Lemiamos Antrojo pasaulinio karo akimirkos: Winstonas Churchillis kalbas kūrė ir vonioje

Maudynių teikiamo atokvėpio Winstonas Churchillis neatsisakydavo net dramatiškiausiomis karjeros dienomis. Į jas nukeliantis Holivudo filmas „Tamsiausia valanda“ (be abejo, juostoje yra scena, kaip premjeras niurktelėja į vonią, o ausis ištempusi naujokė sekretorė stypso už durų) pelnė šešias „Oskaro“ nominacijas, statulėlėmis įvertintas į neeilinę asmenybę meistriškai įsikūnijęs Gary Oldmanas ir su užduotimi jam padėjusi susidoroti grimo bei šukuosenų meistrų komanda – aktorius jų kėdėje praleido per 200 valandų.

Juostos scenarijaus ir to paties pavadinimo knygos autorius – rašytojas Anthony McCartenas (jo plunksnai priklauso ir „Oskarais“ apipilto filmo „Visko teorija“ apie mokslininką Stepheną Hawkingą scenarijus). Idėja labiau pasidomėti Winstono Churchillio biografija kilo skaitant garsiąsias jo kalbas, iki šiol patenkančias į pasaulį pakeitusių kalbų rinktines ir nuolat cituojamas: 

„Mane nustebino tai, kad net tris savo geriausias kalbas Churchillis parašė per labai trumpą keturių savaičių laikotarpį. 1940 m. gegužės mėnuo buvo vienintelis etapas politinėje karjeroje, kai Winstonas sakė aistringas ir pakilias kalbas. Ir jis tai padarė niekieno nepadedamas. Įdomu, kuo ypatingas buvo šis periodas, iškėlęs jį į tokias aukštumas? Kokie politiniai veiksniai ir asmeniniai motyvai paskatino jį pasakyti net tris nuostabias kalbas per keletą dienų, kalbas, kurios anglis pavertė deimantais? Kaip galima būtų trumpai atsakyti į šį klausimą? 

Britanija kariavo. Winstonas matė žaibo karo baisumus ir kaip greitai viena po kitos negailestingai bombarduojamos bei trypiamos nacių batų žlugo Europos demokratinės šalys. Iškilus didžiuliam pavojui, kai atrodė, kad į šalį jau po kelių valandų gali įsiveržti siaubingas priešas, naujasis Britanijos ministras pirmininkas su plunksna rankoje susirūpinęs svarstė, kokie jo žodžiai galėtų sutelkti žmones herojiškai pasipriešinimo kovai.

Mintis parašyti šią knygą, taip pat scenarijų filmui „Tamsiausia valanda“, kilo beieškant atsakymo į šiuos labai mane sudominusius klausimus. Knygos tikslas buvo paanalizuoti vieno žmogaus – poetiškos prigimties ir tvirtai tikėjusio, kad žodžiai turi stebuklingą galią pakeisti pasaulį, – darbo metodus, jo kaip lyderio bruožus, mąstymo procesą ir psichologinę būseną tomis sunkiomis šaliai dienomis. 

Pradėjus rinkti medžiagą, mano dėmesį iškart sukaustė laikotarpis, prasidedantis 1940 m. gegužės 10 d., kai Churchillis netikėtai paskiriamas ministru pirmininku, ir pasibaigiantis birželio 4 d., kai sėkminga Britanijos kariuomenės evakuacija iš Diunkerko (simbolizuojanti neišvengiamą Prancūzijos žlugimą) eina į pabaigą – kaip tik šios operacijos metu Winstonas pasakė paskutinę, trečiąją iš savo retorikos šedevrų trilogijos, kalbą.“

Apie Winstono Churchillio darbo įpročius – ištrauka iš Anthony McCarteno knygos „Tamsiausia valanda“ (išleido „BALTO leidybos namai“).

Churchilliui oficialiai perėmus vyriausybės valdymą, vyriausiasis jo asmeninis padėjėjas Johnas „Jockas“ Colville’is, kuris vėliaus taps vienu lojaliausiu Winstono darbuotojų, rašė, kad tuo metu „Dauningo g. 10 tvyrojo keistai „nesveika“ atmosfera, iš esmės todėl, kad susikirto dviejų vyrų požiūriai: buvusio ministro pirmininko, kuris laikėsi griežto darbo režimo, ir sunkiai nuspėjamo bei gaivališko Winstono. Manau, mums teks prisitaikyti prie naujos tvarkos; vis dėlto mintis, kad teks dirbti iki išnaktų – iki antros valandos nakties arba dar ilgiau – išties baugina.“

Tačiau Churchillis, nors ir dirbdavo iki išnaktų, rytais keldavosi gana anksti – nors teisybės dėlei turime pasakyti, kad dažniausiai reikalus tvarkyti jis pradėdavo dar gulėdamas lovoje. Churchillis niekada nesilaikė jokių ritualų, tad ir tapęs ministru pirmininku jis neketino atsisakyti savo pomėgio rūkyti cigarus. Kaip prisimena seras Johnas Sinclairis, „taip anksti ryte [7 val.] jo skrandis būdavo jautrus. Uždėjau jam ant pilvo žemėlapį ir, pilvui nustojus drebėti, parodžiau Deilės upės gynybinę liniją ir kaip buvo dislokuoti britų kariai“. Čartvelo tarnautojai buvo įpratę prie Winstono keistenybių, tad toks jo įprotis taip pat jų nestebino.

Kad turėtų jėgų dirbti iki vėlumos, Churchillis vos ne religingai laikėsi dviejų taisyklių: kasdien po pietų nusnausdavo porą valandų, o vėliau, 19 val., išsimaudydavo karštoje vonioje (antrą kartą per dieną). Kaip rašė jo žmonos Clementinos Churchill biografė Sonia Purnell, „vanduo turėdavo būti pakaitintas iki 36–40 laipsnių temperatūros, vandens į vonią turėjo būti pripilta du trečdaliai... Maudydamasis jis mėgdavo kartais apsiversti kūliais, tačiau jam nepatikdavo, kad ant grindų pritekėdavo daug vandens – atliekant tokį pavojingą manevrą galonai vandens prasiskverbdavo pro grindis į žemiau esančią rūbinę, kur svečiai kabindavosi paltus“. 

Dažnai energingai trindamasis kūną kempine jis diktuodavo kalbas ar pastabas už durų nepatogiai stovinčiai sekretorei. Buvusi jo sekretorė Chipsė Gemmell prisimena, kad jam pakvietus ji prieidavo prie vonios kambario durų ir diskretiškai sukosėdavo, kad jis žinotų, jog ji jau atėjo. Churchillis tada sušukdavo: „Tik neik į vidų!“ Ji klusniai stovėdavo už durų. „Iš vonios kambario sklisdavo keisčiausi garsai. Klausydamasi jo smagaus pliuškenimosi, galėjau įsivaizduoti, kaip jis suspaudžia sau virš galvos kempinę ir vandens čiurkšlės teka jo kūnu. Retsykiais jis šūktelėdavo „tik neišeik“, o aš atsakydavau „ne, ne, aš vis dar čia“, ir vėl pasigirsdavo pliuškenimas, kartais... jam manęs net neprireikdavo, nes jis jau būdavo pamiršęs, ką norėjo pasakyti.“ Churchillio biografas Roy Jenkinsas rašė: „Jis man priminė jūrų kiaulytę. Neskaitant alkoholio, maudynės karštoje vonioje ar šiltoje jūroje buvo vienas iš didžiausių jo gyvenimo malonumų.“

Jo duktė Mary Soames prisimena, kad išėjęs iš pamėgtų maudynių valdiškoje įstaigoje Churchillis nebeturėdavo jėgų eiti ilgais koridoriais, jungiančiais Admiraliteto rūmus su Dauningo g. 10, tad „eidavo tiesiai į miegamąjį pagrindiniu koridoriumi, įsisupęs į rankšluostį kaip Romos imperatorius, nuo jo lašėdavo vanduo“. Darbuotojai veikiausiai jautėsi dėkingi, kad jis bent rankšluosčiu prisidengdavo. Kai būdavo atsipalaidavęs savo šventovėje Čartvele, jis mėgdavo vaikščioti visiškai nuogas. 

Purnell rašo, kad „[p]o maudynių, kai patarnautojas jį nušluostydavo, jis nemėgo iš karto vilktis chalato; prireikus nueiti į kitą kambarį, jis eidavo neapsirengęs. Nauji tarnautojai būdavo šokiruoti, pamatę skubantį kuo greičiau praeiti pro šalį rausvos odos per du šimtus kilogramų sveriantį nuogą vyrą, šaukiantį: „Nežiūrėkite į mane, aš tik praeisiu!“ Elizabetha Gilliatt, taip pat buvusi Churchillio sekretorė, prisiminė, kad jis kartais šaukdavo: „Įspėju, netrukus pasirodysiu toks, kokį Gamta mane sukūrė!“ Ji ne kartą matė, kaip koridoriais kaukšėdamos aukštakulniais bateliais bėgdavo išsigandusios sekretorės.

Kai Churchillis pagaliau nusprendė po maudynių apsirengti, iš Army & Navy parduotuvių pradėjo plaukti didžiulės sąskaitos – Winstono oda buvo labai jautri, todėl jis reikalavo tik geriausios kokybės blyškios rausvos spalvos šilkinių apatinių drabužių. Jockas Colville’is, vienas iš Winstono asmeninių sekretorių, prisimena, kad apsirengęs tokiais drabužiais jis „priminė mielą paršiuką“. Prie šilkinių liemenių jis mėgdavo derinti pretenzingus šilkinius chalatus su išsiuvinėtais drakonais arba gėlėmis. Kalbos apie jo pomėgį puošniai ir ekstravagantiškai rengtis pasiekė net Berlyną. Josephas Goebbelsas savo dienoraštyje rašė: „Knygoje apie Churchillį rašoma, kad labai daug geria ir mėgsta vilkėti šilkinį apatinį trikotažą. Taip pat mėgsta diktuoti tekstą savo sekretorėms būdamas vonioje arba vilkėdamas vien apatiniais. Sunku patikėti, fiurerį tai labai prajuokino.“

Tai, kad naciai jį laikė pajuokos objektu, Churchilliui negalėjo pakenkti. Netgi priešingai, būti neįvertintam priešo buvo nemažas privalumas.

Anthony McCarten

Tamsiausia valanda

Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Winstoną Churchillį paprastai įsivaizduojame kaip ekscentrišką, savimi pasitikintį ir tvirtą politiką, niekada neabejojusį, kad Anglija sustabdys nacistinės Vokietijos invaziją. Daugumoje istorinių knygų tvirtinama, jog būtent taip ir buvo.

Tačiau Anthony McCartenas mano kitaip. Remdamasis dienoraščiais, oficialiomis kalbomis, interviu, ataskaitomis ir amžininkų liudijimais, jis piešia visai kitokį Churchillio portretą: atskleidžia jame žmogų, kankinamą abejonių, gedintį dėl civilių žūčių per Diunkerko evakuaciją ir – tegu vos akimirką – pagalvojusį, kad galbūt vienintelis būdas apginti Angliją – sudaryti sandėrį su Hitleriu.

Ši knyga nėra dar viena sausa biografija, sulipdyta tik iš faktų ir skaičių. Joje atkuriamos pirmosios dvidešimt penkios Winstono Churchillio dienos ministro pirmininko poste, persunktos įtampos ir nerimo. Jam už nugaros stovėjo skeptiškas karalius ir ne ką draugiškesnė jį iškėlusi partija, o į veidą kvėpavo nuožmus, vieną po kitos Europos šalis klupdantis nacistinis režimas. Įtaigiai parodomas spaudimas, kurį patyrė žmogus, tamsiausią valandą stojęs prie valstybės vairo ir prisiėmęs milžinišką atsakomybę vesti tautą per karą į pergalę.

Galite tai vadinti Churchillio legendos interpretacija, tačiau ji neabejotinai pakeis jūsų požiūrį į vieną ryškiausių XX amžiaus istorijos asmenybių.