Jeigu eisite Pylimo gatve Vilniuje, nuo MO muziejaus stoties link, neužtruksite pasiekti Ligoninės gatvę. Ten, šalia skverelio, jūsų lauks skrybėlėto žmogaus skulptūra. Nedidelė, be postamento, tarsi pati sustojusi pasidairyti sankryžoje. Akys primerktos, rankų kumščiai – suspausti. Kas jis? Gerokai kojų ir kiemsargių aptrinta lentelė pasakys: Leonardas COHENAS (1934–2016). Jei šį vardą ir pavardę girdėjote, galbūt nustebsite – kodėl čia, kodėl Vilniuje? Kantrybės – ilgainiui į šiuos klausimus bus atsakyta.
Rugsėjo 21 dieną Leonardui Cohenui būtų suėję 90 metų. Deja, jis mus paliko dar 2016-aisiais. Bet jo gyvenimo būtų užtekę ne vienam žmogui.
Litvakiškos šaknys ir vaikystė be rūpesčių
Leonardo Coheno istorija – ne neįvertinto genijaus ar vargo vaiko, tapusio žvaigžde. Jo kūrybos giluminė tradicija, kaip ir jo giminės, ateina iš litvakų žydiškojo paveldo.
Gimė jis Kanadoje, Monrealyje, pasiturinčių žydų verslininkų šeimoje. Motina Masha Klonitsky-Cohen iš Lietuvos atkeliavo 1927 metais ir atsivežė... ne, ne lietuvių liaudies dainų, o rusiškų romansų prisiminimus – juos dainuodavo jidiš arba rusiškai. Tėvas – deja, anksti miręs Nathanas Bernardas Cohenas užaugo Kanadoje ir turėjo klestintį drabužių verslą. Tačiau senelis, Kanados žydų kongreso įkūrėjas Lyonas Cohenas, taip pat buvo litvakas, atvykęs iš Suvalkų, o prosenelis mokytojavo Vilkaviškio Ješivoje, pagarsėjusioje studijų griežtumu. Motinos tėvas – rabinas iš Kauno ir Talmudo žinovas Solomonas Klonitsky-Kline. Jam emigravus į JAV, sakoma, žmonės keliaudavo šimtus kilometrų vien jo pasiklausyti. Tad nieko keisto, kad Leonardo šeima buvo ir raštinga, ir religinga, net, anot paties Leonardo, mesianistinė.