Kiekvieną dieną Mantas MEŠKĖLA (38) atlieka tikslumo ir koncentracijos reikalaujantį turto vertintojo darbą. Tačiau užvėręs biuro duris traukia į studiją. Pavardė – ne sutapimas: jis iš tiesų yra garsaus roko dainininko sūnus, bet visą laisvą laiką skiria ne muzikavimui, o dailei. „Tapydamas Vilnių pasakoju ir apie savo gyvenimą“, – prisipažįsta daugiausia gimtąjį miestą vaizduojantis menininkas.
Šiltas, sodrių spalvų tas jūsų drobėse atgyjantis Vilnius!
Vilnius man – spalvingas, charakteringas miestas. Tokį jį matau, jaučiu. Stebiu, kaip jis keičiasi, bet širdyje lieka artimas, paslaptingas. Anksčiau eidavau gatve net nesustodamas, nepakeldamas akių. Tapymas man atvėrė gilesnį, jautresnį požiūrį į jo senbuvius ir neišvengiamą kaitą.
Pradėjau pastebėti mažas detales. Skubus ėjimas sulėtėjo. Pajutau norą atsisėsti ant suoliuko, nulinkusio medžio, prigulti parke ant pievos, užkalbinti vietinius klajoklius. Turiu savo kelionių maršrutus ir vis ieškau naujų.
Miestas turi savo unikalų kvapą, kuris pasklinda vėsią dieną, kai gyventojai pradeda kūrenti namus malkomis. Kartais užuodžiu gilų mūro, medžio, odos dvelksmą. Naktinis Vilnius man yra teatrališkas, nenuspėjamas, apšviestas žibintų. Jame juda šešėliai, groja gatvės muzikantai, kalba skulptūros.