net kuriozišką momentą: mano globėjas Pranas Bagdonavičius davė pinigų tuomet madingoms ilgalaikėms garbanoms, kad būčiau panaši į bendraamžes mergaites. Bet nieko gero iš to neišėjo – žydiški bruožai tik dar labiau išryškėjo.

Kai brigados kolona žingsniavo gatve, aš, neatkreipdama lydinčio prižiūrėtojo dėmesio, perėjau ant šaligatvio. Tai buvo baisus momentas, nes atrodė, kad man jau šauna į nugarą.

Galiausiai patekau pas Stefaniją Ladigienę – buvusią Seimo narę, moterų švietėją, ateitininkę, sovietų nužudyto generolo Kazio Ladigos našlę, šešių vaikų motiną. Mačiau, kaip jau pirmą vakarą ji man skrylių įdėjo šiek tiek daugiau nei savo vaikams – matyt, suprato, kad esu alkana. Po karo likau jos šeimoje, Stefanija man tapo antra motina. Bet sovietai ją suėmė, nuteisė dešimčiai metų ir išvežė į gulagą. Taip iš manęs du kartus atėmė motiną. Kai grįžo iš gulago, Stefanija mirė ant mano rankų. Tad turiu ir holokausto, ir gulago patirties.

Ką tokio jūsų, šešiolikmetės, širdyje atvėrė Stefanija Ladigienė, tą pirmą vakarą prieš miegą pabraukusi kryželiu kaktą ir pabučiavusi, jei pravirkote? Nes juk niekada neverkdavote.

Prisimenu tą naktį... Jei pravirkau, matyt, kažkur giliai buvau sužeista – labai ilgai manęs niekas nebučiavo.

Kada aprimo jums dar prieš karą prasidėjusios dramos ir tragedijos?

Ilgai truko... Beveik visą sovietmetį, ypač Stalino laikais, buvo jaučiamas stiprus užslėptas antisemitizmas. Po Stalino mirties atmosfera atšilo, bet, nors fiziškai niekas nekankino, dvasiškai aplink tvyrantis melas labai slėgė.

Esminis skirtumas po karo tarp žydų ir lietuvių buvo tas, kad naujos santvarkos mums reiškė vis ką kita. Daugeliui lietuvių sovietinės armijos sugrįžimas buvo nauja okupacija, o man tai buvo ir okupacija, ir išvadavimas. Aš tapau lygi su visais – jau nebereikėjo slėptis, man nebegrėsė būti sušaudytai, galėjau vaikščioti gatve, eiti į mokyklą kaip kiti.

Kodėl pasirinkote teatrologo specialybę, o ne kokį nors amatą, kuris, regis, turėjo labiau laiduoti duoną kasdienę?

Tiesiog buvau kito sudėjimo žmogus. Prisimenu klasės auklėtojos Vandos Zaborskaitės duotą anketą, kurioje reikėjo atsakyti į klausimą, kuo noriu būti. Jau tada rašiau, kad galvoju apie mediciną, muzikos teoriją bei kritiką, literatūrą. Gimnaziją baigiau aukso medaliu, tad galėjau be konkurso įstoti į Vilniaus universitetą, pasirinkau studijuoti lituanistiką. Tačiau netrukus kilo grėsmė būti išmestai, nes kažkas atkreipė dėmesį į mano biografiją: tėvas gyveno užsienyje, pati Stefanijai Ladigienei į kalėjimą nešiojau siuntinius, mano pirmoji meilė Tadas Masiulis 1946-aisiais irgi buvo suimtas. Pradėjo persekioti saugumas, nes pagal tuometę tvarką buvau nepatikimas asmuo.

Kadangi Maskvoje turėjau giminių, draugai patarė vykti ten. Taigi pasirinkau Maskvos universitete studijuoti germanistiką, paskui tuomečio Leningrado universitete apgyniau mokslų daktaro laipsnį. Keturiasdešimt trejus metus tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute dėsčiau Vakarų Europos literatūrą – sąmoningai pasirinkau viduramžius, Renesansą, XVII–XVIII amžius, kad turėčiau kuo mažiau sąlyčio su sovietine ideologija. Bet mano interesus ir temperamentą labiausiai atitiko teatras, tad su kolegomis įkūrėme Teatro sekciją, ruošdavome Lituanistikos fakultetui teatro mozaikas, pasikviesdavome žymių kritikų. Teatro sekcija išgarsėjo, studentai ją mėgo.

Jūsų gyvenime kelyje – daugybė pasaulio ir Lietuvos visuomenės veikėjų: JAV filantropas George’as Sorosas, estų kompozitorius Arvo Pärtas, rašytojas Icchokas Meras, literatūros kritikė ir vertėja Ugnė Karvelis, rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Kuo pasidalijote vienas su kitu?

Visi skirtingai, bet visi jie be galo mane praturtino. Kas, kad išėję, – aš gyvenu su jais, jie mano širdy ir atminty.

Dalyvavote kuriant Atviros Lietuvos fondą, ilgus metus jam vadovavote. Kuo šiandien labiausiai didžiuojatės? Štai jūsų mokinys režisierius Gintaras Varnas yra sakęs, kad esate tikras Apšvietos žmogus, daug prisidėjęs prie termino Homo sovieticus virsmo į Homo europaeus.

Ponas Sorosas įkūrė sėkmingą fondą Vengrijoje ir taip prisidėjo prie komunizmo žlugimo – tai buvo pagrindinis jo tikslas. Toliau nutarė kurti fondus ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos respublikose, nes suprato, kad ne taip paprasta pereiti nuo vienos santvarkos iki kitos, kad reikės daug ką griauti ir kurti iš naujo. Į Lietuvą jis atsiuntė įgaliotinį Anthony Richterį, kad parinktų tam darbui tinkamus žmones.

Jis atėjo ir pas mane. Į namus, nes suriesta radikulito negalėjau vaikščioti. Netrukus po pokalbio mane pakvietė į Dubrovniką susitikti su ponu Sorosu. Kartu vyko ir profesorius Česlovas Kudaba, dabar jau šviesaus atminimo. Gaila, kad šis nuostabus žmogus beveik užmirštas, o juk daug prisidėjo prie Lietuvos atgimimo, ypač kultūros srityje. Nuvykę į Dubrovniką su latviais, estais ir kitais Balkanų šalių atstovais gavome sutikimą kurti fondus. Mūsiškis įregistruotas 1990 metų gruodį.

Apie Atviros Lietuvos fondo indėlį tegul kalba kiti. Aš tik galiu pasakyti, kad mūsų tikslas buvo prikelti, išgelbėti Lietuvą nuo sovietinės ideologijos. Norėjome atkurti demokratinę, laisvą, kultūringą, europietišką šalį ir tai darėme visomis savo programomis. O jų buvo įvairių – kultūros, švietimo, ekonomikos, knygų leidybos. Kadangi buvome įsitikinę, kad žmogus turi būti auklėjamas nuo mažens, įkūrėme ir naujo tipo darželius, kuriuose vaikas buvo ne kareivis, paklūstantis auklėtojos komandoms, o laisva asmenybė. Mes stengėmės pakeisti Lietuvą.

Ar buvo momentas, kai atsikvėpėte?

Per dešimt vadovavimo fondui metų atsikvėpti nebuvo kada. Tačiau tik nustojusi eiti pirmininkės pareigas pajutau, kokią didžiulę naštą ir atsakomybę turėjau. Tik tada pajutau, nes palengvėjo. O taip negalvodama dirbau, ir tiek.

Pokalbio metu man davėte pastabą, kad kalbamės tik apie praeitį, o jūs gyvenate dabartimi. Kuo gyvenate šiandien?

Šiandien gyvenu pandemijon patekusia Lietuva, tačiau vis tiek stengiuosi dirbti – duodu interviu ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidai. 2016 metais išleista mudviejų su Aurimu Švedu sudaryta knyga „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ – 2018-ųjų knygos rinkimuose ji buvo išrinkta geriausia publicistikos ir dokumentikos kategorijoje. Lietuviški jau yra trys leidimai. Darbo buvo daug, be to, knyga išversta į rusų, lenkų, vokiečių ir anglų kalbas, o su kiekvienu vertimu veiklos dar prisideda. Vyko daug pristatymų Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Angliškas vertimas pasirodė 2020 metais, kai prasidėjo karantinas. Jėgų reikia skirti ir režisierės Giedrės Žickytės sumanytam filmui „Irena“ apie mane.

Iš kur turite stiprybės? Pati esu mačiusi, kaip dieną apsilankiusi viename oficialiame renginyje vėlų vakarą dar atvykote pažiūrėti dizainerio Juozo Statkevičiaus mados pristatymo. Stiprybė įgimta ar jus tiesiog gyvenimas užgrūdino?

Nei įgimta, nei užsigrūdinau, man begaliniai įdomus pats gyvenimas, kūrybinis procesas. Man viskas įdomu, jaudinuosi dėl daug ko, norisi prisidėti ir padėti kam nors, jei tik galiu. Priminsiu: aš blogai matau, blogai girdžiu, bet viską suprantu (šypsosi).

Ką patartumėte šiandien mums, išlepusiems, linkusiems pulti į depresiją?

Jei sergi – tenka eiti pas gydytoją. Nežinau, nuo ko tai priklauso, bet reikėtų mylėti gyvenimą, žmones, ką nors kurti – kad jis turėtų prasmę, o ne būtų veltui pragyventas.

Žurnalą „Legendos“ galite užsiprenumeruoti. Daugiau informacijos ČIA.