Leonardo Pobedonoscevo kelionė į Sibirą: „Kelionėje jaučiausi kaip Chlestakovas iš „Revizoriaus“

„Gilyn į praeitį“, – kelionę pradėdamas Novosibirske, feisbuko paskyroje brūkštelėjo Leonardas. Grįžęs į Vilnių apstulbo, kiek daug žmonių – draugų, pažįstamų ir sekėjų – jam dėkojo už skausmingai atvirus įrašus apie atradimus, kurie laukė protėvių gimtinėje.

Kelionę jam priminė namuose ant palangės surikiuotos sibirietiškos lauktuvės – maišelis kedrinių pinijų, panacėja nuo visų ligų – beržo grybas čaga, knyga apie paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II likimą, mielos statulėlės, ikonos, akmenėliai ir keli smulkia rašysena primarginti popieriaus lapai („tai lyg įspūdžių kodas, kurių nespėjau surašyti į dienoraštį“).

„Kelionėje jaučiausi kaip Chlestakovas iš „Revizoriaus“, – save per dantį patraukia aktorius. – Vieno miestelio laikraštis, sužavėtas mano nuotykių, net prispaudė duoti interviu.“

Viskas prasidėjo prieš aštuonerius metus

„Kai senelis – mamos tėtis – sunkiai sirgo, iškankinau jį rodydamas jo albumo nuotraukas ir į diktofoną įrašiau prisiminimus. Kai dabar perklausiau, apstulbau – jau pirmame įraše pareiškiau seneliui, jog svajoju pamatyti jo gimtąsias vietas... „Čia jau kai aš išeisiu“, – tik tarstelėjo.“

Aktoriui, dalijančiam gyvenimą tarp Lietuvos, Balio ir filmavimų įvairiose šalyse, savo tvarkaraštyje surasti dvi savaites nebuvo taip paprasta: „Kai jau buvau tvirtai apsisprendęs, jog šįmet žūtbūt skrisiu, pasirodė, kad tuo metu turiu lydėti grupę po Balį. Nežinau, kaip tai įvyko, bet ji nesusirinko, matyt, suveikė mano burtai, kiekgi galima atidėlioti kelionę. Man tiesiog buvo būtina išjausti, kokia žemė pagimdė mano senelį, iš kur jis atėjo. Tarytum mano genams žūtbūt reikėjo informacijos, per kokį skausmą jie yra atėję.“

Dzidusios – taip Leonardas švelniai vadina senelį Eugenijų Seglovą – šeimos istorija labai skausminga. Jo tėvas kadaise į Sibirą persikėlė iš Baltarusijos, suviliotas žemės, kurią naujakuriams žadėjo caras. Ten vedė sibirietę, bitininko dukrą, sukūrė ūkį, jis klestėjo, vienas po kito gimė vaikai. Kai po revoliucijos buvo nutarta kurti kolūkį, prosenelis atsisakė į jį įsilieti su savo aviliais. Po savaitės buvo įrašytas į buožių sąrašą, šeimą ištrėmė šešis šimtus kilometrų į šiaurę, o mirus prosenelei valdžia nutarė, jog našlys negali vienas pasirūpinti vaikais, nes yra kurčias, tad jį išgabeno į invalidų prieglaudą, atžalas, tarp jų ir aktoriaus senelį, – į vaikų namus.

„Senelis Lietuvoje apsigyveno po armijos – tarnavo Baltarusijoje. Beveik visą gyvenimą buvo tolimųjų reisų vairuotojas, ramus žmogus, daug skaitė, rašė eiles, rytą pradėdavo mankštele, apsipildamas šaltu vandeniu, nerūkė, negėrė. Išmokė mane žaisti šachmatais. Mane labai traukė jo ramybė... Mama dažnai sako, kad esu panašus į jį dėl nuolatinio noro savo esybėje knisinėtis, asketiškų eksperimentų su savo kūnu ir siela.“

1978 metais Leonardo senelis nutarė aplankyti gimtąsias vietas, sutiko ten gyvenančius savo brolius bei seserį, o kelionę fiksavo dienoraštyje. „Jis pateikė istorijos faktų, pasakojimų apie tai, ką išgirdo, – dėsto aktorius. – Apie gimtąjį Salairą papasakojo smulkiai, tuomet iš namo tebuvo likusi rūsio duobė, o iš nuvirtusio topolio, kurį kadaise pasodino jo senelis, išaugo giraitė. Turėdamas tokį aprašymą, sodybos pėdsakų ieškojau dvi dienas – kaip lobių ieškotojas.“

Leonardas prieš kelionę „Google“ žemėlapiuose tik apžiūrėjo, kaip turėtų vinguriuoti jo maršrutas per Sibiro taigą.

Iš Novosibirsko autobusu pasiekė Tomską, o toliau iš kaimo į kaimą nukakdavo jau pakeleivingomis mašinomis. „Važiavau ten, kur viešbučių negalima net tikėtis“, – sako Leonardas. Tačiau tai jo visiškai nebaugino, nors vietovės – tikrai atokios ir grėsmingos. Ne kartą jis girdėjo gąsdinimų, jog į kai kuriuos kaimus nereikia nė kojos kelti – „net policija ten nesikiša, papjaus“, o atokiuose keliuose daug slankiojančių po žiemos pabudusių alkanų lokių. 

„Atvira širdimi ėjau ir žinojau, kad neliksiu medžių paunksmėj meškų vakarienei, – tik šypteli. – Net azartas atsirado – kaip greitai sibirietis nepatiklus šypsotis pradės, arbatos pasiūlys ir... Tarkim, užkalbinau vyrą, statantį malkinę, jis nežinojo, kur kadaise čia buvo vaikų namai, nuvedė pas senbuvį, pataikėme į legendinio vietos čiastuškos meistro aštuoniasdešimtmetį. 

Pagal jo pasakojimą su Stasu, nekalbiu vyru, atitrauktu nuo darbo, braidžiojome po užlietas pievas, ieškojome pėdsakų, jo šeima mane ir apnakvindino, iki paryčių prašnekėjome. Aš labai mažai miegojau ir daug bendravau. Tiesiog įnerdavau į žmones, kaupdavau istorijas. Jos visų nepaprastos. Dažnai pasakojimai baigdavosi tarsi atodūsiu ištariant frazę: „Vat kažkaip vat taip ir gyvename.“

Vengiau užuojautos, nors ašarų buvo. Bundiuro kaimo kapinėse kažkur palaidota mano prosenelė su ką tik gimusia dukrele, kaip tik pasitaikė religinė šventė, visi lankė artimųjų kapus. Į kapus su vietine chebryte atplaukėme dviviete gumine valtimi, nes dar nebuvo atslūgę pavasariniai potvyniai. 

Sustoję prie vieno paminklo su moters ir vaiko nuotrauka, pacanai pilstė samanę ir vienas per kitą pradėjo vynioti istoriją, įvykusią prieš dešimt metų... Su keiksmažodžiais, tokiomis skaudžiomis detalėmis... Ir pro ašaras. Ir aš ėmiau verkti net pasikūkčiodamas. Net ir išėjus iš kapinių istorija nepaliko, įsmigau į žemę ir leidau sau išlieti emocijas... Ne vieną vakarą tiesiog krisdavau į lovą ir užmigdavau tą pačią akimirką iš nuovargio. Kiek atvirų istorijų ir meilės kasdien gaudavau...“

Nors ne visas nakvynes galima pavadinti ramiomis. Voronovkoje, ten, kur kadaise buvo invalidų namai ir atvežtas nuo šeimos atplėštas prosenelis, dabar – psichoneurologijos ligoninė su septyniais šimtais pacientų. 

„Prisistačiau administracijai, priglaudė nakčiai. Palydėjo koridoriumi į svečių kambariuką su dviem lovytėmis, aišku, kaip tokioje įstaigoje įprasta, durys buvo be užrakto iš vidaus. Atsiguli ir aplink girdi keisčiausius garsus... Ūkio dalies vedėjas, lydėdamas mane po ligoninės teritoriją ir Voronovkos apylinkėse prosenelio kapo beieškant, spalvingiausių istorijų pripasakojo. Ir senelis dienoraštyje aprašė, kokios baisios gyvenimo sąlygos buvo tada, kai dienas leido mano prosenelis, – buvo labai stiprus, nes tokiame pragare išgyveno penkerius metus. Barakuose kiauru stogu badaudavo apie penkis šimtus pacientų, kasdien po keliolika lavonų išnešdavo. Iki šiol tvenkiniuose, upėse vaikai maudydamiesi ištraukia kaukolių, kaulų, pakanka kastuvą į žemę vos įkišti...“

Nesunkiai rasdavęs nakvynę Leonardas nesuko galvos ir dėl maisto. Pasistiprindavo kaimų parduotuvėlėse įsigyta duona, sūriu, žuvų konservais ar marinuotais agurkėliais. „Padrikai tas skrandis lepinamas... Bet ką čia kuklintis, kai priglaudžia prašalaitį, protėvių keliais keliaujantį, arbata pavaišina su meduoliais ar sausainiais ir pamaitina bulvėmis, bulka („plyta“ kaip iš rusiškų filmų apie karą), žuvimi, kopūstų salotomis.“

Kadaise po kelionės į gimtinę aktoriaus senelis nusprendė, jog laikas perimti giminės tradiciją ir užsiimti bitininkyste. 

„Įsigijo žemės netoli Vilniaus, nusipirko rąstinį namą perstatyti, pats jį susirentė, dar nuvažiavo į Maskvą parsigabenti bičių šeimos. Tik dabar Sibire sužinojau, jog taip jis pasielgė neatsitiktinai, – maskvietiškos bitės garsėja atsparumu. Nuo tada daugiausia laiko praleisdavo savo sodyboje su bitėmis.“ 

Gal ir jo anūkui atėjo laikas užsiimti bitėmis? „Manęs ta mintis neapleidžia... – prisipažįsta. – Kai senelis sunegalavo, man paskambino ir pasiūlė perimti bites. O man kaip tik tuo metu labiau rūpėjo karjera – televizija, teatras, mačiau, kiek bitės reikalauja atsidavimo – kaip vaikai... Jaučiu sąžinės priekaištą iki šiol, kad pasakiau „ne“ ir prieš jam išeinant iš šio pasaulio padėjau išparduoti tuos avilius.“