Lenkų teatro kritikas Łukasz Drewniak apie „Lokį“: „Tai spektaklis su užmoju ir beprotiška drąsa“

Atrodo, kad Łukaszas Twarkowskis didelę europinę karjerą pradės, aplenkdamas šalies teatro rinką. Lenkijoje, žinoma, pastatė kelis įdomius spektaklius: Lenkų teatre Vroclave ir „Akropolį“ Nacionaliniame Senajame teatre, tačiau labiausiai jį žinome kaip Krystiano Lupos asistentą. Tikriausiai galima ir taip – ilgos, aštuonerius metus trunkančios profesijos studijos, paklusnumas, sekretoriavimas ir mokymasis iš meistro galiausiai turi baigtis lūžį pranašaujančiu kūriniu. Vilniuje Twarkowskis sulaukė neįtikėtinos sėkmės.

Spektakliai, kurie gali pakeisti teatro traukinio kryptį, atsiranda kartą per dešimtmetį, dažniausiai pasirodo trise. 1997 metais Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ir Oskaras Koršunovas nutiesė tris formalius ir repertuarinius Lietuvos teatro kelius – „Hamletu“, „Maskaradu“ ir „Roberto Zucco“. Twarkowskio „Lokis“ užbaigia kitą, šiuokart iš Lenkijos importuotą triadą, kurią sudaro jo pirmtakai – Bernhardo-Lupos „Didvyrių aikštė“ ir Słobodzianeko-Ross „Mūsų klasė“. Jau keturis sezonus duodame lietuvių teatrui temas, kuriomis suvedamos sąskaitos su istorija, dalinamės su šios šalies kūrėjais jų dar nenaudotomis arba su nepasitikėjimu traktuotomis sceninėmis konvencijoms. Pasakinėjame, kuriuo keliu eiti.

Twarkowskis į Vilniaus sceną atėjo su nelinijinio, daugiakrypčio naratyvo įtvirtinimu, multimedijos kultu, hipnotizuojančia, žiūrovą iki galo įtraukiančia atmosfera. Parodė lietuviams neparodytą pasaulį ir rodymo prasmę. Šis spektaklis buvo kaip manifestas – ne laisvės ir bekompromisinės kūrybos, nes Nekrošius ir Koršunovas čia jau seniau nutiesė šiuos pagirtinus takus, bet naujų formų manifestas.

Tai nėra technika, scenografiniai stebuklai, žaidimas kameromis – tai tikrovė, mokanti aktorių kalbėti kitaip. Twarkowskis, Herbut, Sakowiczius, Misala ir kiti komandos nariai parodė lietuviams mediacijų pasaulio fragmentą, materializavo regėjimus ir nuojautas, paskelbė tai, kas nepaskelbta. Nė vienoje spektaklio akimirkoje nejusti baimės, abejonės, kad kas nors nepradės veikti, netaps suprasta žiūrovų, suvaidinta aktorių. Esame visa ko šeimininkai, viską pavyks įgyvendinti, kiekviena scena bus įveikta, pripildyta išskirtinių prasmių. Pamenu „Apvalytųjų“ premjerą – kaip tik grįžau iš Berlyno po Castorfo, Marthalerio, Kresniko spektaklių maratono, nuėjau Vroclave į Warlikowskį ir nepajutau jokio estetinio, pastatyminio skirtumo. Tarytum niekad nebūčiau kirtęs sienos. Europos teatras įsitvirtino Lenkijoje – dar daugiau, teatro Europai primetėme savo taisykles.

Dabar esu Vilniuje, teatro salėje, ir žiūriu naujovišką spektaklį, kokio Vilnius dar nematė, ir, ko gero, progresyvusis lenkų teatras jau kurį laiką nesugebėjo sukurti.

„Lokis“ – spektaklis su užmoju ir beprotiška drąsa. Su naujumu ir pirmapradžiais elementais. Mįsle ir metafizika. Tačiau prasideda auto-teminiu intro. Priešais sceną atsistoja vaikinukas karine striuke ir vyresnė aktorė. Jis kalba angliškai, ji verčia. „Esu Łukaszas Twarkowskis, o čia mano komanda. Dirbome beveik be pinigų, nes teatras viską išleido Koršunovo „Tartiufui“, aktoriai atsisakė vaidinti, scenografas padarė tik dekoracijų maketą, kompozitorius kaip spektaklio muzikos iliustracijų generatorių naudoja Xbox“. Žinoma, niekas iš toje kalboje minimų dalykų nebus ištesėta. Galbūt tik pastaba apie perkeltą aktoriaus ir žiūrovo žvalgos tašką. Arba tai, kad kaitos procese juos domino taip vadinama fikcija. Ši komiška, draugiška įžanga – tam, kad būtų sumėtyti pėdsakai: kas yra kas spektaklyje; būtent to kūrėjams ir reikėjo. Po to stebime kitą spektaklį. Netrukus pasirodysiantis pasaulis nėra nei malonus, nei prisodrintas publicistikos.

Twarkowskio, Herbut ir kitų avatarai kuria komišką spektaklio uvertiūrą, tačiau iki galo nepaaiškina, kodėl supintos trys temos, trys herojai: grafas Šemeta iš Prospero Mérimée, o tikriausiai ir iš Majewskiego filmo, žmogus, kurį galbūt pradėjo lokys ir kurio nekentė išprotėjusi motina ir kuris vestuvių naktį nužudo mylimąją ir pabėga; iš meilės išprotėjęs vilnietis fotografas Vitas Luckus, kuris devintojo dešimtmečio viduryje nužudė merginą ir galimai varžovą žurnalistą, o po to pats iššoko iš ketvirtojo aukšto; galiausiai Bertrand‘as Cantat, prancūzų grupės „Noir Désir“ lyderis, aktorės Marie Trintignant meilužis, ją nužudęs Vilniuje skandalingą 2003 metų liepos naktį.

Scenarijaus autorė Anka Herbut šių istorijų nepateikia kaip lygiagrečių ir lygiareikšmių. Svarbiausia – Vilniaus naktis, kai mirė Marie. Iš Mérimée atkeliauja gydytojas, tyrinėjantis moters traumos atvejį: ji atsisako sūnaus, žiūri į jį kaip į laukinį žvėrį. Iš Luckaus, kuris siurrealistiniuose kadruose fotografavo vorus primenančias merginas, pasisemta vaizdinio įkvėpimo: yra tokia jo nuotrauka, kurioje šuo prašieptomis iltimis taikosi įsikibti jam į kaklą, o jis šelmiškai, beveik patirdamas malonumą šypsosi.

Trys herojai susitinka choreografinėje scenoje: tarp tamsos tvykstelėjimų, stroboskopinėje skylėje nuolat keičia pozicijas. Atsiranda dviejų, trijų veikėjų sistemos. Du grumiasi, trečias žiūri. Ir kalbų mišinys – anglų ir lietuvių. Dar televizijos interviu su kažką slepiančiu mokslininku, į sceną įvažiuojantis konteineris su baltu kambariu ir siauru koridoriumi su raudonomis užuolaidomis.

Šioje patalpoje policininkų grupė pradeda Cantat ir Trintignant ginčo rekonstrukciją. Ji grįžo nuvargusi iš filmavimo aikštelės, jis gėrė, jam skaudėjo stuburą. Aktorių valdoma kamera įslenka į patalpos vidų, esame vonioje su Marie, lovoje su Bertrand‘u. Mirga įjungtas televizorius. Girdėti „Tuxedomoon“ „In a Manner of Speaking“. Jokios agresijos, pykčio, pretenzijos, atsakymai atsimuša nuo sienų, tik aktorių akyse kančia, jausmų dykynė: policiniai rekonstruktoriai neturi jokių galimybių. Skęstame kliedesiuose, pasikartojimuose, tos akimirkos nebūtyje. Prancūzų porą vaidina Koršunovo aktoriai – Airida Gintautaitė ir Darius Gumauskas. Kamera juos glamonėja, įsiskverbia beveik už akies vokų ir į gerklę, o mes ir toliau nieko nežinom. Gumauskas – gili tamsa, Gintautaitė – ledas ir apmušalai. Iškart po to Twarkowskis rodo ekrane užkulisius – aktorių grupė šoka hipnotizuojantį ritualinį šokį, kitur moteris gimdo kamerą, fotografas Luckus pasakoja apie savo įdėmų stebėjimą.

Spektaklio kūrėjai nugrimzta neaiškumo, virpančios praeities, prisiminimų ir paveikslų gelmėje. Marie motina Nadine režisuoja dukrą ir anūką filmo apie Collette aikštelėje. Keli dubliai, nedideli reikšmių ir emocijų patikslinimai, kraujomaišos, šeiminių manipuliacijų užuominos, ir laikas, kuris šliaužia, nes nenori vėl grįžti į žmogžudystės momentą.

Ir toliau klajojame su kamera scenos labirinte: kambariai, koridoriai, Cantat nori eiti į viešbutį, Marie geria, kažkokia moteris pasakoja Nadine apie ją persekiojančius prisiminimus apie tai, kaip buvo pradėta pabaisa. Mėginame suvokti herojų ryšį, kodėl jie visi čia susirinko: Luckus, Šemeta, jo motina, Marie, Nadine, Cantat, kas iš tiesų vyksta šiame vakarėlyje? Bet tai tik muzikos ritmas, kameros klaidžiojimas, absurdiškas robotų-dulkių siurblių šokis – su palmėmis ant kuprų.

Twarkowskio aktoriai kuria vaidmenis ad hoc, filmuoja save iš keistų perspektyvų, gundo intymumu ir iškart užtrenkia duris. Reikšmių nebus, tegul lieka vien nuojauta. Ritmas. Griežtas montažas. Pasąmonės signalas. Iš spektaklio, vykstančio ant scenos, kurią užstoja konteineris, mus pasiekia tik skeveldros, mes siuntame, nes mums atrodo, kad tiesa tyčia slepiama.

Po pertraukos – pokalbis su Cantat jam atsėdėjus ketverių metų bausmę, „pokalbis, kuris neįvyko, bet buvo įrašytas“. Gumauskas sako esmingą spektakliui tekstą apie ranką, kuri nužudė, nors jo galva to nenorėjo. Kas jame prabudo tą naktį? Kas jame nužudė Marie? Kas kaltas? Kodėl jis tuščias ir negali kurti? Kas jam atleis? Twarkowskis vėl leidžiasi į sceninį labirintą. Lyg būtume filme „Requiem sapnui“ arba kokiuose nors Lyncho košmaruose.

Kažkur bėga herojų trijulė: Šemeta, Luckus, Cantat, persekiojami, apkaltinti, įeina į tuščią kambarį, užminga pakampėse, vienas prabunda pirmas, ima ginklą ir stengiasi ištrūkti iš spąstų. Netikros durys, langas į žiūrovų pusę, išėjimas ant stogo. Prabunda kitas ir eina jo pėdomis. Paskiau trečias. Konteinerio užkaboriai tęsiasi be pabaigos. Lietuvos žudikų istorijos pinasi viena su kita, žvelgia viena į kitą. Jie kaip žvėrys apuosto pėdsakus. Gal tokiais jau yra, gal tapo, visada buvo. Nežinau, kiek trunka ta scena, matome ją kiekvieno herojaus akimis, rodomą ekrane, permontuotą, susmulkintą. Ledinis ekranas yra dar vienas reginio herojus, jis slysta oru, sulaiko iš apačios besiveržiančius dūmus, scenos tuštumoje formuodamas kažką panašaus į kambarį. Tolsta nuo aktorių, juos pridengia, atspindi šviesą. Gyvena. Kaip žvėris, kuris stebi iš pasalų ir puola. Vėl prasideda Marie ir Bertrand‘o nakties rekonstrukcija. Dar kartą tas pat, grįžta pirmųjų spektaklio scenų tekstas, nežymūs detalių pakeitimai, keli nauji žodžiai, arba mums taip tik atrodo, bet ir toliau esame pačiame paslapties viduryje.

Ekranas viršuje verčia kontekstą – apie smurtą namuose Cantat kaltino jo žmona Krisztina, kuri praėjus dviem metams po jo išėjimo į laisvę pasikorė, kai jis miegojo gretimame kambaryje. Pasirodo Jeano Louis Trintignant citatos, kad Cantat turi nusižudyti. Ir digresija: tikrasis Europos vidurys yra šeši kilometrai nuo Vilniaus, antkapių pusgaminių sandėlyje.

„Europa – tai mirtis“, dainavo taip pavadintoje siuitoje Cantat albume „Les Visage de Figures“. Finalas neturi policininkiškos prasmės, aktoriai prosceniume šoka makabrišką automatų šokį, esantys už konteinerio panyra į transą – pusnuogiai, pamišę nuo ant savęs mušamo ritmo, traukia mus į dar tamsesnę tamsą. Šiame mėšlungiškame chaose staiga savo paskutinį šokį pradeda Marie, vaizduojanti Cantat iš „Noir Désir“ koncerto, ir tai sceninei žvėries išraiškai suteikia naują prasmę. Marie atkuria savo žudiką, taip mėgindama suprasti, kaip mumyse gimsta žvėris. Auka keršija žudikui, tampa žudiko žudike. Tik teatre.

Jau bundame iš šio spektaklio, iš transo, iš hipnotinio alkio tiesos, kurios nėra. Lietuviai išeina apstulbinti šio reginio apimties, iki pikselio suprogramuotos dėlionės veidmainystės. Po teatro nėra tikrovės, buvo tik tai, ką matėme ekrane ir už jo. Cantat nenužudė Marie Vilniuje. Vilniaus nėra. Yra tik Twarkowskis. Esame jo galvoje.

Tirštas, nepakeliamas spektaklis.

Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius