„Legendų“ viršelio herojė Virginija Kochanskytė mini tris svarbias sukaktis: „Jei nori būti artistė – būk!“

Pamenu įspūdį prieš gerus tris dešimtmečius, kai šią aktorę pirmą kartą pamačiau gyvai ne scenoje: lieknutė, įdegusi, su marga prigludusia suknia iki žemės, vainikuota sniego baltumo garbanų – lyg pavasarį žiedais apsipylusi vyšnia. „Kokia secesinė moteris, tarsi nužengusi iš Gustavo Klimto paveikslų...“ – tuomet dingtelėjo. 

Apie įtaigius Virginijos Kochanskytės poezijos vakarus jau tuomet sklandė legendos. Ji atrodė trapi, bet išties – tvirta lyg uola. Ir valinga. Net valdinga – teatro scenoje ar kamerinėje salėje, kuklios miestelio bibliotekos erdvėje ar prieš dešimttūkstantinę minią stadione – publika lyg užhipnotizuota iki šiol paklūsta jos žodžiui, rankų mostui.

Virginija nė kiek nepasikeitė, tik plaukai įgavo vario atspalvį. Jos pilna visoje Lietuvoje, vos spėja tarp pasirodymų parlėkti į Klaipėdą, kur su vyru, žinomu skulptoriumi Arūnu Sakalausku, turi žavius namus Melnragėje, ant jūros kranto.

„Tik pradėjusi dirbti Šiaulių dramos teatre, vaidinau pjesėje „Meilė po guobomis“, – karjeros pradžią prisimena aktorė. – Repetavome meilės sceną. Mes, du jauni herojai, pagal režisierės Reginos Steponavičiūtės nurodymus suklumpame vienas prieš kitą: aš su ilgais drobiniais marškiniais – nugara į žiūrovus, herojus – veidu į salę, šviesa scenoje po truputį gęsta, ir mes dingstame... Staiga: „Stop! Stop! – rėkia teatro vadovė Aurelija Ragauskaitė. – Kodėl taip greit išbėgat?“

Vienas iš trupės aktorių bėgo į užkulisius pasižiūrėti, kaip Kochanskytė nuoga iš priekio atrodo. Patamsyje užkliuvo, prasiskėlė galvą iki kraujo – o jam į sceną reikia.

Po repeticijos ateina Ragauskaitė į grimo kambarį, aš dar nespėjusi persirengti, ir sako: „Apsisuk, nusmauk marškinius, pasirodyk. Štai kokia puiki nugara – rodyt galima!“ Taip buvo nutarta, kad scenoje bus apnuoginama mano nugara.

Vyksta vaidinimas, artėja mūsų meilės scena, prietema, mes klaupiamės vienas prieš kitą, aš – nugara į žiūrovus, aktorius švelniai nutraukia marškinius, šie nusliuogia žemyn, mano nuoga nugara plyksteli akimirką ir tuoj prožektoriai ima gesti, mes gulamės... Pasklido TOKIE gandai, kad publika buvo įsitikinusi, jog užgesus šviesai mes iš tikrųjų scenoje mylimės! (Kvatojasi.) Žiūrovai į spektaklius atsinešdavo prožektorius, kad scenoje temstant galėtų pasišviesti, ką mes ten iš tiesų darome! O mes tuo metu tiesiog išeidavome.

Po daug metų sužinojau, kad kartą vienas iš trupės aktorių bėgo į užkulisius pasižiūrėti, kaip Kochanskytė nuoga iš priekio atrodo. Patamsyje užkliuvo, prasiskėlė galvą iki kraujo – o jam į sceną reikia. Man net mintis nešovė, kad aš į užkulisius atsisukusi nuoga stoviu! Tai buvo 1979-ieji – tikriausiai pirmoji Lietuvos teatro scenoje nuoga išsirengiau!“ (Kvatojasi.)

Skaitydama poeziją jūs daug metų žmonėms dovanojate viltį, gyvenimo džiaugsmą. Iš kur toks vidinis poreikis?

Matyt, paveldėjau iš mamos. Jos nuostata buvo nešti kitiems gerą nuotaiką, džiaugsmą. Giminės man sakydavo: „Tavo mama mums – šventė.“ Nepaprastai artistiška, turėjusi nuostabų balsą mama mėgo lankytis Kauno muzikiniame teatre, o grįžusi namo dainuodavo visas arijas. 

Visas interviu – naujausiame „Legendų“ numeryje.

Žurnale taip pat skaitykite:

• Apie nuotykių kupiną FTB agento gyvenimą šiame numeryje pasakoja lietuvių kilmės amerikietis Henry Lazarus Gaidis, padovanojęs Lietuvai savo istorinių eksponatų kolekciją.
• Architektė Audra Kaušpėdienė prisimena pirmąjį mūsų nepriklausomybės dešimtmetį – laiką, kai griuvo senos struktūros ir kūrėsi naujos, kai reikėjo kito gyvenimo ir erdvių, kuriose jis galėtų kunkuliuoti.
• „Legendose“ rašoma ir apie ypatingą Lietuvos vietą bei jos kūrėją – Vilių Orvidą, į kurio sodybą kadaise plūsdavo laisvės ištroškę piligrimai.
• Naujausiame leidinyje daug intriguojančių, netikėtų, stebinančių istorijų: George‘as Orwellas ir jo antiutopija „1984“, grėsmingai priartėjusi prie realybės;
• nuodėmingos Alfredo Hitchcocko blondinės;
• istorinis žvilgsnis į Jadvygos bei Jono Jablonskių biografijas;
• nostalgiškas pasakojimas apie 30-metį švenčiantį populiarųjį XX amžiaus erotinį trilerį „Esminis instinktas“;
• straipsniai apie prancūziškų sūrių kilmę, kadaise britus apėmusią paparčių maniją, modelį bei karo korespondentę Lee Miller bei kiti.

Žurnalą „Legendos“ galite įsigyti prekybos vietose arba užsiprenumeruoti. Daugiau informacijos ČIA.