Leonardas Pobedonoscevas savo šeimai kuria tvarią sodybą: „Stebinu pats save“

Jūsų vedama laida „Tylūs geradariai. Tvarumo istorijos“ daugelį žiūrovų prikaustė prie televizorių ekranų. Kodėl ėmėtės šio TV projekto?

Su laidos podiuserėmis Laura Žalimiene ir Nida Tamošiūnaite esame seniai pažįstami. Kartu kūrėme ir TV projektą „Gamtos vaikai“. Tokius pažintinius filmukus. Vaikščiodami po gamtą su vaikais tyrinėjome gamtos pasaulį, domėjomės, kaip kas gyvena, kad mažieji suprastų ir imtų mylėti, saugoti supančią aplinką. Jau seniai suvokiau, kad aplinkos tausojimas yra svarbesnis už besaikį vartojimą ir materialius dalykus, kuriais mes kenkiame gamtai, beje, ir sau. Man smagu, kad vis daugiau žmonių užsikrečia tvariu gyvenimo būdu, jis tampa siekiamybe. Žinodami mano gyvenimo filosofiją ir būdą, kad ši tema man tiks, laidos kūrėjai pasiūlė tapti jos vedėju.

Į televiziją grįžote po ilgokos pertraukos?

Smagu dirbti su šaunia komanda. Labai džiaugiuosi, kad šis projektas suteikė galimybę po ilgos pauzės grįžti į televiziją. Iš jos išėjau gal prieš dešimtmetį. Tuo metu buvau labiau susitelkęs į kino ir teatro veiklą. Deja, prasidėjus karantinui nemažai filmavimų buvo atidėta. Pandemija man, kaip ir visiems menininkams, aktoriams, pakoregavo gyvenimo scenarijų. Taigi buvo labai pravartu turėti papildomos, įdomios veiklos televizijoje ne tik kūrybine, bet ir finansine prasme. Negaliu skųstis, yra įsipareigojimų ir įvairių projektų, garsinimų ir kitų renginių iki rudens.

Kokią žinutę siekiate perduoti laidos žiūrovams?

Žinutė yra tokia pati, kaip ir visų kitų laidų apie tvarumą. Mes gyvename industriniame, materialiame pasaulyje, kur yra visko perteklius. To persisotinimo pasekmė neišvengiama – mes teršiame savo aplinką ir ne tik ten, kur gyvename. Vyksta grandininė didėjančio užterštumo reakcija. Kiekvienas žmogus, manau, už tai turi prisiimti atsakomybę. Todėl neatsitiktinai šiais metais atsirado ypač daug tokio pobūdžio laidų. Jų privalo būti, kad skatintų mūsų sąmoningumą.

Deja, kol kas nuo Vakarų, kur šios idėjos puoselėjamos gerokai seniau, mes smarkiai atsiliekame. Bet mąstau optimistiškai, nes matau, kad tvarumo idėjomis susidomi vis daugiau žmonių ir jie eina tuo keliu. Mes, lietuviai, esame aktyvūs ir labai ambicingi, progresyvūs.

Man žodis „ambicingas“ asocijuojasi su teigiamomis savybėmis. Sveikos ambicijos uždega žmones veikti tinkama linkme. Uždega norą kažką daryti, pakeisti aplinką, kad ji būtų tvaresnė, švaresnė ir turėtų išliekamąją vertę. Tad šis projektas man pačiam atrodo prasmingas, skatinantis norą gyventi tvariau. Kada, jei ne dabar, susimąstyti, kokiame pasaulyje gyvensime, kokį po savęs jį paliksime?!

Jūsų laidoje – daug įdomių pašnekovų...

Labai įdomi šios laidos koncepcija. Tenka susipažinti ir apsilankyti laidos herojų aplinkoje, kartu mėginame rasti atsakymus į klausimus, kodėl tvarumas toks svarbus ir kaip tai veikia kiekvieną iš mūsų. Laida skirstoma į dvi dalis. Viena skirta herojams, kurie arba gyvena tvariai, arba kuria tvarų verslą. Taip pat kalbiname ir ekspertus, jie suteikia naudingos informacijos, patarimų. Laidoje pasakojame apie žmones, kuriems teko patirti ir nesėkmių, ir paaukoti laiko, kad susikurtų tvaresnę aplinką ar veiklą. Kaip sakoma, viskas gyvenime turi savo kainą, taip ir šių istorijų atomazga veda prie pagrindinio tikslo – tvarumo.

Daugelis įsivaizduoja, kad tvarūs namai tie, kurie valdomi vienu pultelio paspaudimu, kuriuose viskas komfortiška. Deja, ne visi išmanieji namai yra tvarūs.

Savo sodybą kuriate pritaikydamas tvarumo filosofiją?

Stengiuosi prikelti daiktus antram gyvenimui. Tarkim, statydamas sodybą, jei kas ardo palėpę, paimu senas sijas, medieną, plytas, kuriuos buvę šeimininkai ketina vežti į sąvartyną. Arba panaudoju išmestus langų stiklo paketus, nes kažkas panoro įsistatyti naujus langus. Tiesa, tai nereiškia, sodyba bus belekaip padaryta. Ją kuriu ne tik gražiai, bet ir tvariai. Man puikiai sekasi integruoti, pritaikyti dalykus, kurie kažkam jau nebereikalingi.

Šiais laikais žmonės nori viską greitai padaryti, dėl to neturi laiko ir kantrybės skirti dėmesio tam daiktui, kurį galima perdaryti, atnaujinti, prikelti antram gyvenimui. Tam reikia ne tik kantrybės, bet ir išmanymo. Pavyzdžiui, senas plytas – apdoroti, valyti, balkius – šlifuoti, perdažyti, o senovines duris restauruoti.

Tai užima daug laiko, bet galų gale pasiekiamas neįkanojamas rezultatas. Sena mediena yra daug vertingesnė nei naujai pirkta. Vieni žmonės į tai žiūri kaip į malkas, kaip į atgyvenusį daiktą, kurį teliko sukūrenti ar reikia kažkur išmesti. O aš matau vertybę, kuri nuo praeito amžiaus puikiai išsilaikiusi, gerai išdžiūvusi ir turinti tam tikrą sukauptą energiją ir istoriją. Reikia tik padaboti, apdoroti, pritaikyti pagal paskirtį, ir tas daiktas dar ilgai tarnaus toliau. Per pandemiją, karantiną daugiau atsirado ir laisvo laiko, todėl galėjau tam skirti energijos, kurti kuo tvaresnę sodybą.

Fotogalerija:

Joje turbūt sukaupta nemažai vertingų senienų ir sendaikčių?

Jeigu pamatytumėte mano sodybą, pagalvotumėte, kad tai – beprotybė. Aš įsigijau ir prikaupiau daug panaudotų žaliavų, daiktų tikslingai, žinodamas, ką ir kur konkrečiai galėsiu panaudoti. Kaimo sodyba – tai kelių pastatų kompleksas. Visi jie ilgainiui bus iki galo prikelti naujam gyvenimui. Pavyzdžiui, yra didelis angaras – kūrybos namai, o kai kas jį net bažnyčia vadina, nes toks įspūdis susidaro žiūrint iš šalies.

Ir viską darote pats, be pagalbininkų?

Turiu meistrą ir draugą Stanislovą, su juo darbuodamiesi sodyboje praleidžiame daugiau laiko nei mieste. Dar yra toks šaunus kaimynas Anžeika, jis irgi padeda tvarkytis sodyboje, statybose. Šventa visų kartų vieninga trejybė (juokiasi). O brolis Aleksandras, profesionalus krosnininkas, naują krosnį pastatė. Aišku, dar ir chebra prisijungia, kai reikia nedidelės talkos, kai leidžia laikas ir sąlygos.

Na, o įrengti elektrą, kanalizaciją ar atlikti kitus didesnio išmanymo reikalaujančius darbus patikiu kvalifikuotiems ir patyrusiems specialistams. Nors galėčiau pats, bet tai man atimtų labai daug nervų ir laiko. Užtenka kitų darbų – nuo tinkavimo, pjaustymo iki tvirtinimo ir pan. Daug ką darau savo rankomis. O Stasys prižiūri pameistrį – kaip Kindziulis kartkartėmis išdygsta su taikliais patarimais ir šypsena.

Sodyboje dirbdamas pats save stebinu. Kai pamatau tikslą, veikiu sukaupęs valią ir ugdydamas kantrybę, būnu iki ausų laimingas, pasiekęs rezultatą. Jei iš pradžių būčiau žinojęs, kiek laiko ir pastangų tam prireiks, sakyčiau nesąmonė (šypsosi).

Bet vizija stipresnė už proto abejones. Be to, man nuobodoka leisti laiką sporto salėje kilnojant svarmenis, laikantis dietų. Nors esu visa tai perėjęs, išbandęs, smagiau energiją investuoti į naudingą fizinę veiklą, kurios rezultatas atsispindi ne vien fiziniame kūne. Per karantiną nesustorėjau (juokiasi).

Priešingai, fiziškai sustiprėjau. Tokius balkius tenka nešioti, kad ohoho! Kaip filme „Komando“ (1985 m.). Ypač nuo vaikystės įsiminė ta scena, kur A.Schwarzeneggeris eina užsimetęs ant peties didelį rastą tarsi pliauską. O aš pritampiau dar didesnių rąstų. Sodyboje atsiranda fantastiškas jausmas, kad nieko nėra neįmanomo. Vasarą sugalvojau pertempti pianiną iš namo į vadinamąjį kultūrnamį. Atstumas gal keliasdešimt metrų su begale kliūčių. Ir tai padarėme su Andžeika dviese, per lietų, kad geriau slystų stelažas ir būtų lengviau tempti. Jis visada sutinka su mano beprotiškomis aferomis (juokiasi). Nors šiaip tokiam pianinui pernešti reikėtų keturių žmonių.

Jūs gyvenate tarp Lietuvos ir Balio. Pastarajame – puikus kurortas. Kodėl norėjote įsigyti apleistą sodybą?

Tam tikru laiku suvoki, kad nori turėti lizdą gamtoje, į kurį galėtum pabėgti nuo šurmulio. Apie šią kaimo sodybą istorijų tiek, kad būtų galima atskirą straipsnį parašyti. Jei trumpai, tai užbūrė viskas – ideali vieta, unikalus namas, gera aura, puikus kelias be spūsčių. Nors turiu butą Vilniuje, arti esanti sodyba bus kaip poilsio vieta grįžus iš Balio. Kai norėsis ištrūkti iš didmiesčio. Ir nesvarbu, žiemą ar vasarą.

O visi renovacijos darbai prasidėjo nuo to, kad žmona turėjo grįžti iš Balio ir kaip tik buvo prasidėjęs karantinas, atrodo, kovą. Jai reikėjo kažkur karantinuotis. Pagalvojome, juk yra sodyba. Tiesa, buvo dar be patogumų – lauko tualetas ir kibiru semiamas vanduo iš šulinio. Pradžioje kilo mintis įrengti tik vandentiekį ir WC, tačiau visa tai peraugo į kapitalines statybas, nes azartas pagavo (šypsosi).

Siekiate, kad namas būtų kuo tvaresnis, labiau tausojantis aplinką. Gal elektrą gamins Saulės baterijos?

Saulės elektrinė – geras dalykas, bet daug kas remiasi į finansines galimybes. Žinoma, norisi, kad sodyba būtų kuo tvaresnė, autonomiškesnė. Džiaugiuosi, kad naudojame šulinio vandenį, nepriklausome „Vilniaus vandenims“. Daug ką darau pats. Ir norėdamas išmokti kažką nauja, ir dėl to, kad nereikėtų švaistyti finansų. Matau viziją ateityje pritaikyti ir Saulės kolektorius, kai atsiras pradinis kapitalas.

O ar lieka laiko pomėgiams? Nedingo aistra motoroleriams?

Su motoroleriu „Honda Shadow“ atsisveikinau jau senokai. Dabar turiu kitą. Laukiu sezono atidarymo. Kai nusistovės šilti orai, bus apie 15 laipsnių, išsivarysiu dvejų metų „Aprilia“. Šis motoroleris galingesnis. Taigi aistra niekur nedingo, sėkmingai šiltuoju metu varinėju ir toliau (šypsosi).

Ir pats gyvenate sveikai, tvariai?

Nevadinčiau savęs sveikuoliu, bet jeigu esu šalia vandens telkinio ir jis neužšalęs, nereikia kirsti eketės, nepraleidžiu progos įšokti. Mėsos privengiu, bet nesu radikalus, kartais paragauju svečiuose. Šiaip mėgstu žuvį. Tiesa, yra dalykų, kurių negaliu sau leisti. Prieš dešimt metų prasidėjusi alergija (dilgėlinė) gerokai pakoregavo ne tik valgiaraštį, bet ir gyvenimo būdą. Teko daug ko atsisakyti, pavyzdžiui, kad ir alkoholio.

Kam negailite pinigų?

Su pinigais turiu savitą santykį. Manau, ne tu turi pinigams vergauti, o jie tau. Per daug metų, įsibėgėjus karjerai, pripratau negailėti pinigų nei sau, nei svajonėms. Ar tai būtų maistas, ar kuras, ar kelionės. Tiesa, šiuo metu nemažai jų suvalgo sodyba, tenka pataupyti – statybų kaštai milžiniški. Jei būčiau žinojęs, kiek reikės išleisti, būčiau pagalvojęs, kur lendu. Gerai, kad ta suma susidarė ne iš karto. Na, nedrįsčiau sakyti, kad sodyba bus milijono vertės, bet tikrai bus išmylėta, nes tiek jėgų, laiko ir širdies į ją investuota.

Atradote ir statybininko gyslelę?

Gyvenime mums tenka įvairiausių vaidmenų. Šiuo metu esu įsijautęs į statybininko (juokiasi). Šiame sodybos kūrimo etape turiu beprotiškų idėjų ir noriu jas įgyvendinti. Dažnai pažįstami, draugai, išgirdę mano sumanymus, tik palinkčioja galvomis ir sako „beprotybė“. Bet kai matau viziją, norisi ją išpildyti. Ir kai pavyksta, tas azartas didėja.

Pavyzdžiui, virtuvės stalviršį padariau iš rąstų. Jis kainavo daug laiko, jėgų, bet rezultatas fantastiškas. Arba didelio meistriškumo ir kantrybės prireikė tvirtinant ąžuolinius plintusus lenktose sienose. Mūsų namas unikalus – apvalus. Žmonės atidavė nereikalingas plačias ąžuolines grindjuostes. Kadangi tai ypač kietas medis, niekas netikėjo, kad pavyks jas išvedžioti aplink apvalias sienas ir apskritą kaminą, bet man puikiai išėjo.

Iš kur tiek optimizmo, energijos ir įkvėpimo?

Peržvelgęs gyvenimą, galiu pasakyti, kad džiaugiuosi, jog esu Leonardas, kad turiu tokią šeimą, tokius tėvus, draugus, projektus, pagaliau, tokius namus. Jaučiu saulę, net kai ji už debesų. Beprasmiška save graužti ar gailėtis dėl to, kas galbūt nepavyko ar ko nepasiekei, kažkur suklydai.

Visada įžvelgiu daugiau balta nei juoda. Artimo rato žmonės mane pažįsta kaip optimistą. Visur stengiuosi atnešti linksmos nuotaikos ir pozityvumo. Kitaip gyventi neverta, neįdomu. Net ši sodyba tvari ne tik tuo, kad tvariai kuriama, bet ir tuo, kad tai bus bendraminčių susibūrimo vieta ar šiaip oazė norintiems pabėgti nuo triukšmo, pasimėgauti gamtos ramybe, padūkti, pafilosofuoti. Ateityje planuojame čia su žmona organizuoti ir stovyklas. Aš – sakralinių Balio kaukių, o Ieva dalinsis burtų paslaptimis su moterimis.

Jūsų optimizmo nesugriovė net koronaviruso isterija ir karantinai?

Kadangi daugiausia laiko praleidžiu sodyboje, kur nėra ryšio, televizoriaus, išvengiau tos negatyvios informacijos. Per „You Tube“ pasižiūriu tik tikslingą, mane dominančią informaciją, pabendrauju su nuoširdžiais ir išmintingais žmonėmis. Nekemšu į galvą visokio šlamšto, tad galiu pasakyti, kad ta koronaviruso isterija mane aplenkė. Daugeliui net kartais pasirodau kaip nukritęs iš dangaus, iš kito pasaulio (šypsosi).

Neturiu laiko galvoti, kas blogo vyksta. Nervų man tai nesugadino. Mane įprasmina tai, ką aš darau, statau, kuriu. Neturiu noro galvoti apie tą pandeniją, juolab pasiduoti baimėms ar isterijoms.

Kokia jūsų gyvenimo filosofija?

Ji labai paprasta. Stengiuosi gyventi, kaip širdis liepia. Man svarbiausia netrukdyti gyventi kitiems ir kartu išsaugoti savo laisvę, savo tėkmę, kad man būtų gera, o tada ir aplinka atrodo pasakiška. Visų pirma reikia mylėti save, nes tik tada gali mylėti kitus, jiems padėti. Tai nėra egoizmas. Tik kai pats esi laimingas, ta laime, šviesa, džiaugsmu, optimizmu gali dalytis su kitais.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.