Lenkės Martos ir prancūzo Jeano-Nicolas avantiūra: dviračiais į Prancūziją per Islandiją ir Vilnių

Netrukus Jeanas-Nicolas persikraustė gyventi į Varšuvą. Bet prieš žengiant kitą žingsnį – sužadėtuves – jie nori vienas kitą patikrinti. Todėl iškeliavo dviračiais po Europą: iš Lenkijos į Prancūziją per Islandiją.

Su Marta Hopfer ir Jeanu-Nicolas Gilles'iu susitikome Užupio rajone Vilniuje. Čia pora vos kelioms dienoms išsinuomojo kuklų, tačiau erdvų butą – Jeanas-Nicolas turi šiek tiek padirbėti, taigi kelionėje po Europą dviračiais daroma trumputė pauzė.

„Nors esu lenkė, Vilniuje, o ir Lietuvoje, lankausi pirmąkart. Anksčiau daug kartų norėjau čia atvažiuoti, bet vis kas pakišdavo koją. Atrodytų, štai, jau yra laiko, bet... O gal dabar ne į Vilnių, gal geriau į Braziliją“, – bendraudama su Žmonės.lt juokiasi Marta. Sako, užtat jos tėvai čia lankėsi daugkart – mama taip pamilo Vilnių, kad dabar baisiai dega pavydu.

Pirmąkart Lietuvoje lankosi ir Jeanas-Nicolas. Anksčiau apie šalį jis mažai ką žinojo, bet Vilniuje jam labai patinka: gražios gatvės, malonūs žmonės, skanūs cepelinai, o ir kalbos barjero nėra – visi kalba angliškai, o jeigu ką, tai lenkiškai kalbančią Martą dalis supranta.

Vilnius – viena pirmųjų Martos ir Jeano-Nicolas stotelių keliaujant dviračiais po Europą. Savo ekspediciją pora pradėjo prieš kelias savaites, kai išmynė iš Varšuvos. O planai dideli: iš Vilniaus – į Rygą, Latviją, tada į Estiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Islandiją, Škotiją, Angliją ir galop – Prancūziją, pas Jeano-Nicolas tėvus.

Savo pažinties, meilės ir kelionės istoriją Marta Hopfer ir Jeanas-Nicolas Gilles'is papasakojo Žmonės.lt skaitytojams.

Susipažino per „Tinder“

Martos Hopfer ir Jeano-Nicolas gyvenimo keliai susidūrė kiek daugiau nei prieš metus, kai abu jie keliavo po Balkanų šalis.

Marta tada dirbo viešųjų ryšių srityje, bendradarbiavo su keliais Lenkijos, taip pat tarptautiniais televizijos kanalais. Atostogas ji nutarė praleisti su nuotykiais – užsidėjo kuprinę ant pečių ir išdūmė laimės ieškoti.

Panašiai į Balkanus tuo pat metu iškeliavo ir Jeanas-Nicolas. Vaikystėje aistrą dviračiams jautęs, dviratininko tėvo užaugintas prancūzas grafikos dizaineris po ilgos pertraukos nutarė prisiminti, ką reiškia minti pedalus, ir ryžosi leistis į ilgą kelionę prisėdęs ant dviračio sėdynės.

Martą jis sutiko Bosnijoje ir Hercegovinoje. „Pastebėjau Martą restorane, priėjau, užkalbinau – tokią versiją norėčiau pasakoti savo tėvams, – juokiasi Jeanas-Nicolas. – Bet buvo ne taip: susipažinome per „Tinderį“.“

Juokiasi ir Marta: „Tai buvo teisingiausias grybštelėjimas į dešinę toje programėlėje. Keliaudama nuolat naudodavausi „Tinder“ ieškodama vietinių ar kitų keliautojų, su kuriais galėčiau susipažinti, pabendrauti. Būsiu atvira – anksčiau aš tikrai negalėjau pakęsti prancūzų vyrų. Kažkokie užrietę nosis, sako „jei nemoki prancūziškai, tai su tavim nekalbėsiu“... Bet Jeanas-Nicolas iškart pasirodė visai kitoks.“

Kad vienas kitam patinka, jiedu suprato per pusvalandį. Kad tai gali virsti meile, per dvi valandas. Drauge jiedu praleido dvi dienas, po to buvo priversti keliauti toliau, į skirtingas puses.

„Tačiau visąlaik palaikėm ryšį susirašinėdami. Mes tikrai galime kalbėtis valandų valandas, temos nesibaigia“, – sako Marta.

Jausmų nei vienas, nei kitas neketino slėpti. Pasibaigus atostogoms Jeanas-Nicolas netruko persikraustyti gyventi į Varšuvą.

Drauge ilgiau nei metus

Lenkijoje Jeanas-Nicolas netruko pritapti. Susirado darbą, įsikūrė drauge su mylimąja. Porai jokia problema netrukdė - nei kultūriniai skirtumai, nei kalbos barjeras.

„Kalbamės angliškai. Sakyčiau, tai labai gerai. Taip, šioks toks kalbos barjeras gal ir yra – juk gimtąja kalba gali pasakyti dalykus daug laisviau, vaizdingiau. Tačiau ir kalbėtis užsienio kalba yra privalumų. Tada dalykus sakai labai tiesiai, be išvedžiojimų, apipavidalinimų. Taip daug geriau vienas kitą suprantame“, – sako Jeanas-Nicolas.

Jam antrina ir Marta: „Kai kalbi angliškai, ta kalba yra daug švelnesnė. Pavyzdžiui, lenkiškai mes labai daug, labai riebiai keikiamės. Tie keiksmai yra aštrūs, kai žmonės pykstasi, galima juos lengvai užgauti. Patikėkite, lenkiškai aš taip moku pakalbėti... O kai kalbi svetima kalba, mintis reikšti pavyksta daug švelniau. Kad ir tie keiksmažodžiai... Jie ne tokie smarkūs.“

Sako, ir skirtingos kultūros yra privalumas. „Mes kalbamės apie tai, apie ką šneka visos normalios poros. Tačiau galime pasakoti ir daugiau, apie savo praeitį, skirtingas istorijas. Pavyzdžiui, Jeanas-Nicolas ima pasakoti, kaip vaikystėje žiūrėdavo televiziją ir matydavo kažkokias reklamas. O aš galiu jam atsakyti – pas mus vaikystėje per televiziją išvis rodydavo gal dvi programas... Aš atstovauju tam postsovietiniam blokui, kuris Jeanui-Nicolas yra svetimas, tačiau įdomus. Jis atstovauja vakarietiškai kultūrai, kurios tiek mes, lenkai, tiek jūs, lietuviai, siekiate“, – svarsto ji.

Žvelgiant į Martą ir Jeaną-Nicolas atrodo, kad jiedu – pora kaip tvora. Vienas kitą papildo, neužgožia, nesiliauja antrinti, o pamanę, kad užsišnekėjo per daug, tučtuojau leidžia tęsti istoriją kitam.

Sulaukusi komplimentų Marta nusijuokia: jai irgi atrodo, kad jiedu su Jeanu-Nicolas – vienas kitam skirti. Užtat garsiai ir aiškiai sako: nori vestuvių ir laukia, kada Jeanas-Nicolas pasipirš.

„Gal jis ką nors suplanavo šiai kelionei?“ – žvelgdama į mylimąjį kikena ji. O tokia kelionė juk būtų puiki proga...

Į Prancūziją – per Islandiją

Dviračių žygį po Europą, kurio maršrutas trumpai skambėtų taip – iš Lenkijos į Prancūziją per Islandiją – pora pradėjo prieš kelias savaites. Išvyko iš Varšuvos, stabtelėjo keliuose Lenkijos miesteliuose, o dabar kelioms dienoms užsibuvo Vilniuje – Jeanas-Nicolas turi sutvarkyti darbo reikalus.

„Kai Jeanas-Nicolas pasakė norintis leistis į tokią kelionę, supratau, kad jeigu nesutiksiu, jis važiuos vienas. Taigi nors jam dviračiai – įprastas dalykas, o man – visiška naujiena, išdrįsau važiuoti kartu“, – pasakoja Marta.

Moteris juokiasi: gerai, gerai... Iki šiol ji dviračiu važiuoti mokėjo ir specialiai mokytis nereikėjo. Bet tai ir viskas, kuo šioje srityje galėtų pasigirti. Tuo tarpu Jeanui-Nicolas dviratis – kasdienybė: jokio viešojo transporto, tik pedalai, ir atstumas visai nebaisu.

Kai apie sumanymą pora pranešė tėvams, reakcijos buvo skirtingos: Jeano-Nicolas šeima taip nesureikšmino, kad net pamiršo, kada tiksliai jis leidžiasi į kelią, tuo tarpu Martos šeimyna nustėro: ar ji tikrai gali šitaip?

„Mano tėvai visada žinojo, kad kažkada tikrai viską mesiu ir padarysiu kokią nors nesąmonę. Prie mano nesąmonių jie jau buvo pratę, tačiau ši – tikrai netikėta. Jie džiaugiasi, kad į kelią leidausi ne viena, kad yra kompanija. Taip daug saugiau. Tačiau matau, kaip jie stengiasi išlikti diskretiški... Ir pati stengiuosi jų negąsdinti, nuraminti“, – pasakoja Marta.

Antrina ir Jeanas-Nicolas: tėvams drąsiau, kad šįkart jis keliauja ne vienas. Nors šeima juo ir neabejoja, pasitiki, vis tiek uoliai stengiasi palaikyti ryšį.

Maršrutą Lenkija–Lietuva–Latvija–Estija–Suomija–Švedija–Norvegija–Islandija–Škotija–Anglija–Prancūzija pora tikisi įveikti per penkis mėnesius. Kelionės biudžetas – minimalus, pajamos šiuo metu taip pat neįspūdingos: dėl kelionės Marta metė darbą, o Jeanas-Nicolas gali dirbti internetu, taigi kartais tam skiria laiko.

Kodėl maršrutas toks? „Norėjome aplankyti šalis, kuriose nesame buvę, taip pat norėjosi, kad kelionė būtų iššūkis“, – paaiškina Jeanas-Nicolas.

Kelyje – iššūkiai

Pasakodami apie savo kelionę Jeanas-Nicolas ir Marta sako, kad daug čia nepriplanuosi: juk keliaujant dviračiais sunku pasakyti, kur kada tiksliai atsidursi, taigi susiderinti nakvynes nelengva, o ir konkrečius tikslus kelti sunku.

„Keliaudami dažniausiai ketiname „couch-surfinti“ („couch-surfing“ – programa, kurios nariai priima keliautojus nakvoti dykai, – aut. past.), taip pat miegame palapinėje. Stebėtina, kokie žmonės yra svetingi. Jau nesyk tiesiog beldėmės į žmonių duris klausdami, ar galime jų kieme pastatyti palapinę ir pernakvoti. Visi leidžia“, – pasakoja Marta.

Sako, tik Vilniuje nuomojosi butą, nes užsibūti čia reikia ilgiau. O Jeanas-Nicolas papildo: „Skandinavijoje ketiname pasinaudoti ir kita programa, kada gyveni pas fermerius, dirbi jiems ūkio darbus, o už tai tau atsiskaito vieta nakvynei ir maistu.“

Per dieną pora numina vidutiniškai 50–60 km. „Važiuojame maždaug iki 17 valandos, tada imame galvoti, kur miegoti. Aišku, taip keliaujant tikrai negali planuoti. Juk nežinai, galbūt ims smarkiai lyti, bus perkūnija, ir važiuoti nebegalėsi. Dėl to ir nakvynę derinti sunku – konkretaus laiko mes negalime pasakyti“, – pasakoja Marta.

Kaip jai, ant dviračio kone pirmąkart sėdusiai, minti tuos pedalus sekasi? „Aišku, nesu tokia pajėgi kaip Jeanas-Nicolas. Mano tempas visai kitas, todėl dažniausiai važiuoju kiek atsilikusi. Tai jis navigacijoje žiūri kelią, o aš seku paskui. Tokiu būdu daug laiko praleidžiu vien su savimi, savo mintimis... Tai labai gerai, labai sveika. Žinoma, ši kelionė man – labai didelis iššūkis. Tačiau kovoju su savimi ir kol kas rezultatais esu patenkinta.“

Paklausti, kaip po dienos važiavimo dviračiu jiedu atsipalaiduoja, įsimylėjėliai ima vardinti: „Jeanas-Nicolas yra fotografas, taigi visą dieną fiksuoja kelionės akimirkas. Vėliau, baigę dienos maršrutą, peržiūrime jo medžiagą ir paruošiame savo kelionės „Facebook“ puslapiui. Tai – savotiškas ritualas. Taip pat mes abu labai mėgstame žiūrėti skirtingus televizijos šou, taigi esame pasiruošę jų įrašų. Tai čia, Vilniuje, galiu skirti daugiau laiko sau. Mėgaujuosi vonios malonumais, pagaliau galiu išsiskalbti drabužius, pasirūpinti tvarka ir švara. Esu nepratusi taip keliauti, neturėti švarių drabužių...“

O Jeanas-Nicolas priduria: „Po dienos važiavimo labai lengvai užmiegame. Pirmiausia užmiega Marta, netrukus ir aš. Keista – šiaip esu linkęs miegoti ilgai, iki kokios 11 valandos. O čia ritmas taip susidėliojo, kad abu jau 9 ryto būname žvalūs ir pasiruošę keliauti toliau.“

Kelias šios poros laukia dar tolimas. Šią kelionę jiedu kviečia sekti ir jus – savo įspūdžiais nuolat dalijasi „Facebook“ puslapyje.

Ir kas ten žino, kaip viskas čia pasibaigs. „Neturiu abejonės, kad po tokių kelionių žmonės arba amžinai būna kartu, arba išsiskiria visam laikui“, – pokalbį su Žmonės.lt baigia Marta Hopfer.