Lektorė Andrė Pabarčiūtė apie harmoniją: „Svarbiausia – nieko nedaryti per prievartą“

Teigiate, kad trečiosios jūsų knygos gimimo ir rašymo istorija visai kitokia. Papasakokite.

Esminė žinutė, kurią norėčiau skaitytojoms perduoti su knyga, ta, kad, kiekvienas turime absoliučiai unikalius resursus. Man pačiai rašant šią knygą buvo nuostabu pajusti, kiek daug žmogus, kaip būtybė, gali padaryti, naudodamasis tais vidiniais resursais.

Tiesiog daugelis pažįsta tik labai mažą dalį savęs ir neįsivaizduoja, pavyzdžiui, kad gali parašyti knygą, pastatyti namą, kalbėti didelėms auditorijoms ar ruoštis bet kokiems darbams tyloje. Dažniausiai bet kokia mūsų veikla, įskaitant ir knygų rašymą, yra lydima įtampos, streso. Daug autorių apie tai kalba. Bet kokia veikla, į kurią stipriai įsitraukia mūsų protas, generuoja streso būseną.

Rašant trečią knygą dar kartą pasitvirtino tiesa, su kuria jau buvau susidūrusi rašydama pirmas dvi knygas, – galima kurti labai lengvai, be įtampos, pastangų ir jokio streso. Patyriau, ką reiškia, kai knyga gimsta be mano proto įsikišimo, be įprasto loginio mąstymo.

Skamba labai neįprastai...

Taip, kai kuriems žmonėms net sunku suprasti, ką turiu galvoje. Bet tie, kurie po truputėlį pradeda susipažinti su meditacija arba patiria tam tikras meditatyvias akimirkas, pavyzdžiui, ilsėdamiesi gamtoje, tyloje, žino, ką reiškia būti čia ir dabar, supras, apie ką kalbu (šypsosi).

Tiesa, neretai žmonės galvoja, kad medituojant galima tik sėdėti, nejudėti ir daryti pratimus. O aš visą knygą parašiau būdama būtent tokios būsenos – rišlūs tekstai gimė tiesiog spontaniškai, intuityviai.

Šią knygą rašiau tik tada, kai buvau tam nusiteikusi. Dienos šviesą ji išvydo po trejų kūrybos metų. Parašiusi straipsnelį, gaudavau asmeninį patarimą, kuriuo vadovaudavausi. Tai buvo vidinio augimo praktika.

Bet negaliu nepaminėti to ypatingo Arunačalos kalno. Kurį laiką vis nukeliaudavau į Indiją ir labai įsimylėjau šį stebuklingą kalną, prie kurio medituoti atvyksta daugybė piligrimų. Jis spinduliuoja dievišką ramybę, palaimą. Kalnas man ir padiktavo knygą (šypsosi).

Kokiam skaitytojui skirta jūsų knyga?

Ji labiausiai tinka tiems, kurie domisi vidiniu pasauliu, savo gyvenimu, yra nusiteikę augti. Juk gausu žmonių, kuriems terminai „meditacija“, „dvasinis gyvenimas“ yra visiškai svetimi. Jiems knyga gali būti sudėtinga.

Kaip manote, kokią užduotį gyvenime kiekvienas turime atlikti?

Man atrodo, kad pirmiausia svarbu pažinti, kas esi. Antra – būti savimi ir dalintis. Mums dažnai atrodo, kad privalome tapti kažkuo kitu, dairomės, kokiu reikėtų būti, ieškome tinkamų modelių, randame visuomenės siūlomą idealą ir tada be galo stengiamės save formuoti, pritempti, kad taptume nusižiūrėtu pavyzdžiu. Ir galvojame, kad taip tikrai save realizuosime.

yra daugybė žmonių, kurie jaučiasi padarę viską, ką siūlė jų idealai, tačiau vis tiek jaučiasi ne savo rogėse. Taigi esminė misija – atsigręžti į save ir pamatyti, kas mums duota natūraliai, rasti turtus, slypinčius vidiniame pasaulyje. Kai pradedame pažinti save, tampa labai aišku, ką turime veikti šioje žemėje. Svarbu įsidėmėti, kad nėra vienos misijos visam gyvenimui. Tų naujų etapų gali būti labai daug, jei tik save pažįsti ir leidi sau būti savimi.

Ar didelės pastangos siekti tikslų kuria įtampą?

Gyvenimas visada susideda iš dviejų polių – vyriškojo ir moteriškojo. Vyriška dalis susijusi su disciplina, kryptingumu, koncentracija, pastangomis. Moteriška reiškia atsipalaidavimą, malonumus, mokėjimą būti čia ir dabar, žaismingumą, neturėjimą tolimo tikslo. Gyvenime mes nuolat šokčiojame tarp šių dviejų polių. Abu jie svarbūs.

Būna momentų, kai padaugėja energijos, esame pasirengę kažką nuveikti. Tada su mažesnėmis pastangomis įgyvendiname kūrybinius tikslus. Ir yra tam tikrų etapų, kai, atrodo, apleidžia jėgos, norisi pailsėti, pagulėti, patirti kokių nors malonumų.

Mokslininkai nurodo, kad abu šie ritmai nuolat vienas kitą keičia. Bet mūsų visuomenė taip sukurta, kad pasyvusis polis dažnai ignoruojamas. Mes esame skatinami būti aktyviais negu pasyviais. Ir jeigu, pavyzdžiui, vidury savaitės pradedame jausti, kad norime pailsėti ir nieko neveikti, ima graužti sąžinė, aplanko kaltės jausmas, pradedame galvoti, kad esame tinginiai, nevykėliai.

Ekonomika vystosi, bet žmonės kenčia, nes yra išsekę. Tada, žinoma, ima varginti ir įvairios ligos – tiek psichinės, tiek fizinės, atsiranda nepasitenkinimas savimi ir pasauliu. Žinoma, tada ir santykių kokybė prastėja. Taigi stengtis kažką daryti nebūtų blogai, jei gebėtume išlaikyti balansą. Deja, jį jau seniai esame pažeidę.

Atsižvelgus į mūsų duotybes, natūralu būtų mėnesį ilsėtis, o mėnesį dirbti. Tuomet žmonės nebūtų tokie neurotiški, išsekę. Dirbtų daug produktyviau. Kai būdami pasyvios būsenos imame kažką daryti, save prievartaujame, tą patį darome gerokai ilgiau ir sunkiau. Net mylima veikla ima nebedžiuginti. Tad pasyviosios dalies nevalia ignoruoti.

Kaip manote, kodėl tiek daug žmonių jaučiasi apleisti ir nelaimingi?

Kai patys savimi nesirūpiname, apsileidžiame, ima atrodyti, kad net gyvenimas skriaudžia. Kai pradedame save pažinti, imame suprasti ir mus supančią aplinką. O kai gyvename ignoruodami save, viską matome iškreiptai, pavyzdžiui, kyla iliuzijų, kad kokie nors objektai mums atneš laimės. Taip iš tiesų nebus. Kai susipažįstame su savo kūno dėsniais, suprantame, kas yra pasyvumas ir aktyvumas, tada ir prasideda kooperacija su gyvenimu. Ir jis tikrai mumis pasirūpina.

Pati neseniai išgyvenau tokią situaciją – buvau susitarusi su komanda filmuoti mokymų programą, bet atsikeliu ryte ir jaučiu, kad esu absoliučiai pasyvi. Žinau, kad ką nors darydama per prievartą eisiu prieš save, išsekinsiu organizmą ir neigiamas pasekmes jusiu dvi dienas.

Be to, darbo negalėsiu padaryti taip gerai, kaip sugebėčiau būdama aktyvios būsenos. Tiesiog atšaukiau komandą ir sutariau tą patį padaryti po kelių dienų. Pasirodo, kitiems ankstesnis laikas irgi netiko, tik negalėjo to pripažinti.

O kaip jūs apibūdintumėte šį laikotarpį, kuriuo gyvename?

Nemanau, kad šis laikotarpis yra kuo nors ypatingesnis už kitus. Visgi jis kitoks, nes gausu krizių. Kaip žinia, per jas visada sudreba nusistovėjusi struktūra, įpročiai. Kiekvienam kyla daugybė įvairių klausimų, o paruoštų atsakymų nėra.

Dabar turime galimybę savęs paklausti: „Kur link aš judu, ko noriu iš gyvenimo?“ Manau, šiuo laikotarpiu žmonės ne kartą svarstė, ar teisingai gyvena, ar laiką leidžia su tuo žmogumi, ar daro tai, kas patinka ir pan. Jei kažkieno veikla jau sugriuvo, vadinasi, pats gyvenimas šnabžda, kad riekia imtis kitko. Jeigu gyvenimas iš tavęs ką nors atėmė, vadinai, tikrai yra paruoštas kitas atradimas. Tai geras laikas atsibusti ir atsakyti į rūpimus klausimus.

Kaip manote, kodėl žmonės visais įmanomais būdais stengiasi pabėgti nuo skausmo? Ką jis mums suteikia?

Su skausmu yra labai įdomus dalykas: daugelis buvome auginami taip, kad tik nepatirtume jokio – nei emocinio, nei fizinio – skausmo. Patyrę net menkiausią, buvome mokomi kuo greičiau juo atsikratyti, kuo greičiau nuslopinti bet kokias nemalonias emocijas. Kadangi į skausmą išmokome žiūrėti būtent taip, jis mus gerokai labiau atakuoja, ilgiau išlieka. Kuo labiau su kažkuo kovojame, tuo ilgiau mus tai persekioja. Jei išmoktume ramiai pažvelgti skausmui į akis, jis daug greičiau mus paliktų.

Pakalbėkime apie jūsų dieną. Smalsu, kaip ji prabėga.

Mano diena prasideda, tęsiasi ir baigiasi juntant visišką laisvę. Pati esu sau vadovė visomis prasmėmis. Tik aš nutariu, kada keltis ir ką daryti. Kadangi gerbiu savo kūną ir protą, išsiaiškinau, kad esu pelėda. Taigi, miegoti einu vėlai – apie pirmą–antrą nakties, o keliuosi maždaug devintą. Kadangi myliu save, darbų imuosi ne anksčiau kaip pusę dvyliktos.

Tuos žmones, su kuriais įgyvendinu kokius nors projektus, visada supažindinu su savo ritmu, neinu į kompromisus, nebent tai būtų labai ekstremalus atvejis. Taigi ryte dar kurį laiką pabūnu lovoje, pagulinėju, niekur neskubu. Tada visada savęs paklausiu, ką noriu daryti.

Dažnai meditatyviu būdu šiek tiek pašoku, išsijudinu. Kai mano vidus išsivalo nuo nakties sapnų, užplūsta nauja gyvybinė energija. Neskubėdama nueinu į dušą. Mėgstu vėlyvus pusryčius – juos valgau apie dvyliktą valandą. Tai dar vienas malonus ritualas.

Pastebėjau, kad nuo to, kaip pavalgau pusryčius, priklauso mano dienos nuotaika. Kartais geriu švarią organišką kavą su imbieru ir augaliniu pienu. Net pusryčiaudama mėgstu užsidegti kvapią žvakę. Visi maži ritualai man yra be galo svarbūs. Antroje dienos pusėje, kai būnu aktyvesnė, einu į susitikimus, konsultacijas, ruošiu mokymų programas, vakarais dažnai vedu mokymus.

Nedarau to, ko nenoriu. Jei neturiu energijos plauti indų, nesuku galvos, gražiai juos sudedu ir išplaunu vėliau. Kai neverti savęs ko nors daryti, tada gerai sutari ir su savimi, ir su kitais, o gyvenimas klostosi darniai.