Lemtinga meilė, pakeitusi poeto Tomo Venclovos gyvenimą: „Pirmiausia ji buvo graži. Man tai svarbu, aš estetas“

Tatjana tarsteli – tai buvo kavinėje, o Tomas detaliai mena kiekvieną pažinties akimirką. „Susipažinom tais laikais, kai buvo gilus sovietmetis. Į Vilnių atvažiavo mano bičiulė, garsi Rusijos disidentė ir žinoma poetė Natalija Gorbanevskaja. Ir bevaikščiodami užėjome į kavinę. 

Prisėdom prie staliuko, staiga pakėliau akis – priešais sėdi jaunutė mergaitė, labai įdomi. Ir tai buvo Tania. Mane labai sudomino ta mergaitė, bet negalėjau prasimanyti būdo, kaip su ja susipažinti. Na ir čia Gorbanevskaja pradėjo kalbėti apie mūsų bendrą bičiulį. Ir staiga mergaitė pakelia akis ir sako – jūs apie Aliką Ginzburgą? Alikas Ginzburgas – tais laikais turbūt pats žymiausias Rusijos disidentas – laukė teismo. O ji sako – aš pažįstu tą šeimą, esu lankiusis pas jo mamą. Taip ir prasidėjo pažintis”, – prisimena Tomas Venclova, netrukus tapęs naujos pažįstamos, atvykusios iš tuomečio Leningrado, gidu po Vilnių ir Trakus.

Ir nors profesorius pasakoja tuomet už Tatjaną buvęs jau gerokai vyresnis, po netikėtos pažinties prasidėjo ilgas laiškų laikotarpis. Abu sukūrė savas šeimas, susilaukė vaikų, tačiau po kurio laiko abu ir išsiskyrė. 1977-aisiais emigravęs į Jungtines Valstijas Tomas Venclova nepamiršo kadaise Vilniuje sutiktos merginos.

„Pirmiausia ji buvo graži. Man tai svarbu, aš estetas. Antra – labai bičiuliška, labai atvira, labai nuoširdi, labai paprasta, iš paprastos šeimos, bet aiški inteligentė. Su ja buvo galima pasikalbėti visomis temomis, kurios mane domino”, – pasakoja žinomas disidentas, atskleisdamas tuometės istorijos tąsą, kaip jau minėto A. Ginzburgo namuose pora vėl netikėtai atsidūrė prie vieno staliuko.

Susitikimą prisimindama Tatjana pasakoja, kaip tuomet jautėsi pati: „Juokingiausia buvo tai, kad jis sėdėdamas tarsi nerado sau vietos. Jo akyse matėsi baimė – o kas, jei aš atsistosiu ir išeisiu. Buvau jaunutė, tačiau jau moteriška. Irgi mąsčiau, dieve, kas nutiks, jei išeisiu.”

Tatjana neslepia – gerbėjų dėmesio jai nestigo. Pirmojo pasiūlymo tekėti sulaukė būdama vos šešiolikos – piršosi režisierius, kurio filme ji tuomet vaidino. Tuomet atsakė neigiamai, kaip ir jos rankos pirmąkart paprašiusiam Tomui. Juodu liko bičiuliai ir tik po daugelio metų, šylant politiniam klimatui, susitiko Roterdame.

„Kai jau susitikom Roterdame, Tania dar buvo Sovietų Sąjungos pilietė. Aš jai pasakiau, kad mielai nuvežčiau, parodyčiau Paryžių. Tai buvo kiekvieno sovietinio žmogaus svajonė”, – situaciją mena Tomas Venclova.

Netrukus Tomas ją nusivedė prie altoriaus. „Šeima – tai pirmiausia gyvenimas ne dėl savęs, o dėl kito”, – pripažįsta moteris, puikiai išmananti, ką reiškia būti poeto žmona, ir apie tai parašiusi knygą „Sapnas ne apie mane“.

„Jei Tomas prie kompiuterio, klausimo užduoti nevalia – juk dirba. Visos rašytojų žmonos tai žino”, – neslepia Tatjana, kurios nuomonę sutuoktinis itin vertina. Savo eilėraščius jai perskaito pirmiausia lietuviškai, vėliau išverčia į rusų kalbą.

Beje, Tatjanos mama – pusiau lietuvė. Senelis, pavarde Kubilinskas, kadaise iš Lietuvos atvyko į Sankt Peterburgą uždarbiauti, ten ir gimė Tatjanos mama. Tačiau sovietmečiu lietuviška šeimos kilmė buvo slepiama. Kaip ir močiutės, kuri buvo vokietė.

„Baigusi mokyklą galvojau apie aktorės profesiją, tačiau visada turėjau problemų dėl balso stygų. Tačiau nutiko taip, kad vis vien filmavausi, atlikau epizodinius vaidmenis, o vieną dieną kino studijos koridoriuje sutikta moteris pasiūlė kandidatuoti į pagrindinį vaidmenį”, – pasakoja Tatjana, suvaidinusi pagrindinę rolę filme „Praėjusią vasarą“.

Tačiau kinas netapo jos tikruoju gyvenimu, toliau sekė tik epizodiniai vaidmenys, redaktoriniai mokslai ir darbai televizijoje bei reklamos agentūroje. O galiausiai viską teko mesti dėl kadaise Vilniuje sutikto bičiulio Tomo Venclovos.